Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia – klestėjusi, perstatyta ir skaičiuojanti antrą šimtmetį

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia – klestėjusi, perstatyta ir skaičiuojanti antrą šimtmetį

Virginija Jacinavičiūtė

Nuo senų senovės žmonės įvairiais pavidalais stengėsi palikti įrašus apie save: piešė olose, rašė ant molio lentelių, papirusų, ­beržo tošies, informaciją perdavė iš lūpų į lūpas, todėl šiandien mums prieinama tūkstantmečius siekianti istorija. Senieji dokumentai, laiškai, metraščiai, bylos atsako į klausimus, kaip kūrėsi miestai ir valstybės, kas žmonėms rūpėjo ir kaip gyvenimas keitėsi… Ši informacija yra neįkainojama vertybė, kuri kruopščiai saugoma archy­vuose. Ilgą laiką senieji dokumentai buvo pasiekiami tik mažam ratui žmonių, tačiau laikai keičiasi, archyvai nuolat skaitmeninami ir tampa vis labiau prieinami žmonėms. Deja, Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčios Metrikų knygos dar nėra suskaitmenintos, su jomis galima susipažinti tik Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitykloje, o pagrindiniai archyvai laikomi Lietuvos valstybės istorijos archyve. Archyvas saugo Kietaviškių Romos katalikų bažnyčios metrikų knygas atskiru fondu 1764 – 8 gimimo, santuokos ir mirties 1915–1939 metų metrikų knygas, taip pat dublikatus dekanatinėse knygose F. 604 ir F. 1676. Kietaviškių bažnyčioje taip pat likusi nedidelė dalis metrikų, dokumentų ir įrašų. Senesnieji įrašai – ne lietuvių kalba. Jiems iššifruoti reikia laiko ir gebėjimų. Seniausia gimimo metrikų knyga (1863–1867) parašyta kaligrafiškai rusų kalba.

