Kietaviškių seniūnijoje yra įrengtas „Tėviškės pažintinis takas“. Keliaujant šiuo taku galima aplankyti 9 įdomius objektus, į kuriuos kryptį rodo rodyklės. Viena tokia rodyklė yra prie Jagėlonių kapinių, kur palaidoti du Lietuvos savanoriai. Kietaviškių mokyklos mokiniai aplanko šiuos kapus ir puoselėja viltį sužinoti daugiau apie istorinius laikus. Truputėlį žinių jau turime, tačiau norime sužinoti daugiau ir kviečiame atsiliepti visus, kas gali papildyti mūsų turimas žinias.
Danutė Gudelienė
1918 metų pabaigoje Lietuvos vyriausybė pradėjo organizuoti kariuomenę. Svetimų kariuomenių judėjimo kryptis: Vilnius–Kaunas. Kietaviškės kaip tik pakeliui. 1919 m. balandžio 8 d. dvi Lietuvos karių kuopos sustabdė bolševikų puolimą prie Strošiūnų. 1922 metų Kietaviškių bažnyčios inventoriuje yra toks įrašas: „… vokiečiai prabuvo iki 1919 metų pradžios, tame laike atsidangino bolševikai, kurie prabuvo čia 3 mėnesius. 1919 metais pradžioje balandžio mėnesio atėjo lenkai, ir jie lietuvių liko užturėti tris kilometrus tiktai prieš Kietaviškes. Kietaviškių parapijos užėmė 10 su viršum kaimų ir antra tiek viensėdijų: prastovėjo taip iki 1920 metų birželio mėnesio. Tame laike lietuvių frontas liko perkeltas iki Vilniaus. Kietaviškių parapija pasiliko vėl liuosa…“ 1919 m. birželio mėnesį iš Lietuvos ėmė trauktis paskutiniai Vokietijos kariuomenės daliniai. Gyventojų apsaugai buvo pasiųsta S. Raštikio kuopa. Ji apsistojo Mijaugonių kaime, vėliau – Kareivonyse. Čia vyko daug susirėmimų. S. Raštikis knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ rašė: „Vieną gražią dieną lenkai, prisidengę rugių lauku, prislinko prie Peliūnų kaimo ir užpuolė tame kaime buvusį mūsų dalinį, vadovaujamą karininko Vištakio. Sutikti mūsų pėstininkų ir kulkosvaidžių ugnimi, lenkai su nuostoliais buvo atmušti. Kitą kartą vėl vieno sekmadienio rytą įvyko didesnis susirėmimas Jagėlonių kaime. Lenkai buvo išvaryti iš kaimo. Aukų buvo ir lenkų, ir mūsų pusėje. Po vienos žvalgybos, kuriai pats vadovavau ir per kurią turėjau rimtą ginkluotą susirėmimą su lenkais, buvau labai pavargęs ir grįžęs užmigau kaip užmuštas. Pasirodė, kad tą pačią naktį lenkai buvo užpuolę ir mūsų Kareivonių kaimą. Viršila ir būrininkai, nesuradę manęs, patys su kareiviais atmušė lenkų puolimą, ir priešui nepavyko įsiveržti į patį kaimą… Mūsų kuopa buvo ypač gražiai susigyvenusi ir susibičiuliavusi su Kareivonių gyventojais. 1921 metais, grįžęs iš bolševikų nelaisvės, buvau gavęs laišką iš Kietaviškių klebono, kuris reiškė savo, savo parapijiečių ir ypač kareivoniečių pasitenkinimą ir džiaugsmą dėl mano išsigelbėjimo“.
Mūšius Kareivonių kaime prisimena ir rašytojas J. Kralikauskas. Tuomet jis buvo devynerių metų. Jis kartu su kitais kaimo vaikais laukdavo, kol baigsis susišaudymas, ir bėgdavo rinkti gilzių. Pasakoja, kad daug jų prisirinkdavo. Jagėlonių kaimo kapinėse yra palaidoti du kariai: Aleksas Vasiliauskas iš Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus – penktojo pėstininkų pulko grandinis ir Kazys Bartkus iš tos pačios apskrities – penktojo pėstininkų pulko eilinis. Abu jie žuvo 1919 m. liepos 15 d. žvalgybos metu.
Mokyklos kraštotyrininkai kviečia aplankyti šių savanorių kapus ir bent mintimis nukeliauti į tuos laikus.