Skamba vienam žmogui patikusi muzika, dideliame ekrane rodomos akimirkos iš žmogaus gyvenimo, nešamos subtilios gėlių puokštės. Kas tai per renginys? Gimtadienis? Neatspėjote. Tai – laidotuvės. Tokios dabar gali būti ir kiekvieno mūsų artimojo išlydėtuvės. Žinoma, jei mes to norėsime. (video)
Ineta BRICAITĖ
Kaminas rūkti turėjo Gilučiuose
Per amžius nekitusios laidotuvių tradicijos ėmė keistis ir stebinti kartu su krematoriumo Kėdainiuose atidarymu. 2008 m. gegužę Vyriausybė patvirtino kremavimo veiklos licencijavimo taisykles, ir iškart buvo ruoštasi statyti velionių deginimo įstaigą Lietuvoje. O pirmieji planai buvo mums labai artimi – pastatas su didele krosnimi turėjo išdygti pievoje šalia Gilučių. Tačiau gyvenvietės bendruomenė pasipriešino tam, todėl statybos augti pradėjo Kėdainių pramoniniame rajone, kuriame jokie kvapai ir dūmai žmonėms akių negraužia.
Gruodžio viduryje Kėdainių krematoriumas atvėrė duris klientams. Skeptikams, kurie mąstė, kad velionių deginimas nebus populiarus, teko pripažinti klydus – per dieną Kėdainiuose 800 laipsnių temperatūroje pabūti tenka maždaug penkiems mirusiesiems. Priežastys, kodėl žmonės renkasi būtent tokį laidojimo būdą, įvairios: nori sumažinti laidojimo išlaidas, atsisveikinti su artimuoju estetiškai, laisvai transportuoti palaikus, ar netgi nori būti ekologiški, mat kremavimas mažiau kenkia aplinkai.
Nenorėjo, kad statytų, nenori ir kremuotis
Lietuvoje kremavimas populiarėja, tačiau Elektrėnų savivaldybėje, kurioje iš pradžių norėta statyti krematoriumą, žmonės neskuba keisti tradicijų. Iš Elektrėnų dar į Rygą buvo išvežti buvo du žmonės, tačiau urnose atgal nesugrįžo. Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas prisiminė, kad iš Vievio kremuoti žmogus buvo išvežtas taip pat į Rygą, tačiau jis irgi palaidotas ne savivaldybės teritorijoje. Elektrėnų kapinėse yra palaidotas kremuotas tremtinys.
Mirusiojo pelenus galima laidoti ne tik kolumbariume – galima juos ir užkasti. Amerikietis, turintis giminių Vievyje, teiravosi Z. Pukėno, ar po kremavimo galės būti palaidotas šalia giminaičių.
Gilučių seniūnas Vytautas Baltulionis sako, kad seniūnijoje žmonės kremuotis nenori. Iki šiol nebuvo nė vieno, panorusio savo artimuosius į amžinąjį gyvenimą išlydėti naujoviškai. Neatmetama galimybė, kad gilutiškiai ne tik ištikimi tradicijoms, bet nenori kremuotis ir po planų krematoriumą statyti jų gyvenvietėje.
Laidojimo kremuojant paslaugas Elektrėnų savivaldybėje teikia trys įmonės. Kaip sakė šarvojimo paslaugas Elektrėnuose ir Kaišiadoryse teikiantis Darius Kmelnickas, į krematoriumą jis vežė vieną kaišiadorietį, UAB „Elektrėnų švara“ vežė vilnietį, kurio giminės yra iš Elektrėnų, Ona Uscilienė, teikianti laidojimo paslaugas Vievyje, sakė tokių užsakymų dar neturėjusi.
Greita, pigu, paprasta
Naujoviškas Lietuvai atsisveikinimo su artimaisiais būdas Kėdainiuose kainuoja nuo dviejų tūkstančių litų. Į kremavimo paslaugą įeina: dokumentų tvarkymas, palaikų pervežimas į krematoriumą ir atgal, ekologiškas karstas, metalinė urna – kapsulė, kremavimo paslauga.
