1985 m. Trakų rajono laikraštyje „Spartuolis“ buvo publikuotas A. Subatos straipsnis, kuriame jis aprašė įkopimą į Nemuno viršūnę.
Norėčiau užkopti į aukščiausias viršukalnes, neįveikiamas mirtingiesiems.
M. K. Čiurlionis
Milžiniškas laineris TU154A, keldamas aplinkui pragarišką triukšmą, įsibėgėjęs Maskvos Domodedovo oro uosto betoniniu taku, vidurnaktyje nėrė į tamsą. Trys galingi varikliai (kiekvienas po 10 tūkst.) pakėlė mus beveik į 11000 m aukštį. Tai 2 km aukščiau už aukščiausią mūsų planetos viršūnę Everestą (8848 m).
Lėktuvas, nuskridęs 3800 km, auštant nusileido Kirgizijos sostinėje Frunzėje (dabar Biškekas). Miestas įkurtas 1872 m. 850 metrų virš jūros lygio. Per paskutinį dešimtmetį Kirgizijos sostinė iš pagrindų pasikeitė. Išaugo nauji aukšti šiuolaikiniai namai, miesto centre puikuojasi gražus cirko pastatas, o greta jo – triukšmingas turgus, kur nuo gausybės gėrybių lūžta prekystaliai.
Prisivalgę iki soties vaisių ir daržovių, su pilnais krepšiais grįžtame į oro uostą. Netrukus mes vėl ore. Aplinkui kalnai kalneliai, kurie užima 70 proc. Kirgizijos teritorijos.
Lėktuvo šešėlis nuslinko milžinišku Isyk Kulio ežero paviršiumi. Šis milžiniškas ežeras tyvuliuoja 1000 m aukštyje (Isyk Kulis kirgizų kalba – karštas vanduo). Ežeras niekada neužšąla. Į jį įteka šimtai upių ir upelių, o neišteka nė viena.
Lėktuvas ėmė leistis Prževalsko (dabar – Karakolas) aerodrome. Mieste yra sportinė alpinistų stovykla. Joje užtrunkame keletą dienų, kol pasiimam inventorių, maistą. Čia praeinam medicininį patikrinimą, išlaikom fizinio pasirengimo reikalavimus.
Ankstyvą rytą, sukrovę kelių tonų krovinį į visureigį, pajudam Karakolo tarpekliu aukštyn. 2600 m aukštį pasiekiame vidurdienį. Ramiai mus pasitiko gražuolės šimtametės Tian Šanio eglės. Vešliuose tarpekliuose ganosi tūkstantinės avių bandos.
Pastatę palapinių miestelį su valgykla ir pirtimi, pradėjome plačių užsiėmimų programą ant uolų, ledo ir sniego.
Po treniruotinų įkopimų pradėjome ruoštis rimtesniems įkopimams.
Kaip jau įprasta, „Nemuno“ draugijos rinktinei vadovavo jos pirmininkas Valentinas Bitinas. Kartu su mumis buvo grupė žalgiriečių iš Kauno, Vilniaus. Kiekvienas alpinistas vidutiniškai įlipo į 7–8 viršūnes.
Daugiausia pergyvenimų ir emocijų, fizinių ir moralinių jėgų pareikalavusios viršūnės įstringa atmintin visam gyvenimui. Apie įkopimą į vieną jų ir papasakosiu laikraščio skaitytojams.
Nemunas
Į nežinomą rajoną link lietuviškais vardais pavadintų viršūnių kelias nebuvo rožėmis klotas. Mūsų visureigis jau kelinta valanda, dejuodamas, girgždėdamas metaliniais sąnariais, ropoja siauro vešlaus tarpeklio dugnu. Kalnų kelias daugumoje vietų primena nesibaigiančias akmenų skaldyklas. Išsekus kantrybei nuo tokio kratymo, išlipame ir pėdiname iš paskos.
Artėjant vidurdieniui visureigis tik trečiu bandymu vargais negalais persirita per aukščiausią perėjos tašką ir, keldamas aplinkui dulkių sūkurius, linksmai leidžiasi žemyn.
