Kelionė į Italiją 2023. Balandis

Ši istorija yra apie neįtikėtiną mažos mergaitės didelę svajonę, kuri labai nelauktai išsipildė. Intriguoja ar ne? Gal kam ši istorija pasirodys gan banali ir gal net įprasta man, kaip trylikametei merginai, tai buvo kažkas neįtikėtino, lyg scena iš seno nuvalkioto Holivudo scenarijaus. Paauglė be tėvų išskrenda į savo išsvajotąją šalį buriuoti visai savaitei. Iki šiol negaliu patikėti, kad tai atsitiko man! Viską atsimenu labai puikiai ir abejoju, kad kada nors tai pamiršiu.
Ramus vakaras ir tvankus dusinančios rutinos oras. Skaitau trenerio atsiųstą žinutę.
– Labas vakaras, girdėjau tavo tėvai sutiko leisti tave į buriavimo stovyklą Italijoje, todėl norėjau pa­klausti, ar turėsi visus reikalingus dokumentus skrydžiui.
Dar ilgai spoksojau į tą žinutę ir galvojau, vau, nu ar gi taip gražu apgaudinėti žmones, kokia dar Italija, koks dar buriavimas, man dar net mokslo metai nesibaigė. Nubėgu į virtuvę ir pasipiktinus rodau trenerio žinutę tėvams, o jie visai be jokio nu­stebimo ir sako:
– Taigi mes kalbėjom, ir tu sakei Taip.
– Taip, bet juk man dar mokykla nesibaigė ir aš maniau, kad tai bus įpusėjus vasaros atostogoms, – tariau aš.
– Tai nori ar ne – jau teks važiuoti.
Ką galiu pasakyti, nelabai ir nu­liūdau, tiesą sakant, visai nenu­liūdau. Pastarąją savaitę tik tuo ir gyvenau, mintimis apie Italiją ir kelionę.
Tik va, likus kelioms dienos iki kelionės, užklupo liga ir savaitę gyvenau su vaistais ir aukšta temperatūra. Pradėjau gerti antibiotikus ir skandinaus depresijoje. Kodėl man? Už ką? Kad ir kaip buvau pasmerkus savo viltis, mano mama tam visiškai nepritarė, ir iki šiol nesuprantu, kaip ji sugebėjo per tris dienas išvaryti tą biesą iš manęs. Taigi štai ir aš, su savo rankiniu bagažu stoviu oro uoste pasiruošus dar keturias dienas tęsti savo antibiotikų kursą ir gerti nykščio nago didumo tabletes, kurias man į penkias dalis mažu švei­carišku peiliuku smulkino draugė. Aišku, dabar jau suprantu, kodėl visi sako, kad tos šešiasdešimt sekundžių bagažo patikros yra pačios baisiausios skrendant lėktuvu. Viskas nusiseka puikiai ir štai aš jau lėktuve, savo vietoje prie lango. Svajoju, prisimenu, kad jau esu buvusi Italijos šiaurėje, tiksliau Venecijoje, su visa šeima. Mažai ką atsimenu, bet tas jausmas tarsi esi tinkamoje vietoje vis dar išlikęs. Turiu pripažinti, kad skristi bijojau nes, slėgiui keičiantis, galvos skausmas galėjo būti nepakeliamas, bet taip neatsitiko, ačiū Dievui. Po truputį mažiau negu trijų valandų aš jau randuosi kažkur Italijos oro uoste. Visi buvome labai išalkę, tad nusprendėm užsukti į McDonald’s Itališkąjį. Nors nesu aplankius daug tokių greito maisto kavinių, bet panašioje yra tekę lankytis ir Lietuvoje, tad galiu pasakyti, kad čia jie nelabai ir skiriasi. Man labai patiko, nes tik atvažiavusi čia jau spėjau pasinaudoti savo italų kalbos žiniomis, žinoma, rinkausi saugiausią variantą ir užsisakiau „gelato“, nes tik tai ir buvo vienintelis dalykas, kurį nepanikuodama galėjau užsisakyti. Jūs net neįsivaizduojat, kiek aš tų ledų atsivalgiau. Aišku, laukti, kol mūsų atvažiuos pasiimti, teko ilgiau, negu skristi, bet man tai nebuvo problema. Mūsų skrydžio palydovė, kuri buvo vienintelis pilnametis žmogus, mus labai puikai sužiūrėjo ir tos penkios laukimo valandos labai greitai praėjo.
