Daiva ČERVOKIENĖ
Buvusi Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė, šiuo metu jau pensininkė Ona Rasutė Šakienė sausio 16 d. pristatė etnografinį-istorinį leidinį „Buvom,“ kuriame pateiktos mitologinės sakmės, žmonių pasakojimai apie kaimų, upelių pavadinimų kilmę, apie neramumus, karus, tradicinę gyvenseną (kaimo gyvenimo darbus, žmonių santykius, papročius, tradicijas), apie čia gyvenusius totorius, žydus, šio krašto partizanus. Medžiaga sugrupuota pagal seniūnijas ir kaimus, yra ir pateikėjų pavardžių rodyklė. Tai jau antra O. R. Šakienės etnografinė knyga, pirmoji – tautosakos rinktinė „Ar meni tų ažerų“ (2009 m.)
Pradžia – nuo Perkūnakiemio
Kaip O. R. Šakienė susidomėjo etnografija, pradėjo užrašinėti kaimo žmonių pasakojimus? Kai atgavus nepriklausomybę Pedagogų profesinės raidos centre, vėliau pavadintame Pedagogų persikvalifikavimo respublikiniu centru, kuriame buvo galima pakeisti specialybę, įsigyti tam tikrų žinių, ji 1998 m. pradėjo mokytis etnologo specialybės, daugiausia žinių gavo iš žymaus Lietuvos etnologo profesoriaus Liberto Klimkos. Tai sužadino susidomėjimą materialine ir dvasine tautos kultūra. 2002 m. įgijusi Etninės veiklos ugdymo konsultanto pažymėjimą, O. R. Šakienė įsidarbino Elektrėnų kultūros centre, vėliau – Literatūros ir meno muziejuje etnologe. Muziejuje steigiant etnografijos salę, teko važinėti po kaimus, rinkti įvairius eksponatus.
„Patraukė muziejinė veikla – jau seniai kirbėjo išsiaiškinti Perkūnakiemio kaimo, kuriame stovi Lietuvos elektrinė, vardo kilmę. Nei N. Laurinkienės „Perkūno studijoje“, nei Tautosakos instituto lobynuose, nei Istorijos instituto fonduose atsakymo neradau. Laimė, sutikau archeologą dr. Vykintą Vaitkevičių, kuris patarė „eiti į žmones“ ir jų klausinėti. Paklausiau ir ėjau. Ir pavyko. Taip 2009 metais gimė tautosakinė knyga „Ar meni tų ažerų”, o 2013 m. pabaigoje buvo išleista ir nauja tautosakinė knyga „Buvom”, – pasakojo O. R. Šakienė.
Per devynerius metus ji aplankė beveik visus Elektrėnų apylinkių kaimus, kalbėjosi su šimtais pateikėjų, dirbo ir Lietuvos valstybės istorijos archyvuose, kur rado daug vietovių žemėlapių, duomenų apie dvarus.
Skambėjo, dainos, pasakojimai ir padėkos
Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Genė Dapkevičienė pristatė knygą ir jos autorę, išvaikščiojusią Kietaviškių, Kazokiškių, Pastrėvio, Beižionių, Gilučių seniūnijas, apėjusią ir keletą Kaišiadorių rajono vietovių, prie Strėvos upės esančius kaimus. Pasak G. Dapkevičienės, reikėjo paauginti vaikus, palikti mokyklą, kad Onutė sau ir kitiems atvertų Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto mitologiją, tradicinę kultūrą, papročius.
Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis pastebėjo, kad leidinio „Buvom“ nepavadinsi kitaip, kaip krašto enciklopedija, už kurios parengimą kraštiečiai labai dėkingi.
Daug gražių žodžių O. R. Šakienei išsakė Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ nariai, buvę kolegos pedagogai, muziejininkai, folkloro ansamblio „Runga“, kuriam 10 metų vadovavo Onutė, nariai. Knygos pristatyme skambėjo ir daug liaudies dainų – jutai, kad liaudies dainų dvasia sava ir knygos autorei, ir jos bičiuliams, pateikėjams.
Į knygos pristatymą atvažiavusios Pastrėvio folklorinio ansamblio „Vuolasta“ narės, kurių dauguma yra ir Onutės knygos pasakojimų pateikėjos, ne tik dzūkiškų šio krašto dainų padainavo, bet nutikimų, kaip velnią susitikti galima, gerai ar blogai šiandien žmonėms gyvenasi, vietine dzūkų tarme paporino.
Renginį vedusi „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Janina Nikoliukienė pastebėjo, kad Elektrėnų marios jas ir suvedė: vieną, gimusią užlietame Lekavičių kaime, ir kitą, gimusią netolimame Girelės kaime, susidomėjusią tomis užlietomis gyvenvietėmis. Beje, J. Nikoliukienės tėvo, Pranciškaus Girsos, kilusio iš Elektrėnų marių užlieto Lekavičių kaimo, pasakojimas ir tapo tarsi knygos motto.
Pateikėjus pagerbė tylos minute
Pati knygos autorė apgailestavo, kad per 10 metų labai mažai ką spėjo surinkti, bet džiaugėsi, kad pavyko nors tiek, sakė labai norinti, kad kiekvienas žmogus užrašytų nors po žiupsnelį savo gimtųjų apylinkių žmonių atsiminimų. Ji paprašė tylos minute pagerbti jau Anapilin iškeliavusius šios knygos pateikėjus. Deja, nemažai žmonių, kuriuos Onutė aplankė ir pakalbino, jau nebėrų gyvų, tad užrašyti jų atsiminimai, pasakojimai – labai didelė kultūrinė ir istorinė vertybė.
Knygos „Buvom“ pristatymas, žinoma, neapsiėjo be poezijos, mat ją rašyti O. R. Šakienė pradėjo anksčiau nei rinkti tautosaką. Knygos pristatyme literatūrinę kompoziciją iš O.R. Šakienės eilėraščių ir užrašytų sakmių, paruoštą mokytojos Janinos Nikoliukienės, atliko „Versmės“ gimnazijos moksleiviai, skambėjo ir Elektrėnų meno mokyklos smuiko mokytojos Rimos Gritienės atliktos liaudies dainos, vieną kūrinį R.Gritienė atliko su knygos autorės vaikaite Liepa Šakyte.
Etnologės visapusiškumas
Pristatant knygą Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikė ir O. R. Šakienės paveikslų paroda. Daug paveikslų jau 30 metų Tautodailininkų sąjungos nare esanti moteris atvežė ne iš namų, o prašė draugų ir pažįstamų, kuriems juos išdovanojo, visuomenei parodyti. Greta šliejosi ir lietuvių mitologinės dievybės, sukurtos grafikos būdu, keli velti paveikslai, kas liudijo neišsemiamą knygos autorės kūrybingumą ir darbštumą.
Labai gausus žmonių būrys, susirinkęs į O. R. Šakienės knygos „Buvom“ pristatymą, pasak autorės, rodo, jų meilę šiam kraštui. Peršasi išvada, kad ne kas kita, o domėjimasis gimtine, savo šaknimis ir skiepija tą meilę gimtinei, visai savo šaliai.