Nuo klestėjimo iki priespaudos
Pirmasis faktas apie Kietaviškių katalikų parapiją ir bažnyčią datuo­jamas 1504 m. Kietaviškių bažnyčia minima ir 1522 m. Vilniaus vyskupijos aprašyme. Kietaviškių parapijos istoriją nagrinėjęs ir bažnyčios­ archyvus analizavęs Kaišiadorių ­muziejaus vadovas Olijardas Lukoševičius mano, kad bažnyčios fundacija buvo bajoriška, tačiau nėra žinoma, su kurių bajorų gimine sieti pirmosios šventovės statybą. Kietaviškių bažnyčia XVI a. viduryje buvo tarp vargingesnių, savo žinioje turėjo septynis „dūmus“ (kiemus).
Antroji Kietaviškių katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1676 m. liepos 17 d. Jos fundatorius – Vitebsko vaivada, Kietaviškių dvaro savininkas Leonardas Gabrielius Pociejus (g. 1632 m. lapkričio 6 d., m. 1695 m. vasario 1 d.). Pociejai rėmė ne tik bažnyčios statybą, bet ir jos išlaikymą. Archyvai atskleidžia, kad nuo XVIII a. pradžios pagrindinis lėšų šaltinis buvo Šuolių palivarkas, kurį 1706 m. rugsėjo 20 d. bažnyčiai užrašė Leonardo Pociejaus žmona Regina Liudvika Oginskaitė Pociejienė. Ji nurodė savanoriškai Kietaviškių klebonui D. Steponavičiui perduodanti Kietaviškių dvarui priklausiusį Šuolių palivarką su pastatais, sodais, daržais bei miškais ir kitomis žemėmis, taip pat pali­varkui priklausančiais žmonėmis.
Šuolių palivarkui priklausė trys dideli dirbamos žemės laukai, nedidelis ežerėlis, upė su užtvanka. Ūkinėms reikmėms bažnyčia turėjo pievą, vadinamą Kamša. Už šią pievą klebonas turėjo laikyti vienas šv. Mišias per metus, o didžiausias atpildas fundatoriams buvo už juos laikomos trejos mišios per savaitę ištisus metus. Bažnyčia buvo išlaikoma ne tik iš palivarko pajamų, bet ir Šuolių valstiečių prievolių. Valstiečiai palivarke dirbo dvi dienas per savaitę, pjūties metu talkino 6 dienas. Bajorai iš bažnyčios nuomojosi žemę, už tai rudenį turėjo duoti po 10 kiaušinių ir porą viščiukų.
1738 m. kilo gaisras Kietaviškių klebonijoje, kurioje buvo saugomi bažnyčios archyvai.
1782 m. Kietaviškių klebonu buvo Trakų vaivadijos bajoras Jurgis Žeromskis. Kaip teigia O. Lukoševičius, Lietuvai ir Lenkijai buvo būdingas toks reiškinys, kad tik ­bajoras galėjo siekti valdžios. Šis principas atsispindėjo ir bažnytinėje hierarchijoje.
Už dalyvavimą 1831 m. sukilime caro administracija iš Teodoro Pociejaus konfiskavo Kietaviškių dvarą. Kietaviškių bažnyčios dokumentuo­se minima, kad Šuolių palivarkas iš bažnyčios buvo atimtas iki 1844 m., dalį turto atiduodant Semeliškių popui, kitą dalį Onuškio klebonui. Tokie caro administracijos veiksmai paskatino dvasininkiją ryžtingiau priešintis carinei politikai, kunigai aktyviai prisijungė prie nacionalinio lietuvių arba lenkų judėjimo. Carizmo tautinei ir religinei priespaudai aktyviai priešinosi kunigas Silvestras Gimžauskas, kuris į Kietaviškių bažnyčią paskirtas 1883 m. gegužės 14 d. Kietaviškių bažnyčios archyve išlikęs įrašas, kurį 1922 m. perimdamas parapiją paliko M. Cijūnaitis: „Minimas yra senesniųjų žmonių net po šiai dienai kun. Gimžauskas, buvusis čia 1883 metais kaipo toksai, kuris, rodos, bene pirmas visiems savo parapijonims jųjų suprantama lietuvių kalba suprantamai išaiškino jiems katalikų tikėjimą“. S. Gimžauskas spaudos draudimo metais organizavo vaikų mokymą lietuvių kalba, glaudžiai bendradarbiavo su Kietaviškėse gyvenusiu knygnešiu Motiejumi Grybausku.
1884 m. S. Gimžauską pakeitė kunigas Domininkas Vėlavičius, kuris tvarkė klebonijos trobesius, pradėjo naujos bažnyčios statybą.
Kietaviškių bažnyčios archyve yra išlikęs 1872 m. įrašas, kuriame aiškiai aprašoma, kaip atrodė Kietaviškių bažnyčia. „Bažnyčia medinė, išorėje apkalta lentomis, stovėjo ant žemų akmeninių pamatų. Stogas dengtas gontais, paskutinį kartą – 1848 m. Bažnyčia turėjo devynis langus, sudarytus iš nedidelių stiklelių, o dešimtąjį – virš choro. Viduje grindys sudėtos iš plytų, o lubos apkaltos lentomis. Choras, kaip ­paprastai, įrengtas virš pagrindinių durų ir dekoruotas tekintomis detalėmis. Čia stovėjo aštuonių balsų vargonai, kurie jau tuomet buvo beveik visiškai sugedę, nes teveikė keturi balsai. Bažnyčioje stovėjo trys paauksuoti altoriai. Centriniame buvo du paveikslai – „Švč. Trejybės“, tapytas ant lentų, o virš jo kitas, tapytas ant drobės. Šio paveikslo šo­nuose stovėjo drožtos apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo medinės skulptūrėlės. Dar aukščiau, pačiame viršuje, buvo šv. Vincento ir šv. Juozapo atvaizdai. Dešinėje bažnyčios pusėje įrengtame altoriuje buvo šv. Onos, o aukščiau – šv. Kazimiero paveikslai, tapyti ant drobės. Kairėje pusėje įrengtame altoriuje buvo Dievo Motinos atvaizdas, pieštas ant lentos, o rūbai – iš kalinėto metalo. Virš jo – šv. Jono paveikslas, tapytas ant drobės. Prieš didįjį altorių stovėjo tekinta tvorelė. Ambona buvo dekoruota paauksavimu“.

This slideshow requires JavaScript.