– Aš nesuprantu kodėl negalėjo anksčiau atvažiuoti mūsų? Dabar juk nereikėtų laukti, – skundžiasi draugė.
– Aš nesuprantu kodėl tu tokia nelaiminga, juk mes Italijoje, – su plačia šypsena atsakiau aš.
Nors ir teko važiuoti beprotiškai ilgai, buvo verta, ir visi rado ką veikti, kas skaičiavo bažnyčias, kas miegojo ar tiesiog blizgančiomis akimis spoksojo pro langą….
Atvažiavom tikrai vėlai, bet gavom itališkų naktipiečių. Atvažiavom naktį, tad nelabai ką ir pamatėm. Tačiau ryte supratom, kokioje nuostabioje viloje mes gyvensim. Vila buvo didžiulė, apsupta aukštų medžių ir žydinčių pievų. Visai šalia, kaip ir priklauso, buvo vynuogynas. Pakilus į kalną gali rasti ne tokį ir mažą miestelį, tačiau visa tai manęs laukė rytoj, grįžę mes visi iškart ėjome miegoti, aš turėjau kambariokę, su kuria teko miegoti vienoje lovoje, bet ji išlošė daugiau negu aš, nes ji pasirinko lovos pusę, kurioje kabėjo Marijos paveikslas. Ach, tikra itališka svajonė. Rytas buvo gan vėlus ir vėsus, tačiau ilgai lauktas, prabudau pirma, ir iškart puoliau prie lango. Tik atsidarius jį, mane pasitiko šviežios rasos kvapas ir švelnus, tačiau šaltas vėjelis. Pro langą galėjai pamatyti viską, ką akys galėjo aprėpti, gan didelį plotą. Nuo savam kieme esančių medžiu viršūnių iki aukštųjų kalvų, kažkur ten, horizonte. Po pusryčių mes visi pajudėjom į jachtklubą miestelio papėdėje. Paplūdimys buvo didžiulis, vienoje jo pusėje skaidrios melsvos spalvos bangos atsimuštinėdavo į uolas, o kitoje ant blyškiai rudos spalvos smėlio. Paplūdimyje bangos skalavo į krantą įvairias kriaukles. Šiek tiek toliau buvo prisišvartavę įvairiausi laivai su nuleistomis burėmis, sportiniai laivai buvo gražiai apkloti tentais ir sudėti ant stovų. Mūsų laivai stovėjo kiek toliau ir toli gražu tvarkos atžvilgiu neprilygo vietiniams laivams. Kaip priklauso, pirmą dieną, niekas nieko nedarė ir neplaukė. Grįžę namo ėjome į miestelį apsižvalgyti, prasukome ir pro vietinę bažnyčią, į kurią ketinome eiti švęsti Šv.Velykų. Užėjome ir į parduotuvę, kurioje radau vietinį delikatesą. Kaparėlių su ančiuviais, o kaip aš norėjau juos praskraidinti namo, bet deja. Miestas prie mūsų jachtklubo jau labiau modernesnis, tačiau tas miestukas, kuriame mes techniškai ir gyvenom, buvo tikras senamiestis. Su grindiniu, su siauromis gatvėmis, pro kurias, atrodo, net dviratis netilptų pravažiuo­ti. Iš kiekvieno lango ėjo virvė skalbiniams džiauti, visur žydėjo medžiai ir kvepėjo gėlėmis. Ten tikras pavasaris. Mes atradom slaptą gatvę, ku­rioje yra maža jauki kavinė, tai buvo vienintelė kavinė, kuri dirbo anksčiau, negu nurodytas darbo laikas. Kavinės meniu didžiąją dalį sudarė vynas ar pasta, vis tiek stabtelėjom pasižiūrėti. Prisėdau ant šaligatvio kitoje gatvelės pusėje ir žiūriu pro gyvos atvirutės rėmą. Sėdi du diedukai ir žaidžia šaškėm, šalia jų įsimylėjusi pora, dar dviem staliukais toliau – dvi pagyvenusio amžiaus italės geria vyną. Aš sėdžiu, valgau savo pistacijų ledus ir galvoju, kaip nuostabu čia būtų gyventi. Padavėjas giria ne vietiniams savo vyną [itališkai], aš ir šiek tiek suprantu.
