Kompozitorė Neringa Lapinskienė: „Negabių vaikų nėra“

Kompozitorė Neringa Lapinskienė: „Negabių vaikų nėra“

Eglė Butkutė

Neringa Lapinskienė
Neringa Lapinskienė

Kompozitorė, menininkė Neringa Lapinskienė gimė ir augo Kaune, vėliau persikėlė į Vilnių, o studijas baigė Klaipėdoje. Tačiau jau ne vieną dešimtį metų N. Lapinskienė gyvena Elektrėnuose, o į šį kraštą ją atvedė meilė. Išleidusi 8 muzikinių pasakų ir 4 dainų knygas, 1 kompaktinę kalėdinių giesmių plokštelę ir dviejų dalių metodinę medžiagą muzikos mokytojams N. Lapinskienė pedagogams organizuoja seminarus, yra įkūrusi privačią vaikų darželio grupę, o „Yamaha“ muzikos mokykloje savo žiniomis dalinasi ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais. Ne vienus metus dirbdama su vaikais, kompozitorė pastebėjo, kad vaikų kartos keičiasi, tačiau taip pat N. Lapinskienė teigia, kad negabių vaikų nėra, o yra tik laiku nepastebėti.

Neringa, kaip nusprendėte, kad savo gyvenimą siesite su muzika?
Su muzika pradėjau draugauti dar ankstyvoje vaikystėje, tad galiu sakyti, kad šį sprendimą pačioje pradžioje padariau ne aš pati, o mano tėvai. Vaikystėje atsiskleidžia vaikų gebėjimai, sritys, kuriose jiems geriau sekasi. Taip atsitiko ir man. Jei muzika visai nesidomėčiau, tai niekas manęs į ją ir nestumtų. Man, dar vaikui, muzika labai patiko, aš mėgau dainuoti, man patiko scena ir aš norėjau būti matoma. Mano muzikinis kelias prasidėjo dar ketverių metų. Namuose buvo pianinas, tad aš nepraleisdavau progos pagroti. Vėliau, kai paaugau, pradėjau lankyti Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklą, kur mokiausi groti fortepijonu. Mano muzikinis kelias buvo visoks – buvo, kai degiau dideliu noru, tačiau buvo ir akimirkų, kai nieko nebenorėjau.

Kas Jus sustabdė nuo sprendimo, kad vis dėlto nieko bendro su muzika nenorite turėti?
Tų norų ir nenorų buvo daug per gyvenimą. Buvo ir sustojimų, mo­kyk­los keitimo. Bet muzika visą laiką buvo šalia, nors ir kildavo abejonių. Dainavimas buvo mano svajonė. Aš nuo pat vaikystės norėjau tapti dainininke. Man patiko dėmesys. Man buvo gera, aš pasikraudavau gerų emocijų tada, kai pagirdavo ir įvertindavo. Taip pat aš niekada gyvenime neturėjau scenos baimės. Sako, kad yra blogai neturėti scenos baimės, bet aš taip nemanau. Aišku, ir man kažkoks vidinis jaudulys būdavo, bet ne baimė. Aš visada pasitikėjau savimi, prieš einant į sceną galvodavau, kad aš padarysiu tai, ką moku. Visi šie dalykai mane ir skatino eiti toliau, nesustoti ir siekti.

Savo muzikinį kelią pra­dėjote Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje, vėliau mokėtės Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Pasidalinkite prisiminimais.

N. Lapinskienės pamoka
N. Lapinskienės pamoka

Tiek Juozo Naujalio, tiek Juozo Tallat-Kelpšos mokyklos mano tolimesnei muzikos karjerai padarė didelę įtaką. Tokios mokyklos yra specializuotos, orientuotos į vieną dalyką – į meną. Jau nuo pat pirmosios klasės Kauno Juozo Naujalio mokykloje yra formuojamas vaiko muzikinis požiūris, nuolatinis buvimas muzikoje. Kiekviena diena mokykloje buvo susijusi su muzika. Tačiau taip susiklostė, kad turėjau palikti Kauną. O kai atvykau į Vilnių, viskas buvo kiek kitaip. Čia lankiau vidurinę mokyklą. Tačiau ten pasimokiau nedaug, baigusi aštuntą klasę įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Aš turėjau poreikį muzikai, norėjau eiti toliau, nes visos šaknys muzikoje jau buvo. Tuo metu, kai aš mokiausi, nebuvo tokios galimybės kaip dabar, kad mokaisi gimnazijoje ir iki pat gimnazijos baigimo dar lankai ir muzikos mokyklą. Tada buvo taip, kad po pamokų lankai muzikos mokyklą, o ją baigus arba tęsi toliau mokslus aukštesniojoje muzikos mokykloje, arba ne. Taigi baigusi aš­tuonias klases vidurinėje mokykloje ir septynmetę muzikos mokyklą, muzikos mokslus tęsiau, nes man norėjosi daugiau.