Ties nedidele kalniečių gyvenviete mašina sustoja. Iškrauname kuprines, ledkirčius. Verdame pietus. Iš vietinių gyventojų sužinojome, jog čia vietinės reikšmės sanatorija gydykla. Iš po žemių trykšta karštas šaltinių vanduo, subėgantis į vertikalias gydyklų vonias.
– Spręskite patys, – sako pagyvenęs kirgizas. – Pas mus atveža klastingos ligos surakintus žmones, o po kurio laiko, išsigydę radikulitą, pėsti keliauja į namus. Tai geriausia mūsų gydyklos reklama! Užsimetę milžiniškas kuprines, patraukėme tarpekliu aukštyn. Aukštai aukštai padebesiuose juda balti lopinėliai. Svaiginančiame aukštyje ant žaliuojančių šlaitų ganosi tūkstantinės avių bandos.
Po pusantros valandos intensyvaus ėjimo prieiname apvalią kūgio formos jurtą. Grėsmingai artėdami mus pasitiko didžiuliai aviganiai šunys. Dėl visa ko išsitraukėme ginklus – ledkirčius. Prie maloniai čiurlenančio judraus krištolinio upeliuko sustojome poilsio.
Pasirodė didelis vaikų būrys. Valentinas, labiausiai iš mūsų mėgstantis saldumynus, pavaišino nedrąsius vaikučius saldainiais. Neužmiršo ir mūsų.
Einant toliau, žydrame dangaus fone sidabru sužvilgo milžiniška palapinė. Prieš daugelį milijonų metų gamta sukūrė taisyklingą palapinės formą, o alpinistai tiksliai pakrikštijo viršūnę palapine. Įveikę didžiulius akmenų sąvartynus, perbridę sraunius kalnų upokšnius, temstant pasiekėme ledyną. Čia apsistojome nakvynei.
Rytuose vos brėško aušra, o mūsų grupė, palikusi palapines, kilo aštria morenos nugara aukštyn.
Status apledėjęs sniego šlaitas kėlė papildomus rūpesčius. Kopimo tempas sulėtėjo. Vietomis teko kirsti ledo laiptelius, kol pakilome ant ChačiDzi perėjos.
Užlipę ant milžiniško sniego, mes tarsi patekom į nuostabų pasakų pasaulį. Virš karpytų, dantytų snieguotų viršūnių jūros mus maloniai pasitiko pirmieji saulės spinduliai. Aplinkui viskas tarsi atgijo. Sniege žibėjo tūkstančiai įvairaus ryškumo mini veidrodėlių. Giliuose kalnų tarpekliuose rytmečio aušros kantriai laukė gražuoliai edelveisai ir per naktį sustingę upokšniai. Į šiaurės rytus kiek akys užmato tęsėsi kalnų grandinės Kinijos teritorijoje. Kiek arčiau, ant TSRS – Kinijos sienos, savo galingą sidabrinį šalmą iškėlus didingai stovi 7439 m aukščio „Pergalės“ viršūnė.
Nedaug pasaulyje viršūnių, kurių pavadinimai išlikę iš gilios senovės. Tai Vezuvijus, Fundzijama, Olimpo kalnas, kaip ir Pergalės viršūnės gražioji kaimynė „Chan-Tengrė“. Nuo neatmenamų laikų „Jan-Too“ – „Kraujo kalnas“. Kada saulėlydžio spinduliuose maudosi milžiniška balto marmuro piramidė, ji tarsi kraujuoja, dega, žaižaruoja.
Su pagarba ir baime žiūri kalniečiai į 6995 m aukščio viršūnę. Vieniems ji – „Pasaulio valdovė“, kitiems – „Dvasių buveinė“. Po tikslių išmatavimų iš kosmoso 1984 m. viršūnė išaugo iki 7002 m.