– Šis vynas pats geriausias visoje apylinkėje, jį net kunigas pašventinęs geria. Tai pasakęs padavėjas parodo į Bažnyčią ir visi ima juoktis. Aš ir šypteliu. Jau ruošiamės eiti namo, bet per kitą pusę, bijom pasiklysti. Įteigiu draugei mintį, kad žinau, kur eiti, nors iš tiesų tiesiog pasiklio­viau instinktais ir klausa. Ėjau ten, kur vedė tyli muzika. Garsas prastas, tikriausiai iš radijo, groja itališka daina. Ant palangės stovi radijas, o palei langus šoka žmonės, ir aš noriu pašokti, bet jau laikas spaudžia, namo reikia, vakarienė laukia. Rytoj juk jau išplauksim į tą akvariumo švarumo vandenį, kuriame net nuplaukus tolokai nuo kranto galėjai matyti, kas dedasi dugne, o pats vanduo lyg švietė, net ir vakarais. Kai rausvas saulėlydis atiduodavo paskutinius savo šviesos spindulėlius, vanduo tą šviesą saugojo iki pat pilnų sutemų. Naktys ten dar ilgai neateidavo su pilna tamsa, tad galėdavai dar pabūti kieme ir pažiūrėti saulėlydį, na, o tada jau miegot. Keltis tekdavo anksti. Kaip aš pasakyčiau, neatostogiškai. Atsikėlus turėjai padaryti pietus ir pusryčius, jei tavo eilė budėti, atrodo nesunku ane? Pabandykite padaryti pusryčius dešimčiai žmonių. Aišku, kai sakau pietus ir pusryčius tai pusryčiams dažniausiai vakarykščiai likučiai, o pietums „italiano panino“. Po pusryčių ir trumpo pasitarimo pajudėjom link jūros. Po kokio pusvalandžio jau buvome vietoje. Atvažiavome gan anksti, net tas skaidrus vanduo nebuvo įšilęs nuo ne taip ir seniai pakilusios saulės. Ruošiam laivus, vietiniai buriuotojai laivus jau susiruošę ir pamažu pajuda iš prieplaukos. Tikriausiai jie anksčiau atsikėlė, ak kaip jiems nepasisekė. Italija, priešingai negu Lietuva, turėjo daugiau prieplaukų į jūrą, viena buvo skirta buriniams laivams ir irklinėms valtims, o kita šiek tiek toliau, didesnėms jachtoms ir motoriniams kateriams. Kadangi trenerio laivas buvo motorinis, jis mus palikęs ruoštis laivus nuvažiavo įleisti į vandenį savo raudonąjį kateriuką. Tačiau kaip priklauso kiekvienai kelionei į užsienį pasitaikydavo ir nesklandumų. Atsitiko ir mums taip. Mat kad ir kaip netoli būtų motorinių laivų prieplauka, nuvažiuoti iki jos tomis mažomis itališkomis gatvėmis yra tikras iššūkis, ypač kai tavo vairuojama mašina yra mikroautobusiukas. Norint patekti į tą prieplauką tau reikėdavo pravažiuoti tunelį, iš pradžių reikėdavo pasirinkti tinkamą tunelį, tai reikėdavo padaryti pagal automobilio svorį, aukštį ir plotį. Galiu lažintis, kad net paprasto automobilio vairuotojai to tiksliai nežino, nes Lietuvoje tokį dalyką retai ir pamatysi. Mums tas ir atsitiko, tiksliau treneriui. Nežinodamas matmenų jis ir įstrigo viename iš tų tunelių. Iki šiol nežinau, kaip jis sugebėjo iš ten išvažiuoti, tačiau žinau, kad tai užtruko labai ilgai. Mums teko laukti, atrodo, dar ilgiau, laivus jau buvom susiruošę, buvome suvalgę ir tuos pietus, kuriuos patys buvome pasiruošę, žodžiu, viskas, kas įmanoma, tuo metu buvo padaryta. Beliko slampinėti po tą paplūdimį ir rankio­ti miniatiūrines kriauklytes. Surinkus jas susidėjau į pleistrų dėžutę ir joje jas atgabenau į Lietuvą. Didžiausia agonija buvo tai, kad turėjome likti paplūdimyje ir niekur kitur, nors ir čia pat buvo ledų parduotuvė ir miestelis su įvairiausiomis krautuvėlėmis. Gerai, kad nors šalia tos gatvės, kur