Nebuvo sunku iš Kauno persikėlus į Vilnių?
Buvo labai sunku. Vilniaus gyvenimas buvo visai kitoks. Dabar Vilnius man yra labai artimas miestas, o Kaunas liko vaikystės prisiminimų miestu. Dabar žiūrint iš šiandieninės prizmės, Kaunas buvo jaukesnis, susijęs su šeimos šaknimis, su istorija, sėslumu. Ten kartu su klasės draugais augome su muzika kaip šeima. O kai persikėliau į Vilnių, viskas išsibarstė. Prisimenu, kad Vilniuje buvo labai daug žmonių, visi buvo skirtingi, atvykę iš įvairiausių kampelių, čia buvo daug ir rusakalbių, o tos kalbos tada, tik atvykus į Vilnių, dar nelabai mokėjau. Vilnius buvo labai spalvingas, žmonės nuolat keitėsi ir gyvenimas čia man buvo labai šurmulingas. Reikėjo laiko integracijai, reikėjo laiko ir žmonėms. Žmonių neatsirenki iš karto, reikia laiko suprasti, kas tave supranta, su kuriais tu gali eiti toliau, su kuriais turi ryšį.

Gimėte ir gyvenote Kaune, vėliau persikėlėte į Vilnių, o dar vėliau baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – tuometės Vilniaus konservatorijos – Klaipėdos fakultetą. Tačiau jau ne vieną dešimtį metų gyvenate Elektrėnuose. Kaip atsidūrėte šiame mieste?

Neringos Lapinskienės vadovaujama „Yamahos“ klasė jau devynis kartus elektrėniškiams dovanojo muzikinį kalėdinį spektaklį
Neringos Lapinskienės vadovaujama „Yamahos“ klasė jau devynis kartus elektrėniškiams dovanojo muzikinį kalėdinį spektaklį

Elektrėnai mano gyvenime siejasi su šeimos reikalais. Dar gyvendama Vilniuje susipažinau su dabartiniu savo vyru, kuris tada buvo studentas, mylintis muziką. Mano vyras Ramūnas yra kilęs iš Vievio. Baigęs Inžinerijos institutą (VISI) su paskyrimu pradėjo dirbti Kruo­nio HAE. Ir būtent Vievyje buvo žengtas mano pirmasis žingsnis darbe su vaikais. Tada šioje srityje aš jokios praktikos neturėjau, buvau visai jauna. Nuo pat pirmųjų dienų darželyje aš viską pradėjau kurti pati. Prisimenu, kai man davė tokią storą knygą, kurioje buvo dainelės, kurių turėjau išmokyti vaikus. Tada tą knygą pradėjau studijuoti ir pati pradėjau ieškoti būdų, kaip padaryti taip, kad vaikams būtų įdomu. Ir manau, kad būtent čia ir užsimezgė mano kūrybinis procesas.

Sakote, kad Jūsų vyras Ramūnas taip pat myli muziką. Galbūt muzika Jus ir suvedė?
Ramūnas baigė muzikos mo­kyklą, akordeono klasę, tačiau visada mėgo groti ir kitais muzikos instrumentais: bosine gitara, kontrabosu. Jis taip pat grojo ir žymioje kaimo kapeloje „Galvė“, kurios vadovas buvo Jurgis Gaižauskas. Galima drąsiai sakyti, kad mus suvedė muzika. Jei ne Vievio kultūros namai, kuriuose vykdavo šokiai, gal mes ir nebūtume kartu. Šokiuose Ramūnas grojo, o aš atvykau padainuoti, ten mes susipažinome. Ten ne tik susipažinau su savo dabartiniu vyru, bet ir radau draugus.

Minėjote, kad Vievyje už­simezgė Jūsų muzikos kūryba. Dabar jau esate išleidusi ne vieną muzikos knygą, ne vieną dainą.
Neseniai skaičiavau, kiek esu sukūrusi. Mano kūrybiniame kraityje yra aštuonios muzikinių pasakų knygos, keturi dainų rinkiniai vaikams, daug projektinių kūrinių, per 100 dainų… Mano gyvenime buvo etapas, kai rašiau ne tik vaikams, bet rašiau balades ir sau, draugams. Kai kurias mano kurtas dainas galima išgirsti ir dabar, kai kurias dainas aš dainuodavau ir pati. Tos dainos dar ir dabar mano sąsiuvinyje guli, jos galbūt laukia savo laiko. Gyvenimas juk nenuspėjamas.

