Kai širdyje dar ne sutema, arba Kada meilė lietuviškoms etninėms vertybėms nugali metus

Virginija Šimkūnienė

Kol egzistuoja mūsų tauta, tol gyvuos liaudies tradicijos ir jų puoselėtojai. Visais laikais, net gūdžiausiu sovietmečiu, buvo žmonės, kurie dainavo lietuvių liaudies dainas, šoko šokius, žaidė žaidimus, pasakojo padavimus. Apie vieną tokį etninės kultūros kolektyvą iš Elektrėnų šiandien ir papasakosime. Bet pirmiau – ką mes žinome apie etninę kultūrą.

Kas yra etninė kultūra?
Jos tyrinėtojai sako, kad tai visos tautos sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Etninė kultūra apima materialias ir nematerialias tradicinės kultūros vertybes, jos raiškos formas. Dainos, šokiai, žaidimai yra perduo­dami iš kartos į kartą kaip ilgaamžė kolektyvinė tautos patirtis, dažnai yra saugoma ir puoselėjama tam tikroje visuomenės dalyje veikiančių bendruomenių, šeimų.
Viena populiariausių etnografinės kultūros sričių yra dainuojamoji raiška – dainuojamojo folkloro žan­rai: dainos, giesmės, sutartinės, rau­dos, baladės, lopšinės, garsų pamėgdžiojimai ir kita bei regioninės, vietos dainavimo tradicijos, dainavimo stiliai ir formos. Visai šalia eina ir muzikavimas arba kaip specialistai vadina – instrumentinė muzikinė raiška. Etnografinę kultūrą puoselėjančiuose kolektyvuose yra paplitę tokie ins­trumentinės muzikos žanrai kaip instrumentinės sutartinės, šokių muzika, maršai, ridavimai, raliavimai, tirliavimai, garsų pamėgdžiojimai ir kita. O kolektyvų nariai įvaldo įvairius muzikos instrumentus. Tai gali būti pučiamieji, mušamieji, styginiai, dump­­liniai. Lietuvoje populiaresnis ne solinis, bet ansamblių atliekamas muzikavimas.

Etninės kultūros raiškos formos
Šokamoji ir žaidybinė raiška tai grupiniai šokiai ir žaidimai arba rateliai. O Lietuvoje populiariausi yra šokiai – poriniai ar kadriliniai.
Kaip apibrėžiami lietuvių liaudies šokiai? Tai lietuvių tautos meninės kūrybos dalis, tradicinės choreografijos palikimas, kurį sudaro lyriniai, buitiniai ar humoristiniai rateliai, ratu šokami žaidimai. Didžioji jų dauguma skirta pasilinksminimams, tačiau yra ir įdomių apeiginių ratelių bei šokių, kurie siejami su kalendorinėmis, darbo ir vestuvių apeigomis. Daugelis jų yra paplitę visoje Lietuvoje, tačiau kiti būdingi tik tam tikruose etnografiniuose regionuose. Liaudies šokiais garsinamas savas kraštas, išreiškiamas tautos charakteris, istorija, tikėjimas, gyvenimo būdas, net supanti gamta.
Lietuvių liaudies šokius daugiausiai šoka moterys. Vyrų šokių labai maža. Mišriuose grupiniuose šokiuo­se vyrai ir moterys yra lygūs part­neriai. Šokama daugiau pilna pėda, nes taip lengviau šokti ant pievos ar žemės. Rankų judesių nedaug, dažniausiai jos ant klubų ar prilaikan­čios ilgą sijoną. Šokio tempas kartais grei­tokas, bet niekada nepereinantis į šėlimą. Šokiuose atsispindi žemdirbių tautos santūrus charakteris. Liaudies šokiai dažnai glaudžiai siejasi su daina, muzika, šokio apranga, papročiais.