buvo mūsų jachtklubas, buvo kavinė su vaizdu į jūrą, pro kurią kiekvieną kartą praėjus galėjai užuosti krevečių ir parmezano sūrio kvapą, bet ne, mes likome paplūdimyje, kur buvo nurodyta, be jokio pavėsio. Tuo metu ir be padoraus vėjo, kuris skatintų išplaukti. Turiu pripažinti, nors vanduo ir buvo šaltas, jo spalva mane be galo viliojo. Aišku, kad po gero laiko tarpo sulaukėm skambučio, jog galime išplaukti. Tai irgi buvo savotiškas iššūkis. Pirma išleidome vienviečius laivus, po to ir visus kitus. Aš ir mano vairininkė nusprendėme iš­plaukti paskutinės. Pažiūrėjusios, kaip visi kiti išplaukė, pasidarė daug drąsiau. Mat išplaukimas į labiau atvirus vandenis buvo gan siauras, apsuptas uolomis iš abiejų pusių, ir dar pūtė nelabai palankus vėjas. Išplaukti pavyko ir iš­plaukus toliau vėjo tikrai buvo. Teko net ir krenuoti. Kiekviena įgula gavo po specialią užduotį. Mums teko išmokti daryti „švarius vendus“’ arba kitaip taisyklingus krypties pakeitimus. Viskas būtų ne taip ir blogai, jei­gu tik ne stiprėjantis vėjas. Jau pirmą treniruočių dieną mums teko paragauti Italijos jūros vandens, nes būtą daug apsivertimų. Ką galiu pasakyti, kad vanduo sūrus ir šaltas bei labai skaidrus. Į krantą grįžom tik po gerų trijų ar keturių valandų. Grįžus į vilą jau matėme, kaip raudonais spinduliais leidžiasi saulė, raudoni saulėlydžiai nelabai gera žinia buriuo­tojui. Rytoj neplauksim. Rytoj važiuosim aplankyti Pizos bokšto! Visi be galo laukėm rytojaus, nors šiandien dar teko daug ką padaryti. Reikėjo išsiplauti rūbus nuo sūraus vandens, tai pat ir su laivais, tačiau juos plovėm jachtklube. Prieš išvažiuojant iš jachtklubo teko užvažiuoti ir į parduotuvę, mat artėjo Šv. Velykos ir nors važiavom į ekskursiją, sumuštinių darymo pareiga niekur nepabėgo. Šv. Velykų vakarui nusimatė labai prabangi va­karienė – šviežutėlės krevetės. Netradicinę treniruotės dieną treneris leido ilgiau pamiegoti, bet laiko negaišom ir iškart po pusryčių išvykome. Atvykus mus pasitiko labai keis­tas vaizdas. Ant tvorelės, kuria buvo aptvertas Pizos bokštas, stovėjo šimtai žmonių ir pasirėmę ar remiantys tą bokštą fotkinosi visi iki vieno. Kas su mažamečiais vaikas, o kai kas net ir su savo šunimis. Pasiėmę juos į rankas, ištiesę jų letenas bandė juos įtraukti į naująją instagraminę nuo­trauką. Vien iš vidinių principų pati nepasidariau tokios nuotraukos, nors ir norėjau. Būdami tikrais turistais visų pirma turėjom apžiūrėti ir nusipirkti kažką iš tų suvenyrų kioskų. Nuo magnetukų iki megztinių su užrašu PIZZA. Juokingiausia, kad pradžioje tik mažos kioskų palapinės su, pavyzdžiui, magnetukais, o paėjus porą metrų galėjai rasti lygiai tokią pačią palapinę, su tokias pačiais magnetukais, skirtumas tik tas, jose kita pardavėja, o kartais, bet labai retai, tie magnetukai būdavo pigesni. Dar vienas keistas dalykas, kad nė karto per visą savo gyvenimą nesu mačius to­kios žmonių įvairovės. Visi jie kažkuo skyrėsi, tai odos spalva, tai tautybe ar net religija. Mano manymu, Pizoje, Italijoje, retai kada sugebėsi pamatyti tą patį italą. Aišku, kad ir kaip norėtume dykinėti, tam mums buvo paskirtas konkretus laikas. Po keturių valandų jau ruošėmės važiuoti namo, kas su pilnu ryšulėliu magnetukų, kas su kamuoliu už dvidešimt eurų. Svarbiausia, kad visi laimingi.
