Danutė Gudelienė
1977 metais visuomeninis Kietaviškių mokyklos muziejus perkeliamas į naujas patalpas Kietaviškių žuvininkystės ūkio kontoroje.
Jam skiriami du kambariai. Greitai įruošiamas vienas kambarys „Buitis“. Sudaromas planas antro kambario įruošimui. Kraštotyrininkai gauna papildomai dar vieną stalą ir du stendus. Per rugsėjo – gruodžio mėnesius iš esamos kraštotyrinės medžiagos sudaroma 10 aplankų, kuriuose skelbiama medžiaga apie Kietaviškes ir įvairias Kaišiadorių rajono vietoves, kitaip sakant visa, ką pavyko surinkti nuo 1965-ųjų metų. Čia darbavosi 24 kraštotyrininkai. Aktyviausi – Arūnas Puidokas ir Birutė Aliubavičiūtė.
Vyko žuvininkystės ūkio pertvarka, ir mes, vos tik įsikūrę naujose patalpose, su muziejumi vėl sugrįžome atgal į mokyklą. Muziejų įsirengėme klasėje prie direktoriaus kabineto. 1981 metais registravomės respublikoje ir šiuos metus laikome Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejaus pradžia. Muziejus jau ne kampelis, ne visuomeninis muziejus, o mokyklos kraštotyros muziejus, nes taip įrašyta muziejaus pase.
Muziejus užėmė pusę klasės (12 kv. m). Eksponatai vėl pririšti ant virvių, išdėlioti knygų spintoje ir ant stalo po dviem stikliniais gaubtais. Pagrindinį fondą sudarė: namų apyvokos daiktai, buities reikmenys, mokyklos archyvinė medžiaga. Vertingiausi eksponatai: akmeninis kirvukas ir korbinis grąžtas (juos turime iki šiol). Muziejų pasipuošėm taip, kaip mums atrodė gražiausia: lubas, duris ir langus pačių iškarpytais karpiniais, o vėliau ir linines užuolaidas įsigijom. Eksponatų daug nerinkome, nes neturėjome kur padėti: 1981 m. – 215, 1982 m. – 217, 1983 m. – 220 ir t.t.
Remiantis respublikinės mokyklinių muziejų pasportizacijos komisijos posėdžio, įvykusio 1986 m. gruodžio 3 d. nutarimu, mūsų mokyklos muziejui suteikiamas „Mokyklos muziejaus“ vardas.
Kraštotyrininkai, anksčiau rinkę lėšas paminklų apsaugai, dabar prisideda praktiškai – renka varį ir bronzą P. Rimšos skulptūros „Lietuvos mokykla 1964-1904“ atkūrimui. Ir surenka 340 kg. Tai nemaža dalis skulptūros. Mokykla 1990 m. kovo 19 d. gauna švietimo ministro Pagyrimo raštą „Kaišiadorių rajono Kietaviškių devynmetės mokyklos mokiniams ir mokytojams, prisidėjusiems atkuriant P. Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla 1864-1904“. Apie tai rašo laikraščiai, o mokykla pakviečiama į skulptūros atidengimo iškilmes. Visi labai džiaugiamės. Pasiektas tikrai puikus rezultatas. Tiek daug vario surinkti mokiniams padėjo buvę Kietaviškių mokyklos mokiniai Juozas Gudelis ir Pranas Binkulis bei tekintojas Vladas Bušeika. Jie savo darbovietėse nereikalingas bronzos ir vario drožles ar atraižas ne tik palikdavo, bet kartais ir į mokyklą atveždavo, kad mokiniams nešti nereikėtų. Tai buvo neįkainojama pagalba. Patys mokiniai, kad atpažintų varį, nešiojosi po varinės vielos gabalėlį ir palygindavo su surastu metalu. Mokiniams talkino lietuvių kalbos mokytoja Marijona Binkulienė ir mokyklos direktorius Jonas Cibulskas. Aktyviausi kraštotyrininkai buvo Evaldas Beliukevičius, Audrius Jankauskas, Egidijus Vaiciukas, Jurgita Pašvenskaitė, Rūta Vansevičiūtė, Saulius Kertenis, Alvydas Tamošiūnas ir Giedrius Jusevičius.
Skulptūra yra Kaune, Karo muziejaus sodelyje.
