Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė siūlo paskaityti, kaip lietuviai senovėje Velykas šventė. (Naudotasi A.Vincento Sako, nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto, mintimis.)
Kunigaikščių velykinis stalas XVI a. pradžioje
Žygimanto Senojo Kazimieraičio, Lietuvos ir Lenkijos karaliaus, ir Vladislovo, Čekijos ir Vengrijos karaliaus, šventinį stalą puošė tradicinis keptas įdarytas avinėlis, kurį valgė tik aukštuomenės, dvasininkijos nariai ir damos. Ant kiekvieno stalo kampo buvo dedama po keptą elnią, įdarytą paukštiena ir papuoštą paauksuotais ragais. Tai – keturių metų laikų simbolis. Dvylika keptų šernų, įdarytų paršiukais, kumpiais simbolizavo 12 mėnesių. Aplinkui stalą buvo išdėliojami 365 ragaišiai, įvairias įdarais įdaryti pyragai, mozūrai, puošti meduje virtais vaisiais. Viduje stalo puikavosi minkštos bobos, ornamentuotos tradiciniais ornamentais, kurios simbolizavo dienų skaičių.12 paauksuotų kibiro dydžio statinaičių su įvairiausiu vynu buvo12 mėnesių simbolis, o 52 mažesnės sidabrinės statinaitės su Italijos, Ispanijos, Kipro vynais, tai – savaičių skaičių metuose atitinkantis simbolis.365 buteliai Vengriško Tokėjaus rodė dienų skaičių metuose. Tarnams būdavo pateikiama 8 760 kvortų midaus, tai – valandas atitinkantis simbolis.
Žemaičių Velykos
Didžiosios pavasario šventės ,,Velykų“ pavadinimą žemaičiai kildina iš senojo žodžio ,,velkinis“, kuris reiškia pirmą pavasario kiaušinį.
Sakoma, kad žemaičiai pirmieji iš savo protėvynės į Europą atsinešė prijaukintus naminius vištinius paukščius. Jie dar mena patį archajiškiausią kiaušinių marginimo būdą, – nudažę kiaušinį svogūnų lukštais, jį užkasa 3 minutėms į skruzdėlyną. Šie velkiniai turėjo maginės apsauginės galios, todėl juos Lado dieną įkasdavo į savos žemės keturis kampus, juos laikydavo ištisus metus, juos dėdavo į statomo trobesio, tvarto, klėties pamatus.
Sakoma, kad žemaičiai pirmieji iš savo protėvynės į Europą atsinešė prijaukintus naminius vištinius paukščius. Jie dar mena patį archajiškiausią kiaušinių marginimo būdą, – nudažę kiaušinį svogūnų lukštais, jį užkasa 3 minutėms į skruzdėlyną. Šie velkiniai turėjo maginės apsauginės galios, todėl juos Lado dieną įkasdavo į savos žemės keturis kampus, juos laikydavo ištisus metus, juos dėdavo į statomo trobesio, tvarto, klėties pamatus.
Didžioji savaitė
Lietuvoje esama daug su Didžiąja savaite susijusių papročių, tikėjimų. Didžiosios savaitės dienomis buvo draudžiama dirbti ūkinius darbus: austi, malti, velėti, sėti, nes gali vėjas stogus nudraskyti, ledai derlių sunaikinti, griaustinis trenkti, o pavasarį išsimaudžius Didįjį ketvirtadienį, visus metus būsi sveikas ir švarus. Didįjį šeštadienį negalima bartis, nes visus metus barsies, negalima nieko skolinti, kad laimės iš namų neišneštų.
Vaikai, paaugliai tomis dienomis mėgdavo tampyti prie virvutės pririštą silkę. Ją reikėjo nutempti į pelkę ir tenai palikti, kiti lydėdavo tempiantįjį silkę ir bardavo ją visokiausiais žodžiais, kad ji nesugrįžtų.
Didžiosios savaitės metu yra valomi namai, keičiami čiužiniai, pakeičiama patalynė, persodinamos gėlės.
Kai namuose pakvimpa švara ir gaiva, gera pareiti su švęstu vandeniu, šventa ugnim iš bažnyčios, uždegti žvakelę, paklausyti ramaus ugnelės plevenimo, pasimelsti.
Vaikai, paaugliai tomis dienomis mėgdavo tampyti prie virvutės pririštą silkę. Ją reikėjo nutempti į pelkę ir tenai palikti, kiti lydėdavo tempiantįjį silkę ir bardavo ją visokiausiais žodžiais, kad ji nesugrįžtų.
Didžiosios savaitės metu yra valomi namai, keičiami čiužiniai, pakeičiama patalynė, persodinamos gėlės.
Kai namuose pakvimpa švara ir gaiva, gera pareiti su švęstu vandeniu, šventa ugnim iš bažnyčios, uždegti žvakelę, paklausyti ramaus ugnelės plevenimo, pasimelsti.