Kitą dieną treniruotė jau buvo. Tik šį kartą atsitiko didelė nelaimė, mat lūžo mūsų laivo vairas ir teko anksčiau baigti treniruotę. Gal ir gerai, kad anksčiau teko grįžti namo, juk rytoj Velykos. Šiandien marginsime kiaušinius, o vakare keliausim į pamaldas. Kiaušinių marginimas buvo gan primityvus su flomasteriais. Bandėm juos dažyti ir su kiemelyje priskintomis gėlėmis, bet tai nelabai išėjo. Nors buvom užsiėmę marginimu, nuo treniruotės neišsisukom, gavom teorines užduotis. Aš gavau ir kitokią užduotį, teko nukeliauti iki miestelio ir sužinoti, kaip patekti į bažnyčią vakarinėms pamaldoms. Tuo pačiu ir pririnkti gėlių marginti kiaušinius. Laiko dar turėjau, tad šitų darbų daryti ėjau ne viena, todėl miestelyje pabuvome ilgiau, negu reikėjo. Apžiūrėjom ir bažnyčią, kuri stovėjo kalno papėdėje. Užsukome ir į vynuogyną visai prie pat vilos. Na, o atėjus vėlam vakarui ir gerokai sutemus, ne visi, bet keli su žvakutėm keliavom į bažnyčią. Turiu pripažinti, kad bažnyčiose lankausi ne dažnai, todėl visi tie ritualai, nors ir gražūs, bet nelabai pažįstami. Vienas iš tų ritualų buvo tas, kad kunigas, sukalbėjęs maldą, uždega lauželį ir nuo jo visi žmonės bažnyčioje užsidega savo žvakes, ta kunigo pašventinta ugnimi. Pamaldos nebuvo ilgos, daug laiko nesugaišom, turiu pasigirti, kad kai kurias maldas aš supratau beveik puikiai ir labai didžiuodamasi verčiau kitiems. Nors ir stereotipai ne visada būna teisingi, bet šis stereo­tipas apie italus tikrai teisingas – visi jie labai pamaldūs, tiek vaikai, tiek suaugę ir net paaugliai. Tokios pilnos bažnyčios niekad nubuvau mačiusi. Pamaldos baigėsi greitai, bet ta pati taisyklė negaliojo Velykų šventimui. Po mišių po truputį traukiam namo, priešais mus eina pagyvenusių italų pora ir kalbasi. Aš klausau, gal gi viską suprasiu, tačiau mažai ką supratau, bet šiek tiek supratau. Jų dialogas vyko maždaug taip:
– Nu tai linksmų švenčių jums, kaip švęsit?
– Ilgai, švęsim ilgai ir pradėsim šiandien gal net dabar.
– Aš tai vyno neatsisakysiu, bet niekas nedirba.
– Cha, cha, cha, čia tik tau taip atrodo.
Pasakęs šiuos žodžius vienas iš italų sustoja prie mažo restoraniuko, įmūrinto į namo sieną, aišku buvo gan vėlu, tad šis restoranas buvo uždarytas, tačiau ne ilgam. Užteko tik patuksenti į uždarytas duris ir restorano šviesos užsidegė ir ne ilgai trukus italai jau gurkšnojo vyną. Pamažu į tą restoraną pradėjo nusukinėti vis daugiau žmonių, tačiau mes ne, skubėjom namo, o Velykas švęsti pradėsim tik rytoj….