Knygnešių krivūlė
1990 m. gegužės 7 d. seniūnijos patalpose surengiama pirmoji Knygnešių krivūlė.
1992 m. gegužės 31 d. būrelio vadovei įteikiama E. ir J. Sinkų (JAV) premija. Ja Švietimo ministerijoje buvo apdovanota 100 aktyviausių Lietuvos mokytojų.
Bet iki to dar buvo glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas su knygnešio anūke Apolonija Grybauskiene. Pas ją dažnai svečiuodavosi mokiniai Evaldas Bliujus, Giedrius Jusevičius, Rasa Vasiliauskaitė ir pati mokytoja. Čia mes sėmėmės išminties, patriotiškumo, tyrinėjome lietuvybės šaknis, papildėme kraštotyros muziejų knygnešio daiktais, aptardavome mums rūpimus klausimus. Draugystė tęsėsi iki Apolonijos Grybauskienės mirties.
Vėliau knygnešių krivūlės mokykloje organizuojamos kiekvienais metais, kurių metu atvyksta svečiai iš įvairių Lietuvos vietų, knygnešių ainiai, o aktyviausiai dalyvauja mūsų knygnešio Motiejaus Grybausko giminaičiai. Prasideda krivūlės Šv. Mišiomis, aplankomas knygnešio Motiejaus Grybausko kapas, o baigiasi liaudiškomis vakaronėmis prie Birutės kalno, skamba dainos, grojama, dalijamasi prisiminimais. Šių krivūlių svečiais buvo knygnešių draugijos pirmininkė Irena Kubilienė, mokslų daktaras Paulius Subačius, kuris vienoje iš pirmųjų krivūlių dar studentu būdamas dalyvavo, Kaišiadorių švietimo skyriaus ir savivaldybės atstovai, Pavilnio ir kitų mokyklų mokiniai ir mokytojai. Gražu žiūrėti į einančių koloną su knygnešių vėliava ir gėlėmis. Šių krivūlių metu įteikiama ir aušrininko kunigo Silvestro Gimžausko premija. Ją buvo įsteigęs šiltnamių kombinatas „Gausa“. Tokias premijas gavo Paulius Subačius ir mokytoja Danutė Gudelienė (1996 m. gegužės 3 d.).
Draugystė su rašytoju Juozu Kralikausku
Nuo 1991 metų kraštotyrininkai draugauja su rašytoju Juozu Kralikausku. Jį atrasti padėjo Kaišiadorių etninės kultūros centro istorikas, dabartinis Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Jis surado „Santaros“ žurnale žinutę apie rašytoją išeivį Juozą Kralikauską, kilusį iš Kareivonių kaimo, ir pranešė mums. Tuo metu rašytojas gyveno Kanadoje. Pirmiausia parašėme į „Santaros“ redakciją, o gavę adresą, pradėjome susirašinėti. Ryšį palaikėme laiškais. Laiškus rašė kraštotyrininkai ir būrelio vadovė, o sveikinimo atvirukams būdavo konkursas. Visi lenktyniavo, stengėsi nupiešti gražesnį atviruką. Mums talkino buvusi mūsų mokyklos mokinė Ramutė Gudelytė (Stočkūnienė). Ji mūsų atvirukus patobulindavo ir rašytojas gaudavo pačius gražiausius darbus. Malonūs buvo jo laiškai. Rašytojo dėka į mokyklą atkeliavo daug užsienyje išleistų lietuvių išeivių kūrinių, net „Lietuviška enciklopedija“, išleista Bostone. Visos knygos yra mokyklos bibliotekoje. 21 knygą (daugiausiai istorinių romanų ir „Psichologijos įvadą“) parašė šis rašytojas. 1996 metais jis sugrįžo į Lietuvą ir lankėsi mūsų mokykloje.
Kietaviškėse rašytojas lankėsi keletą kartų. Dėl garbaus amžiaus, gimęs 1910 metais, dažnai lankytis negalėjo, bet visuomet žinojo apie mūsų renginius, atsiųsdavo sveikinimo telegramas ar laiškus. Gimtadienio ar Juozinių proga direktorė Elena Janavičienė, jos pavaduotoja Jadvyga Sladkevičienė, mokytoja Danutė Gudelienė ir seniūnas Henrikas Petrauskas vykdavo į Vilnių, sveikindavo rašytoją. Būdamas labai stiprus dvasiškai, rašytojas mumyse įžvelgdavo savo tėviškės atstovus. Taip jis mus ir pristatydavo kitiems savo svečiams. Draugystė truko iki rašytojo mirties 2007 m. sausio 25 d.