O kas skatina Jus kurti?

Knygos „Pasakų gatvelė“ pristatyme Vilniaus mokykloje
Knygos „Pasakų gatvelė“ pristatyme Vilniaus mokykloje

Vienareikšmiškai – vaikai. O kas gi daugiau gali geriau motyvuo­ti? Vaikai nurodo pagrindinį taką, kuriuo reikia eiti. Būtent vaikai yra labai nuoširdūs, jie aiškiai parodo, kas jiems patinka, o kas nelabai patinka. Jie niekada nemeluoja, jie yra tikri. Suaugusieji dažnai gali pasakyti netiesą, o vaikui, jei kažkas nepatinka, jis taip ir pasako. Tie darželio vaikai visą laiką ir skatindavo tai daryti. Jie aiškiai parodydavo, kad pabodo senos dainelės. Aišku, yra dainos, kurios niekada nepabosta – tai liaudies dainos. Kai išėjau iš valstybinio vaikų darželio, buvo laikotarpis, kai galvojau, kad viskas – mano kūrybai pabaiga. Juk negali rašyti orui. Aš netikiu, kad galima kažką gražaus sukurti, kai nežinai, kam tai skiri. Kūryboje visada matai, dėl ko tu tai darai. Kartais vos vienas vaiko rankos pakėlimas tau suteikia mintį kažką sukurti. Tada šiek tiek išsigandau, bet vėliau supratau, kad šalia manęs visada yra vaikai. Dabar yra „Yamaha“ muzikos mokykla, taip pat esu atidariusi ir privataus darželio grupę. Kai vaikams atiduoti savo kūrybą, kai jie tai priima ir kartu tuo džiaugiasi – mane labai skatina ir motyvuoja nesustoti.

Jau daug metų administruojate Elektrėnų ,,Yamaha“ muzikos klasę. Kokia yra Jūsų istorija su šia mokykla?
Prieš dvidešimt šešerius metus, kai prasidėjo visi laisvės vėjai Lietuvoje, įsikūrė „Yamaha“ muzikos mokykla. Tai buvo alternatyva kitoms muzikos mokykloms, su naujomis idėjomis ir metodais ankstyvajame vaikų muzikiniame ugdyme. Juk ne visi galėjo mokytis meno mokyklose, yra vaikų kurie tiesiog nori groti, tačiau nėra labai talentingi ar nenori siekti didelių muzikos aukštumų. O ši sistema ir skatina visus pabandyti atrasti save muzikoje. Kuo anksčiau pradėsi, tuo greičiau visi įgūdžiai ir atsiskleis, nes negabių vaikų nėra. Aš manau, kad yra tik ne laiku pastebėti vaikai. Net suaugusiųjų žmonių rate atsiranda tokių, kurie pasako, kad gyvenime negalės dainuoti, nes neturi balso, o vėliau mes išgirstame juos puikiai dainuojant. Tiesiog reikia rasti žmones, kurie padėtų tą talentą atskleisti. „Yamaha“ sistema buvo pirmoji Lietuvoje alternatyva (tai) klasikinei muzikos mokyklai. Čia programas kuria pedagogai ir psichologai, nuolat yra atliekami įvairūs tyrimai, kaip vaikus paveikia vienas ar kitas muzikinis kūrinys, kokie yra intervalai, kokie galėtų būti melodiniai vingiai, kurie atsklei­džia vaiko požiūrį, sugebėjimus. Ilgainiui atsirado daugiau alternatyvų. O „Yamaha“ tiek metų yra išsilaikiusi, manau, dėl to, kad turi labai aiškią kryptį, kad vaikas turi džiaugtis savo pasiekimais, turi džiaugtis bendravimu. Vaikas neturėtų konkuruoti, neturėtų pergyventi dėl to, kad neužėmė pirmosios vietos. „Yamaha“ muzikos mokykla skatina džiaugtis procesu, džiaugtis net ir mažais pasiekimais, bendravimu, buvimu kartu. Juk taip turėtų būti ir gyvenime – reikia džiaugtis kiekviena akimirka, ne pasiekimuose visas džiaugsmas slypi. Aš labai palaikau skandinavišką mokymo metodą, kur iki tam tikro amžiaus vaikai nedalyvauja konkursuose, varžybose, kur vaikai yra skirstomi į vietas. Juk nereiškia, kad tas, kuris užėmė žemesnę vietą, ruošėsi mažiau nei tas, kuris džiaugiasi pirmąja vieta. Tada yra pagrindinis dėmesys skiriamas laimėjimams, o ne žmogui. Aš esu už tai, kad vaikas nestresuotų, o džiaugtųsi savo veiklomis.