Atsikėlėm gan pavėluotai, bet ir tai neišsimiegojom, tačiau pusryčiai viską atpirko. Krevetės, itališkas pyragas, coca cola bei žinoma „kinder“ kiaušiniai ir viskas pusryčiams. Dabar ir pati nesistebiu, kodėl tie išmarginti kiaušiniai taip lėtai valgėsi. Šiandien laukė dideli planai, ilgesnė treniruotė ir dar viena ekskursija po Italijos miestelį Volterra. Pradėkime nuo treniruotės, nors ir neteko šį kartą apvirsti, tačiau teko laivo stiebą traukti iš žemės, nes laivas pavirto ant šono prie pat kranto ir kaip tik prie uolų. Treniruotės metu man teko iškristi iš plaukiančio laivo, paragauti pirmosios jūrligės džiaugsmų. Kad ir ko bebuvo treniruotėje vis tiek mes visi vienodai norėjome važiuoti į dar vieną ekskursiją. Volterros miestas garsėja savo architektūra ir mažomis gatvėmis. Šį kartą laikas, skirtas pasivaikščioti po šį miestelį, buvo ilgesnis, bet su viena sąlyga, nepasiklysti. Pasiklysti tenai buvo tikrai lengva. Įvairiausios parduotuvių vitrinos, posūkių galybė, jokie žemėlapiai tenai neveikė, tiksliau ryšio telefonuose nebuvo. Miestas yra įsikūręs 531 m aukštyje, bet tai nebuvo viena iš priežasčių, kodėl kai kas pasiklydo tame miestelyje. Gal vis tik priežastis buvo labai paprasta – parduotuvės, nuo mažiausių antikvariatų iki tų pačių magnetukų. Kiekvienas atrado savo parduotuvę. Kas savo pinigus prarado saldainių parduotuvėje, kas kišeninių peiliukų, kas papuošalų ir kvepalų. Visi kaip išprotėję lakstėm, nieko keis­to, kad kažkas ir atsiskyrė nuo mūsų grupelės. Blogiausia, kad nuėjom gan didelį kelią, o atgal ir nesidairėm, turiu pasidžiaugti, kad kaip grupelei paauglių mūsų organizuotumas buvo gan neblogas. Išrinkom žmogų, kuris eis ieškoti pasimetusio, o visi kiti skers­gatvyje prie pažymėtos vietos lauks jų pareinančių. Išrinktas žmogus buvau aš. Einu siaura gatvele, kalbuosi su paklydėliu telefonu ir viską, ką matau, vaizdingai pasakoju.
– Aš dabar prie tokio didelio pastato, gal bažnyčios ar muziejaus, kabo didelė Italijos vėliava, šalia restoranas su dideliu iškabos ženklu, aš su žaliu megztiniu, tikrai mane pamatysi.
– Ne, aš tavęs nematau, aš dabar kryžkelėje, yra du nusukimai, nežinau kur eiti! – panikuoja draugė.
– Nusiramink ir eik dešinėn, link tos batų parduotuvės. Pala, tu rimtai nematai manęs, užsisuk!