Mokyklos mokytojų dėka, remiant šiltnamių AB „Kietaviškių gausa“ direktoriui Gediminui Rukšai ir Etninės kultūros centro direktoriui Olijardui Lukoševičiui, 1993 metais buvo pastatytas koplytstulpis su užrašu „Rašytojo Juozo Kralikausko gimtinė“. Vėliau buvo surastas ir atritintas Kareivonių kaimo akmuo, kuriame iškalta knyga ir žodžiai „Mindaugas, Mažvydas – mano kūrybos esmė“ – J. Kralikauskas, o dar vėliau šis ansamblis aptvertas rankų darbo geležine tvorele. Tai Kietaviškių mokyklos mokinių ir mokytojų dovana rašytojo Juozo Kralikausko sodybvietės įamžinimui. Prie ansamblio rašytojui atminti buvo sodinami medeliai. 7,35 arų ploto žemės sklypas buvo skirtas koplytstulpio teritorijai, kurioje visi gali lankytis – tai valstybinė žemė.
Vietovės tyrimai
Mokytojai, mokiniai ir visi aplinkiniai daug prisidėjo prie vietovės tyrimo, faktų, įvykių, prisiminimų fiksavimo. Taip dėl bendro darbo atsirado lankstinukas „Lankytinos Kietaviškių vietos“, straipsniai savivaldybės ir respublikinėje spaudoje, dieninės kraštotyrinės stovyklos (nuo 1995 metų).
1998 metais išleidžiama monografija „Kietaviškės“. Ją išleido Kaišiadorių etninės kultūros centro leidykla. Sudaryti ir išleisti knygą, tarsi vietovės vadovėlį, pasiūlė Olijardas Lukoševičius, susipažinęs su jau surinkta medžiaga ir muziejaus eksponatais. Jis sudarė bendraautorių komandą. Būrelio vadovė Danutė Gudelienė rinko medžiagą ir parašė skyrius „Kietaviškių geografinė charakteristika“, „Švietimas“ ir „Rašytojas Juozas Kralikauskas“, jai talkino kraštotyrininkai, dar buvo panaudota geografijos mokytojos Marijos Bacianskienės surinkti duomenys. Kalbą, tautosaką, papročius ir vietovardžius 1994-1995 metais tyrinėjo ir atitinkamus skyrius parašė Kaišiadorių rajono švietimo skyriaus lituanistė Rita Janušaitytė. Straipsnius rašė ir kiti autoriai. Užrašyta daug pasakojimų ir dainų. Visa medžiaga buvo remta archyvais, tyrinėjimu, konkrečiais pateikėjais. Visi knygos autoriai dirbo labai geranoriškai, be jokio atlyginimo. Knyga buvo išleista 1000 egzempliorių tiražu ir pristatyta Kietaviškėse Knygnešių krivūlės metu. Finansiškai knygos išleidimą rėmė rašytojas Juozas Kralikauskas. Dabar mes turime istoriškai paremtą vietovės vadovėlį. Juo naudojamės įvairių pamokų metu, papildome kiekvieną dalyką čia aprašyta vietovės medžiaga.
1999 metais straipsnių rinkinyje „Kaišiadorys, miesto ir apylinkių praeitis“ išspausdinami kraštotyrininkų straipsniai „Kuo garsios Kietaviškių apylinkės“, „Jaunųjų kraštotyrininkų ugdymas. Programa“.
1999 m. gruodžio 3 d. jauniesiems Kietaviškių kraštotyrininkams įteikiamas Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštas Nr.118 „Už atliktus darbus nacionalinėje jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijoje“, o vadovei Padėkos raštas Nr.2034 „Už etnokultūros puoselėjimą“
„Vaikeliai, mokykitės…“ – sakė mūsų klebonas Kajetonas Čepanas, o mes pridedame „… ir aukite gerais žmonėmis, vertinkite praeitį, puoškite Gimtinę“ ir kaip sakė kunigas Teodoras Brazys „… raskite savo temą gyvenime“. Manau, kad ją mes tikrai radome.
1999 metų pabaigoje mes vėl kraustomės. Šį kartą į Kareivonis, į mokyklai nupirktą pastatą.