Elektrėnuose konkurentų neturi
Kitais metais senjorų šokių kolektyvas „Dar ne sutema“ švęs savo gyvavimo dešimtmetį. Tikrai dar jaunas kolektyvas, nors kai dabartinė kolektyvo vadovė Regina Butkienė pradeda vardinti koncertus, šventes, kur mielai kviečiami šie smagūs senjorai, atrodo, kad jie bendrauja ir koncertuo­ja gerokai daugiau laiko.
„2014 metais mus pakvietė žur­nalistė Julija Kirkilienė. Buvom šiek tiek pažįstami, sako, ateikite šokti. Pati kvietėja į repeticiją atsivedė vyrą Steponą. Bet taip jau susidėliojo, kad jie mažai kolektyve išbuvo, greičiausiai trukdė tai, kad Stepono dėl darbo ilgai nebūdavo namie. O mes čia esame nuo pirmų dienų“, – prisimena sutuoktiniai elektrėniškiai Onutė ir Pranas Kurlavičiai.
Jie puikiai atsimena ir pirmąjį savo pasirodymą. Šokta tuomet Elektrėnų bibliotekoje, apie tai parašė ir vietinė spauda. Kaip prisimena kolektyvo senbuviai O. ir P. Kurlavičiai, tuo­met šokio sūkuryje sukosi keturios poros. Kolektyve niekada ir nebuvo daug šokėjų, vieni ateidavo, kiti išeidavo. Kai kas išvyko kitur gyventi, trukdė ir ligos.
Geru žodžiu kolektyvo nariai mini šokiams subūrusią ir kolektyvui vadovavusią Liną Rupšlaukienę. Moteris tuomet dirbo Elektrėnų savivaldybėje, pati šoko, buvo pametusi galvą dėl etnografinių šokių. Senjorai ne tik šoko, bet ir dainavo lietuvių liaudies dainas, rinkosi tas, kurios buvo mielos, „lipo“ prie širdies.

This slideshow requires JavaScript.

Lina Rupšlaukienė: neturėjau po darbo širdžiai mielos veiklos
Pirmoji kolektyvo vadovė buvo Lina Rupšlaukienė. Moteris tuomet dirbo Švietimo skyriuje. Ji jau senokai sugrįžo į savo gimtąjį Vilkaviškį. „Aš, gyvendama Jonavoje, beveik 15 metų šokau liaudies šokių kolektyve „Mazgytinis“. Šokome gerai, vieni pirmųjų pelnėme apdovanojimą „Aukso paukštė“. Kai atvykau į Elektrėnus, man po darbo trūko veiklos, o mieliausi širdžiai buvo šokiai. Nutariau sukurti pagyvenusių žmonių kolektyvą. Ieškojau šokėjų per pažįstamus, ėjau kalbinti į Trečiojo amžiaus universitetą. Atsirado šokėjai, pradėjome rinktis į repeticijas. Repetavome tuometinės rusų mokyklos sporto salėje. Šokius kūriau pati, įsirašiusi patikusią muziką iš laidos „Duokim garo“, – prisimena L. Rupšlaukienė. Pasak moters, niekada ji nepuoselėjo pasiekti aukštumų. Į atrankas, kur kolektyvams suteikiama kategorija, šokėjai nevykdavo. Svarbiausia priežastis – nebuvo 8 šokėjų porų, kurių reikia pagal nuostatus. L. Rupšlaukienė vadovavo kolektyvui apie 6 metus, kolektyvą įsidėmėjo ir pamilo žiūrovai. „Išvykau gyventi į Jonavą, dvejus metus važinėjau iš tenai į repeticijas. Viską dariau neatlygintinai, tapo per sunku“, – sako buvusi vadovė. Palikdama kolektyvą ji tikėjo, kad šokėjai neišsiskirstys, kad bus šokama toliau.

„Mes tik mėgėjai“
Šokėja Onutė Kurlavičienė į susitikimą atsinešė dailia rašysena surašytus lapelius. Tai lyg kolektyvo konvertinės programos. Skaitome dainų pavadinimus. Po 2–3 dainų senjorai sustodavo šokti. Tai buvo šokiai „Trejinė“, „Malūnėlis“, „Suktinis“, „Polkutė“. Bėgo dienos, kolektyvas kiekvienais metais vis daugiau koncertavo. Kasmet, kaip savo Kurlavičiai, jie koncertuodavo Elektrėnų senelių namuose. Ten juos labai šiltai priimdavo. Šokėjai matė, kaip žibėjo žiūrovų akys, ne vienam ir ašara nuriedėdavo, matyt, prisiminus savo jaunystę, savo kaimo šokius.
Dažniausiai kolektyve šokdavo sutuoktinių poros. Štai geri šokėjai buvo Steponas ir Janina Batėnai, tačiau šoko ir gerais draugais tapę pavieniai šokėjai. Tai Juozas Kazlauskas ir Marija Jazukevičienė, deja, jie jau iškeliavę Anapilin. Nuo pirmų repeticijų į kolektyvą įsiliejo Rimanta Tamošiūnienė, jai porą šokyje sudaro Volodia Demitrijev. Povilas Krisiukėnas anksčiau šoko su Verute Ručinskiene, dabar trypia su Maryte Česoniene. Puikiai sutaria ir gražiai šoka Danija Šeikinienė ir Alvydas Liupsevičius. Na, o apie Onutę ir Praną Kurlavičius, kurie kartu santuokoje jau 50 metų ir nepraleidžia nei repeticijų, nei koncertų, jau kalbėjome. Onutė su Pranu nusipelno išskirtinio dėmesio, jie labai myli savo kolektyvą ir nenori, kad jis iširtų. Štai Onutė džiaugiasi prisiminimais, kai kolektyve 2016 metais buvo šešios poros, o smagius senjorus kvietė pasirodyti ir į seniūnijų, ir į savivaldybės renginius. Koncertuota per Valstybės dieną, per Jonines. Labai įstrigo šokėjams pasirodymas Vievyje 2017 metais, kai dalyvauta festivalyje „Su pavasariu širdyje“.
Kiekviena išvyka kolektyvo narius tik stiprino, tik dar stipresnė meilė degė lietuviškiems šokiams ir dainoms jų širdyse. Jau po kelerių metų repertuaras papildytas naujais šokiais, tokiais kaip „Šyvis“, „Žirgelis“, „Dirižablis“.

Vardą padiktavo dainos žodžiai
Pradėję koncertuoti elektrė­niškiai suprato, kad reikia pasikrikš­tyti. Jiems patiko daina, kurio­je yra žodžiai „Dar širdyje ne sutema“. „Išbraukėme žodį širdyje ir pasikrikš­tijome „Dar ne sutema“. Tai buvo su vadove Lina“, – prisimena Rimanta Tamošiūnienė. Moteris atsinešė visą pluoštą Elektrėnų laikraščių. Viską yra surinkusi, kur buvo rašoma apie jų kolektyvą. Išsitraukusi telefoną Rimanta parodė ir nuotraukų, ir įrašų iš koncertų. Ji džiaugiasi savo kolegomis, kurie myli tradicijas ir jas puoselėja. Klausiame, ar jie priskiriami kokiam nors Lietuvos etniniam regionui. Pagal drabužius gal, o gal pagal repertuarą. „Mes mėgėjai, neturime jokios kategorijos. Niekas mums nediktuo­ja jokių sąlygų, kaip mums atrodyti ar ką šokti. Kolektyvas iš pradžių pasirinko šokius, vėliau į pasirodymus panoro įtraukti ir kitokius muzikinius pasirodymus. Pirmiausia į kolektyvą groti atėjo Marytė Jazukevičienė. Ji ne tik grojo, bet ir mokė dainuoti, pati ir šoko. Netrukus su akordeonu mūsų kolektyvą papildė Algis Pliopa. Dabar instrumentiniuose pasirodymuose skamba būgnelio ir akordeono garsiai, juos papildo barškučiai.

Repetuoti teko ir sporto salėje, ir koridoriuje
Ilgą laiką senjorų kolektyvas neturėjo pastovios vietos, kur repe­tuoti. Jiems teko mokytis šokti sporto salėje, repetavo net ir koridoriuje. „Kai pradėjau dirbti su šiuo senjorų kolektyvu, jie jau buvo priimti ir repetavo Elektrėnų kultūros centre. Džiugu, kad tiek pačioje mano darbo pradžio­je, tiek ir dabar kolektyvas sulaukia didelio palaikymo iš kultūros centro direktoriaus Remigijaus Suslavičiaus, Nijolės Skorubskienės. Šis jų palaikymas ne tik prisideda prie geros atmosferos kūrimo kolektyve, bet ir leidžia mums išvykti pasirodyti tiek mūsų, tiek kitose savivaldybėse, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais kolektyvais“, – sako vadovė Regina Butkienė. Moteris vadovauti kolektyvui ėmėsi nuo 2018 metų pavasario, kai Lina Rupšlaukienė išvyko gyventi į Jonavą ir jai tapo per sunku atvažiuoti į repeticijas Elektrėnuose.
Regina Butkienė – diplomuota choreografė, tautininkė. Nuo mokyklos laikų pati šokusi tautinius šokius, pamilo juos visam gyvenimui. Jai į atmintį giliai įsirėžė dalyvavimas Jurgio Gaižausko vadovaujamoje „Galvėje“. Gaila, kad nelikus iškilaus vadovo, nebėra ir garsiojo kolektyvo. Regina, baigusi mokyklą, pasirinko studijas Vilniuje, ten studijavo šokio subtilybes. Po studijų, su choreografės diplomu grįžo į gimtuosius Elektrėnus. Visą laiką Regina Butkienė skiria šokiams: ji gimnazijoje mokinius moko šiuolaikinio ir tautinio šokio paslapčių, o po darbo mokykloje mielai dirba su senjorais. R.Butkienė užaugino ne vieną šokėją, jos mokyti vaikai šoka universitetų kolektyvuose, kitur.

Kolektyvą paveikė pandemija
„Dar ne sutema“ kolektyvui daug žalos atnešė kovido pandemija. „Dar prieš kovido pandemiją buvome puikiai įsibėgėję, repetavome, koncertavome, o užklupus šiai ligai viskas sustojo, negalėjome nei susitikti, nei repetuoti, nei koncertuoti. Dėl kovido netekome kolektyvo narės Marytės Jazukevičienės, kurią visi prisimena geru žodžiu iki šiol. Po pandemijos grįžome į repeticijas ne visos sudėties, nes dėl tam tikrų svarbių priežasčių su mumis negalėjo repetuo­ti Verutė Ručinskienė. Teko ieškoti naujų žmonių. Gerai, kad turime Danutę Grigonienę. Ji yra lyg mūsų kolektyvo gelbėtoja. Ateina kartu šokti, veda mūsų koncertus, skaito eiles“, – prisimena R. Butkienė.
Paklausiame apie paramą, kaip įsigijo tautinius kostiumus. „Tautinius drabužius įsigijome patys. Štai man pusseserė Jadvyga padovanojo sijoną ir liemenę, atsiuntė net iš Amerikos“, – sako Onutė Kurlavičienė. Kitus kostiumo elementus – marškinius, prijuostę, tautinę juostą – rado pati. „Drabužius deriname taip, kad jie atspindėtų mūsų regioną. Kolektyvo nariai drabužius įsigyja patys“, – sako kolektyvo vadovė. Jai, dirbančiai gimnazijoje su vaikais ir jaunimu, darbas su senjorais iš pradžių buvo nauja patirtis. Pasak vadovės, džiugina tai, kad kolektyvas darnus, energingas ir atsakingas. Regina Butkienė su pasididžiavimu pasakoja, kad kolektyvas nenori eiti lengviausiu keliu ir drąsiai imasi bei puikiai išmoksta šokius, kurie pasižymi sudėtingesne choreografija. „Visos mūsų pastangos nelieka nepastebėtos. Mūsų pasirodymus stebi ir kiti panašūs kolektyvai, kiti choreografai, kurie mus paskatina geru žodžiu, pagiria“, – džiaugiasi R. Butkienė. Kaip vieną tokių šokių vadovė pamini „Leliūnų kadrilį“.