Beveik niekada kūnas prieš kremavimą nebūna pašarvotas ilgiau nei parą. Pasitaiko, kad mirusieji apskritai nebūna šarvojami, o urnos su pelenais nelaidojamos, bet nešamos namo. Tokiu atveju beveik nebelieka už ką mokėti – nereikia nei salės nuomos, nei vietos kolumbariume ar žemėje, nei akmens už septynis tūkstančius.
Jei velionis šarvojamas, tai daroma dvejopai – arba šarvojami dar nekremuoti palaikai, arba artimieji renkasi atsisveikinti jau su pelenais virtusiu žmogumi. Mažėja ir nešamų gėlių skaičius, puokštės tampa įmantresnės. Kartais po laidotuvių likusios gėlės dažnai padovanojamos bažnyčiai, nes nebebūna, kur jų dėti.
Pastačius pirmąjį krematoriumą, akivaizdus tapo kolumbariumų trūkumas savivaldybėse, nes kol kas jie veikia tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Elektrėnų savivaldybės kapinėse taip pat numatyta statyti šiuos statinius jau šiais metais. Palaidoti palaikus kolumbariumo nišoje kainuoja apie 1,5 – 2 tūkst. litų.
Bažnyčios požiūris
Bažnyčios nuomonę apie kremavimą paprašėme pakomentuoti Vievio ir Kazokiškių parapijos klebono Alfonso Kelmelio:
Kremavimas yra vienas iš laidojimo būdų. Kai kuriuose Bažnyčios apeigynuose yra net tam tikros kremuotų palaikų laidojimo maldos. Neigiamų nuostatų prisiminimai yra išlikę iš tų laikų, kai tikėjimo kūnų prisikėlimu laikų pabaigoje priešininkai savo nuostatas išreikšdavo palaikų kremavimu. Tai buvo gana primityvus kovos prieš tam tikras tikėjimo tiesas argumentas. Juk skirtumas, ar kūnas žemės dulkėmis virsta jį sudeginant, ar paliekant dūlėti žemėje, yra tik laike, per kurį tai įvyksta. Bažnyčia kategoriškai prieštarauja praktikai urnas su mirusiųjų palaikais laikyti namuose, neatiduodant jų žemei.
Gyvenant Vokietijoje man dažnai tekdavo laidoti kremuotus palaikus. Ten žmonės tokį laidojimo būdą dažniausiai renkasi taupymo sumetimais. Pelenų urną yra pigiau transportuoti, o žemės sklypas kapinėse ar vieta kolumbariume pigiau kainuoja. Esu ir Lietuvoje palaidojęs keletą kremuotų palaikų. Tai buvo emigrantų, panorėjusių nors tokiu būdu grįžti į tėvynę, palaikai.
Dabar viskas madinga, kas ekologiška. Tačiau aš nemanau, kad kai kurių kremavimo šalininkų argumentas, kad palaikus kremuoti yra ekologiškiau nei užkasti, bent jau Lietuvoje tikrai nėra stiprus. Lietuva yra gan retai gyvenamas kraštas ir čia pakanka nederlingų žemės sklypų, kuriuose galėtų būti įrengiamos kapinės. Be to, kremavimui reikia nemažo kiekio energijos, o ji dar vis gaminama ne taip jau ir ekologiškai. Tik lietuvišką madą – kapui užbetonuoti didžiulį žemės sklypą – tikrai reiktų išgyvendinti. Uždraudus kapinėse betonavimus bei akmenų statymus, išspręstume vietos ir estetinį klausimą. Visi žavimės M. K. Čiurlionio paveikslu „Žemaitiškos kapinės“, tačiau patys mieliau statome kinietišką granitą, o ne lietuvišką kryžių, koplytstulpį ar stogastulpį netikinčiajam. Taip ne tik pataisytume kraštovaizdį, bet ir vystytume kryždirbystę, duodami uždirbti mūsų menininkams, o ne Kinijos akmenskaldžiams.
Apie kai kurių naujųjų laidojimo tradicijų absurdiškumą, teigiamas bei neigiamas tendencijas, net savos kūrybos „pagrabinių“ giesmių komiškumą reikėtų parašyti atskirą knygą, todėl čia net nebandysiu tų problemų nagrinėti.