Kokie vaikai ateina į „Yamaha“ muzikos mokyklą?
Čia ateina žmonės, norintys išmokti groti gitara, klavišiniu instrumentu, norintys dainuoti. O didžiausias ugdytinių skaičius – tai ankstyvasis ikimokyklinis amžius. Mes dainuojame, o viso to rezultatas – naujos knygos išleidimas su tų vaikų balsais. Taip pat mes maloniai praleidžiame laiką, o aš pasitikrinu, ar tai yra patogi vaiko balsui dainos tonacija, ar frazuotės tinkamai sudėtos, ar vaikai taisyklingai kvėpuoja. Juk tos knygos iškeliauja po visos Lietuvos mokyklas. „Yamaha“ muzikos mokyklose dirba profesionalūs pedagogai, turintys daug žinių, o nemaža dalis jų yra žinomi žmonės. Čia ateina vaikai, norintys draugauti su muzika, norintys gyventi su ja ir girdėti. Girdėti taip pat reikia mokėti. Neužtenka tik išgirsti, reikia ir pajausti. Čia jokio amžiaus cenzo nėra. Jau su 4 mėnesių amžiaus vaiku galima pradėti dirbti. Taip pat čia ateina ir suaugusieji, kurių gyvenimo svajonė buvo išmokti groti klavišiniu instrumentu. Daug kam pritrūksta drąsos, tačiau „Yamaha“ muzikos mokykla yra atvira visiems. Suaugusieji dažnai turi daug kompleksų, kurie užblokuoja. Taip pat reikia suprasti, kad mokymuisi reikia turėti nemažai laiko. Čia mes visi siekiame vieno bendro tikslo.

O koks turi būti mokytojas?
Mokytojas turi būti draugas. Tačiau jis turi būti draugas iki tam tikros ribos. Mokytojas turi būti patarėjas, jis neturėtų užgožti mamos ar tėčio pozicijos. Pedagogas turi būti lankstus, kad vaikas nejaustų to, kad mo­kytojas leidžia viską, o tėvai kažko neleidžia. Tai sudėtinga, ne kiekvienas gali būti mokytoju, nes tam reikia pašaukimo ir atsidavimo.

Tas žmogus, kuris nori būti mokytoju ir nori uždirbti labai daug pinigų, jis niekada nebus geru mokytoju. Aš suprantu, kad mokytojo darbas privalo būti įvertintas. Visų pirma mokytojas turi mylėti savo darbą, turi atsiduoti vaikams, o ne skaičiuoti, kiek galima uždirbti mokant. Tai yra misija. Aš manau, pasakymas, kad žmogus myli vaikus ir jam patinka, nėra tinkamas, nes visų pirma vaikai turi mokytoją priimti ir juo pasitikėti. Vaikai turi norėti sugrįžti pas moky­toją, o to pasiekti yra sunku. Moky­tojas turi žinoti, kas patinka ne tik jam, bet ir vaikui. Vaikai mato, kas su jais nuoširdžiai apsikabina, bendrauja ir kas tai daro tiesiog dėl aplinkinių nuomonės.

Vykdote užsiėmimus ir mamoms su neseniai gimusiais vaikais. Kaip atrodo tos pamokos su kūdikiais?
Tai daugiau yra darbas su mamomis. Keturių mėnesių kūdikiai dar daug ko nesupranta, jie nori tik meilės, šilumos, jaukumo, prisilietimo. Ir per tai, ką turi mama ir ką ji gali duoti, padedame mamoms perteikti vaikui muzikinę informaciją. Mamos balsas, dainavimas, masažai, glostymai, prisilietimai, ritmo pojūčio lavinimas per bendravimą su vaiku yra labai svarbūs augančiam žmogui. Čia ugdomas vaiko ir mamos santykis. Čia mes mokome mamas tikslingai muzikaliai, ritmiškai bendrauti su vaikais. Mūsų mokykla yra lyg pagalba. Tai tampa lyg ritualu kiekvieną savaitę ateiti mamoms su vaikais į pamokėles. O kai mamos gauna reikalingos informacijos, jos nori tai pakartoti ir namuose. Taip natūraliai prieinama prie tam tikrų mokymosi metodų ir tikslų. Kartais būna net taip, kad šie užsiėmimai yra tiesiog puiki proga išeiti iš namų, pabendrauti, nes neretai mamos, auginančios neseniai gimusius vaikus, neturi labai daug laisvo laiko. O šie užsiėmimai ne tik padeda prasiblaškyti ir tobulėti mamoms, bet ir teikia naudą patiems kūdikiams. Tie vaikai, kurie pradeda draugauti su muzika nuo pat kūdikystės, šį kelią tęsdami toliau, pasiekia labai gerų rezultatų. Vaikas tampa nuoširdesnis, mažiau irzlus, pilnas gerų emocijų.