Nauja pradžia
1905 m., klebonaujant D. Vėlavičiui, buvo patvirtintas naujos, mūrinės Kietaviškių bažnyčios projektas. Kad Kietaviškėse reikėjo naujos bažnyčios, liudija 1909 m. laikraštyje „Viltis“ rašytas įrašas: „Kietaviškių bažnytėlė mažutė, medinė, pakrypusi ant šono“. Architektūrinė autorystė nebuvo tiksliai nustatyta. Lietuvos katalikų bažnyčių žinyne minimas inžinierius A. Soninas, 1922 m. inventoriuje – plano inžinierius grafas Roztvoranskis, o Vilniuje esančio Architektūros muziejaus kartotekoje projekto autoriumi nurodomas architektas Vaclovas Michnevičius. Lėšas bažnyčios statybai rinko ir ūkiniais reikalais rūpinosi išrinktas bažnyčios statybos komitetas. Bažnyčios statybai daug pastangų skyrė Kajetonas Čepanas, 1910 m. pa­skirtas Kietaviškių klebonu. Kunigas į bažnyčios statybos komitetą stengėsi įtraukti kuo veiklesnius parapijiečius, kurie negailėtų pastangų. Statybos meistru dirbo Gorodeckas. Vienas tuometinių darbininkų, B. Cibulskas, Kietaviškių progimnazijos Kraštotyros muziejaus vadovei Danutei Gudelienei laiške rašė, kad jam per dieną mokėdavo 60 kapeikų, o tie, kurie nešiojo plytas ir skiedinį, mokėjo po 50 kapeikų per dieną. B. Cibulskas rašė, kad Gorodeckas po karo pastatė ir Kietaviškių mokyklą. Bažnyčios statybai naudotas vietinis molis, o plytos gamintos specialiai įrengtoje plytinėje.
Bažnyčios statybas 1914 m. sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. vokiečių kariai norėjo bažnyčią paversti sandėliu, tačiau kunigas su pagalbininkais į nebaigtą statyti, be bokštų bažnyčią sunešė altorių, kitus vidaus įrengimus ir iš ryto pradėjo laikyti mišias. Taip nuo 1915 m. pradėjo gyvuoti naujoji bažnyčia.
1921 m. rudenį bažnyčia buvo visiškai sutvarkyta. Architektūrinę bažnyčios išraišką aprašė architektas J. Gimbutas. Bažnyčia eklektinės architektūros. Fasadas karnizų juostomis padalytas į tris tarpsnius. Du aštuoniasieniai bokštai laibi, patraukti į priekį. Iš kitos pusės – du mažesni. Jų šalmai barokiški, trijų pakopų. Pinijonas taip pat buvo baroko stiliaus, iškeltas virš aukštojo stogo, uždengto cinkuota skarda. Šoninių navų stogai pridengti iš priekinio fasado išlenktais parapetais, lyg būtų pinijono tąsa. Langų arkos dvejopos: pusapvalės ir segmentinės. Bažnyčia sumūryta iš plytų, apačia – tašytų akmenų. Interjero apipavidalinimas barokiškas. Plati antablemento juos­ta jungia centrinę navą su presbiterija ir absida. Pilioriai sujungti pusapvalėmis arkomis. Skliautai, sienos ir poarkiai dekoruoti dažytais gėlių ornamentais ir lietuviškų juostų raštais. Altoriai turtingai išpuošti, daug lipdinių ir statulų. Jie derinasi su barokišku interjeru. Tik vargonai išsiskiria savo šablonišku, gotišku dekoru. Didelė šventoriaus vartų arka sumūryta iš plytų ir suderinta su bažnyčios portalu. Aplink šventorių aptverta tokių pačių plytų stulpelių ir medinių lentelių tvora.
1956 m. bažnyčia klebono Rapolo Juknio ir vikaro Petro Ašakos rūpesčiu, parapijiečių lėšomis suremontuota ir dekoruota. Petras Ašaka pastatė ir naują kleboniją kaip privatų namą. 1996 m. buvo suremontuoti vargonai.