Kol firno (stambiagrūdžio sniego)laukai sukaustyti šalčio žnyplių, skubame lietuviškai pavadintų viršūnių link. Lyg jaunoji baltu nuometu pasipuošusi Mažvydo, o už nugaros – Vilniaus universiteto viršūnės. Dešinėje giliai į sniego laukus įbridusi puikuojasi Nemuno, už jos – Žalgirio viršūnės. Negailestingai kepinant vidurdienio saulei, net 4000 m aukštyje susilpnėjo sniego tiltai. Einame ant gerai ištemptų virvių. Brendame į gilų sniegą. Įveikiame klastingus užsnigtus ledo plyšius. Kylame į Stiopkino perėją.
Visi buvome labai pavargę ir alkani, todėl mano pasiūlymą papietauti visi priėmė vienbalsiai.
Bematant iš rankų į rankas keliauja iš Lietuvos atvežtos juodos lietuviškos duonos riekutės su rūkytų lašinių gabalėliais. Volodia, pasirausęs kuprinėje, ištraukia kelias galvutes česnako.
Dabar mūsų eilė. Tik mums žymiai paprasčiau. Lipant toliau, kelią pastoja milžiniška uola „Žandaru“ vadinama. „Žandarą“ įveikiame traversuodami siauromis lentynėlėmis, ant kurių laisvai guli atklydę akmenys. Kojų paspirti jie laisvai krinta žemyn, kol atsitrenkia į pakelės uolas. Sukeldami kibirkštis, triukšmą.
Akmenų griūties pabaidytos pakyla varnos. Sukasi virš galvų karkdamos. Tai nemalonios akimirkos alpinistams. Laiku prisiminiau, jog kišenėje turiu sausainių. Pasirausęs švystelėjau sausainių trupinius į šoną. Varnos it žuvėdros nėrė žemyn.
O mūsų jau laukė stačios, tvirtos, gelsvos spalvos uolos. Dabar aš lipu pirmas. Daugybė „kišenių“, iškyšulių. Lipti vienas malonumas. Daugiau dėl bendros tvarkos įkalu kablį negu iš reikalo. Sudėtingiausia dalis įveikta.
Vėl birios uolos. Lipu sulaikęs kvapą. Ten matau viršūnę su sniego karnizu. Neiškentęs sušunku: „Vyručiai! Viršūnė ranka pasiekiama!“
Neapsakomas jausmas mane apima. Kažkokia nežmoniška jėga neša. Dar akimirka kita – ir mes visi viršūnėje. Savo išsvajotoje Nemuno viršūnėje. Nors matomumas prastokas, spragsi fotoaparatai. Biologijos mokslų kandidatė Aldona Skeraitytė uždega iš Lietuvos atvežtą dekoratyvinę žvakę.
Pagerbiame Lietuvos alpinistus, žuvusius kalnuose. Tylos minutei sustingo grupės vadovas Valentinas Bitinas, Aldona Skeraitytė, Volodia Vasiljevas, Nikolajus Korolkovas, reportažo autorius. Ne vienu skruostu ritasi ašaros, kurios, snaigių lydimos, krinta ant sniego. Kiekvienas paniręs savo mintyse… Juk dideli sunkumai dovanoja dideles pergales. Pakeliui į viršūnes būna džiaugsmo ir skausmo ašarų. Alpinistas kaip bandytojas. Kalnuose bando fizinių ir moralinių galimybių ribas… Ir, kaip žinia, būna, kad bandytojai žūsta… Kasmet šimtai žmonių žūsta eismo įvykiuose. Prie to mes įpratome. O kalnai taip pat pasiima geriausius mūsų žmones – alpinistus. Todėl kai kas jų bijo…
Trumpai pasisvečiavę viršūnėje, palikę autografus ant Nemuno gairelės, vėl palikome jį viršūnės ture. Nusileidome pakilimo keliu iki „Kamino“ ir žemyn. Per ledyną einame išsibarstę.
Artėjant prie Chači-Dži perėjos, sniege pastebėjome milžiniško žvėries pėdsakus. Iš netikėtumo net sustojau. Atidžiau pažiūrėjus pėdas paaiškėjo, jog neseniai mūsų aptirpusiom pėdom ėjo milžiniška meška. Jos pėdos padarė visiems didžiulį įspūdį. Juk meškos tokiame aukštyje – labai retas keleivis.
Nuo Chači-Dži perėjos su Kolia einame paskutiniai. Kol dėjome į kuprinę ištikimai tarnavusias virves ir inventorių, Valentinas, Aldona ir Volodia buvo gerokai nusileidę žemyn. Netikėtai iš šoninės uolos tarsi iš senovės pilies apgulties metu pasipylė didžiuliai akmenys, kurie su švilpesiu pralėkė tarp mūsų dviejų grupių. Neiškentęs Kolia kreipėsi į mane:
– Iš kur tie „lagaminai“?, – kaip gyvas nesu matęs tokios akmenų griūties.
– Man regis, tai meškos darbas. Sniege pėdos šviežios, neaptirpusios. Ji laukė mūsų pareinant.
– Gal ir tavo teisybė, – ištarė susijaudinęs Kolia. – Paklauskime, ką kiti pasakys.
Tą vakarą visiems meškos atvaizdas stovėjo akyse. Todėl ir į palapines sulindom, kas peilį, kas ledkirtį po ranka pasidėjęs. O Kolia aštriadantį plaktuką paruošė nakties kovai.
Naktis praėjo ramiai, be įspūdžių. Sukrovę visą mantą į kuprines, per gražuolių edelveisų plantacijas patraukėme tarpekliu žemyn. Nepamenu, kur dar kitur teko matyti tokią gausybę edelveisų. Nusiskinsim rinktinius, pačius didžiausius, gražiausius.
Kadangi laiko turėjome daug, nusprendėm pasižvalgyti po gretimą tarpeklį.
Pasigrožėjome įspūdingu, triukšmingu kriokliu, atsigaivinome karštose mineralinių vandenų versmėse.
Po valandos kelio pakilome prie krioklio, tačiau karštų vandenų vonių aptikti nepavyko. Prapliupęs stiprus lietus privertė mus bėgti atgal prie kuprinių, kur maloniai švietė saulutė.
Dėl tokios nesėkmės per daug neišgyvenom, nes po keliolikos valandų mes jau maudėmės kalniečių įrengtoje sanatorijoje… Čia pat kieme stovėjo sunkvežimis, o jame – gausi kirgizų šeima.
Suderinę kelionės klausimą su vairuotoju, šiaip taip sulipome ir mes.
Kildama į perėją, mašina įvažiavo į audros debesis. Prapliupo lietus, lydimas žaibų ir perkūnijos. Paskubomis išsitraukėme lietpalčius, po kuriais sutilpome visi. Audrai praūžus, iš po inspektoriškų lietpalčių tarsi grybai po lietaus išlindo vaikučių galvutės, džiaugsmingai sužibo rytų gražuolės kerinčios akys. Santūrios pagyvenusios moters veidas pasipuošė šypsena…
– Chorošyje vy liūdi! Ot kūda? (Liet. Geri jūs žmonės. Iš kur?)
Užsimezgė pokalbis, kuris tęsėsi iki kryžkelės.
Stovykloje keičiasi pamaina. Čia kaip geležinkelio perone: vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Ūkvedys Vaclovas Paplauskas su Juozu Muliuoliu stovyklos kieme prie palapinių tarsi turguje tvarkingai išdėliojo ištikimai tarnavusį inventorių: ruošia atiduoti į sandėlį. Kažkas, mus pastebėjęs, sušunka:
– Nemuniečiai atbanguoja!
Bematant mes draugų apsuptyje. Sveikinimai, sveikinimai. Sočiai aromatingas šviežių vyšnių kompotas. Iki vidurnakčio užsitęsia diskusijos…
Po žvaigždėtu Kirgizijos dangum suskamba malonus Vaclovo Paplausko balsas. Jam sėkmingai pritaria antrą dešimtį kalnuose viešįs Juozas Muliuolis. Pagauti Tėviškės ilgesio, pritariame ir mes: „…tegul svetur upeliais auksą semia, o man nebus geriau kaip Lietuvoj!“.
Algirdas Subata,
LTSR alpinizmo rinktinės narys,
autoriaus nuotr.