Muzikos mokykloje „Yamaha“ dirbate jau daugiau nei dvidešimt metų. Ar pastebite, kad bėgant metams keičiasi ir patys vaikai?
Žinoma, vaikai keičiasi. Viskas labai greitėja. Vaikai nori dabar ir čia. Jie tampa mažiau kantrūs ir rečiau nori išklausyti. Jie nori greičiau gauti rezultatą. Aš pastebiu, kad bėgant metams, vaikai tampa labiau pažei­džiami emociškai. Kartų kaita tikrai juntama. Dabar pastebiu, kad nemažai vaikų nori viską padaryti kuo grei­čiau ir iš karto bėgti į kažkokį kitą užsiėmimą. Galbūt anksčiau buvo daugiau koncentruojamasi į vieną dalyką. Pats įsitraukimas į muziką išlieka tas pats, jie visada nori naujų iššūkių. Tačiau pagrindinė užduotis yra tėvams – tėvai turėtų suprasti tą protingą išlaikymą, kad jei jau kažkas yra pradėta, tą reikėtų ir užbaigti. Blaškymasis nepadeda vaikui suvokti, ko jis pats nori. Reikia ieškoti būdų, kaip sudominti vaiką, skirti jam laiko, o tai yra didžiulis darbas tėvams. Tai neturi būti prievarta, tai turi būti bendravimas ir ieškojimas.

Kiekvienais metais Elektrė­nų miestui dovanojate kalėdi­nę pasaką, prie kurios prisijungia ir mokinių tėvai. Ar vaiko tobulėjimui yra svarbus tėvų įsitraukimas į veiklą?
Taip, tėvų įsitraukimas yra labai svarbus faktorius siekiant aukštų rezultatų, tobulėjant. Aišku, vaikų tėvai yra labai užimti ir kartais pati užmerkusi akis paleidžiu tėvus tvarkytis savo reikalų. Tačiau jie visą laiką tame mūsų muzikiniame gyvenime sukasi, jie žino, kas vyksta. Aš pati visada prašau tėvelių, kad jie kuo dažniau būtų kartu su vaiku, nes tai yra ta stebuklinga valanda, kai galima pabūti su vaiku. Juk parduotuvė gali palaukti, kiti reikalai gali palaukti, o vaikas auga, tai, kas bus praleista vaikystėje, niekada negrįš, o tėvai dėl to dažnai gailisi. Laiko nesugrąžinsi. Vaikams yra labai svarbu, kai jie, padarę gerą darbą, kažko išmokę, yra pagiriami ne tik mokytojo, bet ir mamos ar tėčio. Jiems tai yra lyg dvigubas įvertinimas. O ir tėvams yra labai smagu matyti, kai vaikas tobulėja. Kalėdiniam pasirodymui suburti tėvelius nėra lengva, bet tai jau tapo tradicija, todėl yra keletas tėvų, kurie jau savaime įsitraukia, tai lyg tradicijų išlaikymas. Tai labai gerai nuteikia ir tėvus, ir vaikus. Man labai gražu stebėti visą pasiruošimą ir pastangas. Aš labai tikiuosi, kad šie pasirodymai išliks tiek vaikų, tiek tėvų atmintyje kaip gražus bendras prisiminimas. Aš esu už tradicijų išlaikymą.

O ką Jums pačiai davė muzika?
Aš neįsivaizduoju, kokia būčiau, jei su manimi nebūtų muzikos. Net nežinau, ką be jos galėčiau daryti, kuo užsiimti. Muzika mane išlaisvino nuo daug dalykų. Dėl muzikos aš neturiu daugelio baimių, negatyvumo, muzika dar dabar mane gelbėja daugelyje situacijų. Aš esu labai laiminga, kad galiu plačiai girdėti muziką, kad galiu diskutuoti šia tema ir drąsiai reikšti savo nuomonę ir ją pagrįsti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi. Taip pat džiaugiuosi, kad ir šalia manęs yra žmonės, kurie gali būti toje pačioje erdvėje, kurie taip pat turi savo nuomonę ir gali džiaugtis kartu, diskutuoti. Dėl muzikos nesijaučiu nematoma. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę savo mintis per kūrybą paleisti į pasaulį.

Nuotraukos iš asmeninio N. Lapinskienės fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas