Brangioji Mamyte,
atėjai į pasaulį kartu su Lietuvos Nepriklausomybe. Kaip ir Ji – nuėjusi sudėtingą, bet prasmingą gyvenimo kelią, šventi savo devyniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Leisk praverti Tavo gyvenimo vartelius ir pasivaikščioti po Tavo gyvenimo istoriją.
Gimei ūkininkų šeimoje 1918 metais sausio 1-ąją, Tu buvai keturiolikta iš šešiolikos vaikų (užaugote dvylika seserų ir du broliai, kiti du mirė maži). Užaugai labai tikinčioje šeimoje, tėveliai priklausė tretininkų – pasauliečių vienuolių kongregacijai. Gal tai ir lėmė, kad, sulaukusi 18, įstojai į Panevėžio Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyną, kuriame išbuvai net 8-erius metus, kol prasidėjo karas. Tau teko iškęsti karo baisumus, išgyventi vienuolyno uždarymą, dirbant Tauragės vaikų globos namuose karo metu slėptis su 60-ia globojamų vaikų. Karui pasibaigus į vienuolyną nebegrįžai, nes jis buvo išdarkytas, tuomet sutikai savo meilę – mano tėtį – Lietuvos vietinės rinktinės savanorį, sužeistą grįžusį iš mūšių namo. Jums gimė penki pametinukai vaikai, mane – šeštąjį vaiką – Dievas padovanojo po dešimties metų. Baigusi gimnaziją, Dailės technikumą, visą gyvenimą dirbai švietimo įstaigose: vadove, auklėtoja darželiuose, mokytoja mokyklose. Dažnai prisimeni savo artimųjų likimus: brolius – Domininką, atitarnavusį Lietuvos kariuomenėje, mirusį nuo saulės smūgio, kunigą Leoną Jurkų, gyvenusį Narindaičiuose, kuris buvo nušautas jauno kolūkio pirmininko, nepakentusio brolio nuostabių pamokslų ir populiarumo, (po įvykdyto nusikaltimo pirmininkas nusišovė…), sesers Elenos du sūnus – Lietuvos partizanus, dukrą – partizanų ryšininkę, vyriausios sesers Ievos anūkas – žymus keliautojas, fotografas Paulius Normantas, garsinantis Lietuvą visame pasaulyje. Didžiuojiesi savo seserų vaikais, sunkiu laikotarpiu siekusiais mokslų aukštumų, šiuo metu – dorais Lietuvos medikais, teisininkais, menininkais, puikiais pedagogais.
Esi labai mylima 16 anūkų, 12 proanūkų. Pragyvenai visas seseris, likote dviese su jauniausia 92-jų metų sese Serafija, kuri, priėmusi amžinuosius įžadus, iki šiolei tebėra vienuolė ir gyvena Prienuose.
Apdovanojo Tave Dievulis talentais – turėjai puikų balsą, buvai šokėja, kūrei eiles, rašei scenarijus, režisavai spektaklius, puikiai megzdavai, siuvinėjai, mėgai knygas. Iki šiolei esi labai elegantiška, visuomet pasipuošusi, domiesi politika ir seki Lietuvos gyvenimo aktualijas.
Aš dėkinga likimui, kad, atsipūsti nuo gyvenimo rūpesčių, pasirinkai mane – savo pagrandukę, ir jau keturiolika metų save vadini semeliškiete. Čia palaidojai savo vyrą, čia kapinaitėse ilsisi ir sūnus Romualdas, palydėjai amžino poilsio ir savo pirmagimį sūnų Zeferiną, likome moterys – Tu ir keturios Tavo dukros.
„Su blogiu nereikia kovoti, palikite tai Dievui, blogi žmonės patys save baudžia – jie nežino, kad viskas grįžta tuo pačiu“, – daliniesi sava išmintimi. „Mylėkite vienas kitą, darykite gera ir nepamirškite Dievo“, – vis mus mokini. „Dėkoju Dievui, kad leidžia gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje, kad leidžia ilgai gyventi, labai myliu gyvenimą ir prašau, kad sulaukčiau 100 metų“, – vis mums kartoji.
Su jubiliejumi Tave, mieloji Mama, džiaugiuosi, kad esi vyriausia Semeliškių parapijos gyventoja. Grožėkis žydinčiomis obelimis pavasariais, poteriauk už mus vasaros sūpuoklėse, kalenant gandrams, išlydėk maldomis anūkus ir mus, spalvingais rudens rytais, šildykis prie spindinčios ugnelės, šokant baltoms žiemos snaigėms. Ir dar ilgai ilgai Tu atsiliepk į mūsų begalinio skausmo riksmą, uždek mums žiburį languos, kai mes tamsoj paklysime, kryželį mums padovanok, išvykstant į kelionę, priglausk ir mus paguosk, kai trokšime glamonių. O jei ir Tavo širdelę apgaubs rūpesčiai ir ilgesys – aš pabūsiu Tau užuovėja, paglostysiu Tau galvelę ir priglausiu – kaip glausdavai mane kadaise…
Su meile – dukra Silvija
Niūniavaitė-Bielskienė
Semeliškės
2013-ieji