Pastaruoju metu premjerui Andriui Kubiliui (ir prezidentei Daliai Grybauskaitei) priekaištaujama dėl jų kadrų politikos. Esą vyksta valymai, atleidžiami patyrę, savarankiškai mąstantys darbuotojai, o pakeičia juos nekompetentingi „savieji“.
Šią dainelę dažniausiai dainuoja buvęs premjeras Algirdas Brazauskas ir socdemai. Seniai dainuoja. 1996 metų lapkritį, kai konservatoriai pasiekė pergalę per Seimo rinkimus, tuometė LDDP prabilo apie valymus, sąskaitų suvedinėjimą, specialistų atleidinėjimą. Tai buvo krokodilo ašaros, nes tuometiniai įstatymai nepaprastai ribojo Vyriausybės galimybes atleisti valdžios tarnautojus.
Šiandienos naujovė ta, kad į giesmininkų gretas įsitraukė ir kai kurie apžvalgininkai. Antai Lauras Bielinis rašo, jog siekiama, „kad visose įmanomose valstybės tarnybos pozicijose būtų savi, valdančiajai daugumai lojalūs kadrai“. Rimti priekaištai, bet kur faktai, duomenys, statistika? Jų su žiburiu nerasi. Kiek tarnautojų atleista, kokio lygio, dėl kurių priežasčių? Komentaras nėra mokslinis straipsnis, tačiau faktai negadina ir komentarų.
Nežinau, kiek žmonių atleista, net jei įskaičiuojami dirbantys pensininkai, kurių buvo paprašyta palikti tarnybą. Manau, labai mažai, nes tarnautojų skaičius, nors kraštą apėmusi ūkio krizė, beveik nesumažėjo. Po Oranžinės revoliucijos Ukrainoje ministrė pirmininkė Julija Tymošenko per kelis mėnesius atleido 18 tūkst. žemesnio ir vidurinio rango tarnautojų. Čia tai valymas.
Vladimiras Laučius labiau kritikuoja užprogramuotą „maniakę-kirtikę“ prezidentę negu premjerą ir konkrečiai išvardija nukentėjusiuosius. Sąrašas nėra įspūdingas: Pavilionis, Jurgelevičius, Dabašinskas, Malakauskas, Baliukonis, Laurinkus, ko gero, ir Ušackas. Baliukonis nebuvo atleistas, o tik nepaskirtas ambasadoriumi. Kalbama, kad Pavilionis bus skiriamas ambasadoriumi JAV – tai būtų didelė garbė tokiam jaunam žmogui, o ne pažeminimas. Tad lieka Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovai, kuriuos sunku vaizduoti kaip nekaltas aveles. Stebina, kad po visų iškrėstų šunybių jie taip ilgai išliko.
Kadrų keitimą galima kritikuoti, jei gerus tarnautojus pakeitė prasti. Bet ar galima rimtai manyti, jog valdininkai, ypač aukštesnėse grandyse, buvo „geriausi iš gerų“, atrinkti dėl savo kompetencijos ir žinių? Ir kad jie nepriekaištingai dirbo?
Yra daug gerų, profesionalių valstybės tarnautojų, bet tarp jų pilna senų nomenklatūrininkų, išlikusių nuo sovietinių laikų, ir šių dvasinių palikuonių. Senų kadrų išsaugojimas reiškia ir tolesnį senoviško mąstymo klestėjimą valstybės struktūrose.
Estija ūkiškai pažangesnė už Lietuvą dėl įvairių priežasčių, tačiau viena svarbiausių yra tai, kad valstybei atgavus nepriklausomybę daugelis rusakalbių valdininkų išvyko iš Estijos ar paliko tarnybą. Juos pakeitė energingi, Vakaruose įsilavinę jaunuoliai, kurie matė senosios tvarkos ydas ir skubiai jas pašalino. Lietuvoje tokios kaitos nebuvo. LKP stagnatoriai išsaugojo savo postus ir dirbo kaip anksčiau. Dažnai blogai. Dėl to visi nukentėjome. Juk ne be jų įnašo Lietuva liko visiškai priklausoma nuo Rusijos energijos, dujų ir naftos.
Problemų kelia ne tai, kad keičiami kadrai, o tai, jog kaita perdėm ribota. Pašalinta aukščiausia VSD vadovybė, bet skyriams ir padaliniams tebevadovauja Jurgelevičiaus ir Dabašinsko skirti patikėtiniai. Tad jų dvasia, VSD užduoties supratimas ir darbo būdas tebėra įsišaknijęs organizacijoje.
Ne visi atsakingi VSD pareigūnai turi būti atleidžiami. Tačiau būtina, kad naujasis viršininkas vykdytų nuodugnias permainas ir pakeistų uoliausius buvusių vadovų bendražygius. Juk jie tapo viršininkais ne vien dėl savo profesionalumo ir dalykinių gebėjimų, o daugiausia dėl to, kad buvo „savi“ ir uoliai įgyvendino visus nurodymus.
Panaši padėtis ir prokuratūroje. Anksčiau ar vėliau Algimantas Valantinas bus atleistas iš pareigų, bet vien jo pašalinimas nelaiduos veiksmingesnio prokuratūros darbo. Prokuratūra prastai dirbo prieš paskiriant A.Valantiną generaliniu, prastai dirbs ir jį atleidus, jei nebus radikalių sisteminių pokyčių. Jų negali būti nepakeitus kadrų.
Kalbos apie valymus atsiduoda sovietiniu mentalitetu. Vakaruose pakitus valdžiai daugelis atsakingų pareigūnų automatiškai įteikia atsistatydinimo pareiškimus. Jie ne visada priimami. Bet šie pareigūnai supranta, kad naujajam viršininkui turi būti suteikta galimybė sudaryti patikimų pavaduotojų ir patarėjų komandą. Kuo aukštesnis valdymo lygis, tuo didesnė kaita. Naujieji ministrai turi ateiti su bendraminčių grupe, pasiryžusia vieningai dirbti. Ministras atsidurtų nepakenčiamoje padėtyje, o darnus darbas būtų neįmanomas, jei pagrindiniams jo talkininkams naujoji valdžios politika būtų svetima arba nepriimtina.
Demokratijoje rinkimai nėra vien populiarumo konkursas. Rinkėjai balsuoja už partiją ar asmenį, kuris pasuks valstybės politiką rinkėjo pageidaujamu keliu. Net geriausiomis sąlygomis sunku įveikti valdininkų inerciją. Kuo sunkiau keisti vadovaujančius kadrus, tuo didesnė tikimybė, jog nauja valdžia patirs didelių problemų, siekdama įgyvendinti rinkėjų palaimintą politiką, o tuo pat metu ir vieną pagrindinių demokratijos vertybių – būtent tai, kad rinkėjai savo balsais nustato šalies politikos kursą.
Užuot verkšlenus dėl kai kurių aukštų pareigūnų atleidimo, reikėtų paklausti, ar tai buvo blogi sprendimai, ar dėl to nukentėjo valstybė? Dažniausiai atsakymas yra „ne“.
Alfa.lt