Nors ir atrodo, kad paieška neužtruko, taip tikrai nebuvo, tačiau viskas baigėsi laimingai. Rytoj jau paskutinė diena Italijoje. Liūdna, nors ir norisi namo, bet tik truputį…
Išsimiegoję kitą dieną jau kro­vėmės daiktus. Vakare mūsų laukė paskutinė vakarienė Italijoje, o ryte jau važiuosim į oro uostą. Vakarienei turėjome rasti tinkamą restoraną ir jį rezervuoti, ši užduotis tai pat atiteko man. Problema, kad itališkai aš dar ne taip gerai moku, tad teko atlikti truputį namų darbų. Buvau pasiruo­šusi, tačiau vis tiek pirmi žodžiai buvo „parlo inglese?’’. Laimei, man pasisekė ir angliškai jie mokėjo. Buvo gan puikus restoranas, jaukus, prie kelio apsodintas medeliais ir su geležiniais varteliais, nors ir atrodė nelabai lankomas, taip iš tiesų nebuvo, tiesiog reikėjo palaukti vakaro. Vakare restoranas buvo pilnut pilnutėlis, tiek viduje, tiek terasoje. Grojo muzika, visi garsiai kalbėjo, juokėsi, gėrė vyną ir mėgavosi dar gražiu vakaru. Kaip priklauso aš užsisakiau picos, aišku ne viena, turėjau dalintis, nors šiaip ar taip nebūčiau jos įveikusi viena pati. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo, kaip aš vadinu klasikos. Dėl meniu dvejomis kalbomis konsultavomės su padavėju, kuris paskui buvo gan plačiai aptariama tema tarp beveik visų buriavimo merginų. Laiko nesekiau, bet giliai širdyje tikėjausi, kad jis sustojo ir mes čia sėdime ne vieną vakarą. Tačiau, laikas namo, laikas atsisveikinti. Gavome po desertą, kuris mano saldumo skalei buvo per didelis. Kelias namo nebuvo ilgas, tačiau kaip iš filmo scenos, tamsu, šviečia blausi šviesa ir girdisi prislopinta muzika, siaura gatve eina dvi merginos susikibusios parankėm ir tyliai dainuoja itališką, kažkur girdėtą dainą…..
Rytas buvo ankstyvas. Nors laikas nebuvo sustojęs praeitą vakarą namo parsiradom tik apie dvyliktą, tačiau puikiai jautėmės visi ryte. Kelias laukia ilgas, apie penkios valandos iki oro uosto, tikrai nemažai. Man jau šį kartą pavyko į galą atsisėsti, ten bent jau kojas galėjai ištiesti. Kadangi man netenka dažnai lankytis oro uostuose, šį kartą man pasisekė, net ir pasivaikš­čioti po įvairias parduotuves – „Prada“, itališkų komiksų parduotuvėlę. Tai buvo savotiška atrakcija. Lėktuve vietos nebuvo šalia vienas kito, aš sėdėjau gale ir net ne prie lango, o per vidurį. Oro uostas yra viena iš tų vietų, kur susirenka įvairiausi žmonės, ir tie skirtumai yra labai akivaizdūs. Pavyzdžiui, aš sėdėjau tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, prie lango man iš dešinės sėdėjo vaikinas su blondiniškom garbanom ir ausinuku, kuris visą tą laiką ir pramiegojo, retkarčiais prabusdamas nuo turbulencijos. Iš kairės sėdėjo moteris, kuri visą laiką intensyviai dirbo. Rašė kažkokį psichologinį darbą apie žmogaus jausmus, skaitė knygą „Kaip pasiekti viską“’ ir labai romantiškomis žinutėmis susirašinėjo, kaip aš supratau, su savo vaikinu iš Italijos. Skrydis tikrai nebuvo nuobodus. Atskridusius visus mus pasitiko artimieji. Vilniaus oro uostas, lyginant su Italijos, buvo triskart mažesnis.
Aš namie, visi pavakarieniavom. Kas prisiminė tą nuostabiąją savaitę, praleistą Italijoje, kas paragavo žiupsnelį jos. Dabar laukė smagiausia dalis – lauktuvės. Turiu prisipažinti, kad ir pati sau parsivežiau nemažai visko, tačiau nebuvau savanaudė ir lauktuvių buvo visiems po lygiai. Kvepalai, magnetukai, atidarytuvas, vyno kamštis ir, žinoma, pleistro dėžutėje keliavusios minitiūrinės kriauklytės.
Ir štai aš vėl namie guliu savo lovoje viena, be jokios kambariokės ir galvoju. Aš užmigsiu, atsikelsiu ir galvosiu, jog dar vakar buvau Italijoje, o šiandien jau Lietuvoje. Žinau puikiai, kad dar ilgai galvosiu apie tai, tačiau išgyvensiu šį liūdesiuką ir dar būtinai grįšiu tenai.

Ugnė Šilkūnaitė