Turi draugų kitose savivaldybėse
Kaip jau minėjome, kolektyvas yra kviečiamas į įvairius renginius. Štai neseniai „Dar ne sutema“ dalyvavo bend­rame draugystės renginyje su sirais, ukrainiečiais. Kitų tautybių žmonės šiltai sutiko etnografinius šokius, dainas. Su kitataučiais buvo ir bendraujama prie vaišių stalo – kiekvienos tautos atstovai pasiruošė savo tautinių patiekalų.
„Esame ne tik šokių kolektyvas. Man malonu, kad kolektyvo nariai pasižymi puikiu muzikalumu“, – sako Regina Butkienė. Ji tvirtina, kad visi kolektyvo nariai yra labai dainingi, o dainų siela yra Edmundas Kazlauskis. Vyras yra dainavęs ir kolektyve „Elektrėnų statyba“.
Kalbėdama apie savo atėjimą vadovauti „Dar ne sutema“ kolektyvui R. Butkienė šypsosi, nes kartais jai tekdavo pabūti ir reiklesnei.
„Mes kolektyve – lyg šeimoje. Kartais tenka paraginti įdėti daugiau pastangų. Visi kolektyvo nariai – tiek tie, kurie iš kolektyvo jau yra išėję, tiek dabartiniai nariai – yra labai nuostabūs žmonės. Vieni kitus palaikome, esame lyg tvirtas kumštis su savo vertybėmis ir tradicijomis. Visi kartu spalviname savo kasdienybę įvairiomis spalvomis ir stengiamės nepasiduoti blogoms nuotaikoms, kai tokios kartais ir mus aplanko“, – sako R. Butkienė.
Kolektyvas koncertavo Kaišia­dorių savivaldybės Palomenės se­niūnijoje, Kruonyje, Trakuose, Jonavoje ir kitur. Besisvečiuojant Jurbarke užsimezgė draugystė su vietine kapelija „Santaka“. Šis kolektyvas atvyks draugystės vizito jau netrukus – elektrėniškiai svečių iš Jurbarko laukia jau rugsėjo mėnesį. Numatomi susitikimai su kultūros centro atstovais ir miesto bendruomene.
Kolektyvas laukia prisijungiant naujų narių. Visai neseniai į repeticijas atėjo Steponas Kirkilas. Jam sveikata neleidžia šokti, bet vyras kuria eiles ir groja gitara. S. Kirkilas, pažinojęs mirusią kolektyvo narę M. Jazukevičienę, jos atminimui sukūrė dainą. Savo kūrybos dainomis vyras žada dažniau paįvairinti kolektyvo pasirodymus.

Meilė kultūrai perduota vaikams
Onutė ir Pranas Kurlavičiai užaugino sūnų ir dukrą. Sūnus Rimas gyvena Klaipėdoje, groja net trimis instrumentais: pianinu, akordeonu ir fleita. Dukra Vita Norkūnienė gyvena su tėveliais tame pačiame mieste. V. Norkūnienės šei­ma – daugiavaikė, auga 5 atžalos. Vita, iš tėvelių paveldėjusi meilę lietuvių liaudies muzikai, neseniai subūrė Norkūnų šeimos kapeliją. Kapelija jau išvyksta koncertuo­ti už savo savivaldybės ribų – per Valstybės dieną šiemet koncertavo Žiežmariuose.

Norkūnų šeimos kapelija: mūsų tikslas – ne scena ir įvaizdis, o dalinimasis vidiniu turiniu
„Kiek prisimenu, mano tėveliai Onutė ir Pranas Kurlavičiai visada mylėjo lietuvišką dainą ir šokį. Tėtis namus dažnai džiugindavo grodamas akordeonu, buvo mano pirmasis ir svarbiausias šokio mokytojas. Mūsų šeimoje visada svarbiausia tapatybė buvo lietuvybė, kuri skambėjo tėčio muzikavime nuo vaikystės, skleidėsi šeimoje daina ir šokiu. Menu ankstyvą vaikystę, kai, vykdami lankyti tėvelio tetą, kartu su broliu ir tėčiu dainavom pirmą kartą. Iš visos širdies. Vėliau tai tapo tradicija – kur vykdami, kelią trumpindavom daina. Taigi tai mūsų šeimos tapatybė. Galvojau, kad visur taip, tačiau teko nusivilti, kad labai mažai kur… Skautaudama vyresnėse klasėse pažinau folklorą – tradicinį lietuvių ratavimą, šokį, improvizacinius žaidimus, kiek kitokį dainavimo būdą. Vėliau studijų svarbiausioji dalis – dalyvavimas folkloro ansamblyje „Poringė“, kur gimė didelė svajonė kada nors suburti savo ansamblį, kapelą… Jau darbo metais buvau subūrusi kelis vaikų ansambliukus… Deja, jie neišliko, nes gyvenimas pakoreguo­ja buvimo vietą. Su vyru mus taip pat suvedė tradiciniai šokiai, tačiau muzikavimo savo šeimoje reikėjo gerokai palūkėti. Ir kai jau galvojau, kad ši svajonė neišsipildys, ėmė keistis situacija“, – pasakoja Vita Norkūnienė. Jauna moteris, auginanti penkis vaikučius, savo pasakojimą tęsia kalbėdama apie ugdymąsi tradicinėje kultūroje. Pasak Vitos Norkūnienės, ugdymasis kultūroje tai kaip duona ir vanduo – natūralus procesas, su lopšinėmis ateina, su raudomis palieka žmogaus gyvenimą. Mūsų senelius, tėvelius tradicijų mokė bendrabūvis – dainavimas, šokis, buitis ir darbai, gyvenimo būdas, tai šiandien labai keičiasi, o keičiantis buičiai ir gyvenimo būdui, tolsta ir tradicinė kultūra. „Mano mamytė buvo daugiau akademinio dainavimo šalininkė, nes ilgus metus dainavo chore, dalyvavo saviveikloje, dabar jau kartu su tėčiu dainuoja, šoka. Groti akordeonu savo vaikystėje norėjo abudu, bet negalėjo. Jau suaugęs tėtis nusipirko akordeoną, turėjo keletą pamokų pas muzikantę, vėliau pats mokėsi. Natas pažino. Ir dabar groja. Ne tik namuose, ir senjorų šventėse. Tėvų svajonės pildėsi jų vaikuose. Kartu su broliu baigėme vaikų muzikos mokyklų programas. Ir mano, ir brolio gyvenime ypatingą vietą užima muzika. Susitikę būtinai muzikuojame kartu“, – sako Vita. Beje, su Rietavo meno mokyklos komanda Rimas dalyvavo kūrybiniame projekte ir įrašė savo sukurtą šiuolaikinę sutartinę, patrauklią ir jaunajai kartai. Taigi, vaikų ugdymasis įvairus – tiek iš tradicijos, taip pat ir šiek tiek akademiškumo. V. Norkūnienė prisimena, kad armonika išmoko groti Vilniaus etninės kultūros centro organizuotuose kursuose, ten turėjo vos kelias pamokas. Vėliau jau pati mokė kelis bičiulius groti… Norkūnų vaikai lanko meno mokyklą, groja įvairiais instrumentais. Šeimos kapeloje mama Vita groja armonika, sūnūs – smuiku ir lumzdeliu, melodijas atsirinkdami tik iš klausos. Juos galima pavadinti tikrais liaudies muzikantais. Ruošiant įrašus vakaronėms, groja ir su basedla, kuri yra liaudiška violančelė. Norkūnų dukrytė mokosi groti smuiku, o šei­mos kapeloje šiuo metu muziką pagražina trikampiu ir yra nenuilstanti tradicinio šokio mylėtoja ir mokytoja. Šeimos tėtis laiko ritmą būgnu. Namuose kartais prisijungia ir vyriausias sūnus su gitara, tad būna daug džiaugsmo. Kalbėdama apie pasirodymus V. Norkūnienė pabrėžia, kad jų kapelos atsiradimą iššaukė būtinybė pritarti šokiams vienoje šventėje, o muzikantų nebuvo. „Tuo­met susiradau seną draugę, paprašiau jos pagalbos, parepetavome. Pasiūliau vaikams greit išmokti pritarti, kad liaudiško skambėjimo būtų daugiau. Per savaitę pasimokę sukūrėme vos ne stebuklą. Vėliau jau namuose tęsėme, patiko. Pa­grojimus išprovokuoja pakvietimai tradicinių šokių vakaronėms. Šiemet Norkūnų kapelija dalyvavo jaunimo tradicinių šokių vakaronėje Kaišiadoryse, o Liepos 6-ąją grojo šventėje Žiežmariuose, Kaišiadorių parapijos titulinių atlaidų agapės muzikinėje dalyje. Tradiciškai kapelija dalyvauja Vasario 16-osios koncertuose Elektrėnų kultūros centre, organizuoja vakarones, kurių metu moko tradicinių lietuviškų šokių ir jiems gyvai pritaria.
„Mes mokomės ir mokome dainuoti „iš lapų“, gėrimės tradicinės giesmės žodyno turtingumu ir prasmės gilumu, melodijų paprastumu ir grožiu.. Yra labai nemažai gražiai ir meistriškai dainuojančių, o mūsų tikslas – padėti pažinti, skleisti tradicinę kultūrą, perduoti meilę tam dvasiniam turtui, kurį paveldėjome iš savo protėvių ir kurį privalome perduoti toliau tiems, kas gyvens po mūsų“, – sako šeimos kapelos vadovė. Vitai Norkūnienei norisi, kad lietuviškos tradicijos būtų pažintos ir patirtos kuo platesniame rate. Tuo tikslu Elektrėnų kultūros centre Norkūnai kviečia vaikus į Folkloro studiją, kur moko tradicinio dainavimo, muzikavimo ir šokio. Tačiau šis procesas, V. Norkūnienės nuomone, labai lėtas, o populiarios masinės kultūros sklaida nepadeda šiame kelyje.
„Elektrėnų kultūros centrui dėkingi už globą ir pasitikėjimą, turime čia savo studiją.
Šeimos džiaugsmu dalijamės su keletu vaikų, siekiame išaugti į „Atžalyną“. Muzikuojame savo šeimos instrumentais, tautinių kostiumų visi neturime, todėl ieškome pagarbaus tarpinio varianto. Kai mūsų tikslas – ne scena ir įvaizdis, o dalinimasis vidiniu turiniu, tai didelio nepatogumo dėl to nepatiriame, visi dalyviai jaučiamės artimesni, kai labai neišsiskiriame išore. Tebūna garbė mūsų tradicinei kultūrai ir derama vieta jos išsaugojimui“, – užbaigė mūsų pokalbį Vita Norkūnienė.

Autorės, kolektyvo ir V. Norkūnienės asmeninio albumo nuotr.