Sakralinis paveldas
Būnant Kietaviškių bažnyčioje akys nejučia kyla į viršų. Atsisukti kvieste kviečia tapyti skliautai, piešiniai ant sienų, šventi paveikslai.
Ornamentais bažnyčia dekoruota klebono kun. Rapolo Juknio pastangomis. Darbus sovietmečiu atliko šiaulietis Vladas Čižauskas, jam talkino Vilniaus dailės akademijos studentai.
Įspūdingas meno kūrinys – didysis Švč. Trejybės altorius, kurį puošia gerai išlikusi XVIII a. antrojo ketvirčio drožyba. Dešinėje ir kairėje pusėse įrengtus šoninius ­altorius Valstybinė kultūros paveldo komisija siūlo įtraukti į Kultū­ros vertybių registrą. Šie altoriai į naująją Kietaviškių bažnyčią buvo perkelti iš senosios, medinės šventovės. Kairįjį altorių puošia seniausias iš bažnyčioje saugomų paveikslų – XVIII a. malonėmis garsėjančio Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo kopija. Kaip rašoma knygoje „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, paveikslas gerokai nukentėjo nevykusio restauravimo metu, sugadinta pati tapy­ba, raižytas auksuotas paveikslo fo­nas uždažytas rudais aliejiniais ­dažais, paveikslo pagrindas išsilenkęs, aliejinių dažų sluoksnis sutrūkinėjęs.
Bažnyčios architektūrinį an­samblį gražiai papildo tonuoto ąžuolo istorizmo stiliaus sakykla. Nors šiais laikais sakyklos retai naudojamos pagal paskirtį, tačiau jos išlieka išskirtiniu bažnyčios interjero ­akcentu.
Viena didžiausių Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčios vertybių – kruopštaus darbo klausyklų pora ir kampiniai transepto suolai, kurie į dabartinę bažnyčią buvo perkelti iš senosios, medinės bažnyčios. Barokinių bruožų turintys medžio dirbiniai pagaminti dar XVIII a. Buvęs Kietaviškių klebonas Dainius Jančiauskas yra pasakojęs, kad vienas suolas ir klausykla prarado autentiškumą po to, kai sovietmečiu bažnyčioje buvo atliekamas remontas. Likus grindų dažų, statybininkai jais išdažė vieną klausyklą ir suolą, kitas suolas ir klausykla nevykusio atnaujinimo išvengė. D. Jančiausko teigimu, klausyklų ir suolų rinkinys yra pakankamai retas ir neįprastas Lietuvos bažnyčioms. Kitame bažnyčios šone yra ir nauja klausykla, turinti duris. Čia atliekant išpažintį žmogaus nemato nei kunigas, nei aplinkiniai.
Bažnyčios zakristiją puošia naujos bažnyčios statytojo Kajetono Čepano portretas, tapytas Petro Kalpoko. Kaip teigiama leidinyje „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, šis portretas turi meninę ir memorialinę vertę.
Bažnyčios sienas puošia Kryžiaus kelio paveikslų ciklas, datuojamas XIX a.
Vienas brangiausių ir meniškiausių katalikų liturginių reikmenų yra monstrancija, kurios laikiklyje įdėta ostija. Kietaviškių bažnyčios monstrancija – rokoko stiliaus, grakščių proporcijų. Ji pagaminta 1774 m., priskiriama nežinomam Vilniaus auksakaliui. Montrancija laikoma mediniame, ruda oda aptrauktame dėkle, kurio averso centre įspaustas auksuotas ­monstrancijos piešinys.
Kustodija – liturginis reikmuo, naudojamas ostijai tabernakulyje laikyti – pagaminta Norblino, brolių Buch ir Teodoro Vernerių bendrovės fabrike Varšuvoje. Kustodija įsigyta po Pirmojo pasaulinio karo.
Bažnyčia didžiuojasi išlikusiais apeiginiais drabužiais, kurie yra skoningi ir stilingi modernėjančios liturginės tekstilės pavyzdžiai, pasiūti gero lygio meninėse dirbtuvėse.
Pro šoninius vartus įėjus į bažnyčią, virš granitinės vandeninės, kurioje laikomas švęstas vanduo, kabo įspūdinga individualaus tipažo Nukryžiuotojo skulptūra. Savito braižo provincijos skulptoriaus Nukryžiuotieji išlikę Žiežmarių ir Semeliškių bažnyčiose.
Bažnyčios raidos pėdsakai glūdi ne tik bažnyčios viduje. Jų galima aptikti ir šventoriuje. Apėję bažnyčią galime rasti kunigų Kajetono Čepano, Antano Pakščio, Rapolo Juknio, Petro Ašakos ir Petro Valatkos kapus. Išskirtinis kun. Rapolui Jukniui skirtas paminklas, ant kurio išraižyti prasmingi žodžiai: „Gyvenau, Viešpatie, kad norėjai, numiriau, kai liepei. Išganyk, nes pasitikėjau tavimi“. Kietaviškių bažnyčios šventoriuje palaidotas iš Kareivonių kilęs rašytojas, Kanados lietuvis Juozas Kralikauskas. Rašytojo garbei prie kapo pastatytas koplytstulpis.
Dar vienas koplytstulpis bažnyčios šventoriuje iškilo 2015 m., kai Kietaviškių bažnyčia šventė 100-ąjį naujosios bažnyčios jubiliejų. Šimtmečiui skirtą skulptūrą išdrožė tautodailininkas iš Žiežmarių Vidmantas Kapačiūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų