Julija Kirkilienė
Niekas negalėtų prieštarauti, kad gyvename labai sudėtingais laikais, o sudėtingus laikus sukuria patys žmonės. Šiuo metu informaciniai kanalai vėl mirga marga bauginančiomis žiniomis: tai siaubingas karas Ukrainoje, tai grasinimai Lietuvai, kad uždarius tranzitą į Karaliaučių, Rusijai atrištos rankos „gintis“ nuo Lietuvos, tai tarpusavio nesutarimai politikoje ir tarp politikų, tai produktų kainų kėlimas greičiau nei po pusryčių ateina pietūs… O eiliniai žmonės, susitaikydami, kad patys jau negali išsakyti savo nuomonės, rinkta valdžia jų negirdi, todėl ne kažką gali pakeisti politikoje, paramos ir pagalbos ieškoti eina pas Dievo ir žmogaus tarpininkus – kunigus.
Tikra yra tik viltis
Birželio 16 d. į Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos konferencijos salę teko nešti papildomų kėdžių: į susitikimą su kunigu Algirdu Toliatu žmonių susirinko daugiau, nei organizatoriai tikėjosi. Kunigas tarnauja Vilniuje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, yra paskirtas vyriausiuoju policijos kapelionu ir rašo knygas. Kaip susitikime kalbėjo kunigas, knygose esė žanru jis užrašo savo pamokslus, tad atskiro darbo prie leidybos nedaug tenka pridėti. Elektrėnuose A. Toliatas pristatė pernai išleistą knygą „Tikra tik viltis“. Tai septintoji ganytojo knyga, kurioje pagal Šventąjį Raštą nagrinėja žmogaus gerumo, padorumo, patikimumo, atjautos ir meilės artimui temas. Pasak autoriaus, jo knygos yra šviesos sklaida. O kai šviesa plečiasi, ji apšviečia vis daugiau žmonių, vis daugiau Lietuvos kampelių. Žmogus, pasak kunigo, gyvena nuolatinio pasirinkimo laikmečius, todėl kryžių jis pavadino sąžinės sankryža. Tose sankryžose žmogus kartais užvedamas ant teisingo kelio, o kartais – nuvedamas. Tiesos monopolio, pasak A. Toliato, nėra, todėl jis knygą ir pavadinęs, kad tikra yra tik viltis, o kiekvienas žmogus savo šventovę turėti gali savo širdyje. Tokiu žvilgsniu jis knygoje ir norėjęs pasidalinti.
Palaimintas kiekvienas kampelis
Sekmadienį katalikiškas pasaulis šventė Devintines – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmes. Visose savivaldybės parapijose buvo aukojamos iškilmingos šventos Mišios, o Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje tą sekmadienį per 100 jaunuolių priėmė Pirmąją Komuniją.
Devintinės – bažnytinė Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, švenčiama vienuoliktą dieną po Sekminių. Per Devintines parapijų bendruomenės ruošia altorėlius, Procesijos metu su Ostija klebono rankose, choru ir parapijiečių palyda nuo bažnyčios eina prie kiekvieno altorėlio, ant kurio klebonas stato Monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu, smilko ją smilkalais, skaito Evangelijų ištraukas. Šv. Mišas Elektrėnuose aukojęs vikaras Gintas Petkevičius sako, kad altorėliai jam simbolizuoja kiekvieną Elektrėnų kampelį, kurį jis laiminantis, kad žmonės čia gyventų saugūs ir ramūs.
Bažnyčios mokymai
O prieš Devintines, birželio 17 d., Lietuvos vyskupai išplatino viešą laišką tikintiesiems apie Seime planuojamą priimti Civilinės sąjungos, anksčiau vadintos partnerystės, įstatymą. Laiške rašoma:
„Šiais laikais ne tik šeimos patiria nemažai iššūkių. Pavojus kyla ir pačiai šeimos sampratai, kurios turinį kartais bandoma keisti siūlant įvairias įstatymų iniciatyvas. Dabar sulaukiame itin daug prašymų įvertinti Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Klausiama: kaip šis įstatymas dera su Bažnyčios mokymu; ką mes, jūsų ganytojai, galime apie jį pasakyti? <….>
Pirmiausiai užtikriname jus, kad Bažnyčios mokymas apie santuoką ir šeimą nėra pasikeitęs: šeima kyla iš vyro ir moters santuokos, tėvystės ir motinystės ryšių. Taip pat nėra pasikeitęs ir Didysis įsakymas, kuriame sakoma: mylėk kiekvieną artimą kaip save patį. <….>
Brangūs broliai ir seserys, tėvų ir motinų sūnūs ir dukterys! Dėkokime Viešpačiui už šeimas, kuriose užaugome, už visas šeimas, kuriose tėčio ir mamos mylimi augo, auga ar augs kiti vaikai – mūsų šalies ateitis, mūsų būsimieji dvasiniai broliai ir seserys. Melskimės už Lietuvos šeimas ir remkime tik tas įstatymų leidybos iniciatyvas, kurios, leisdamos šeimoms tvirtėti, laiduoja mūsų visuomenės ateitį.
Lietuvos vyskupai
Tauta – kaip sutartinė
O kol žmonės eina kas prie Dievo, kas kitais keliais, gamtoje niekas nesikeičia, nebent saulė su lietumi dažniau žaidžia. Birželio 21 dieną saulėgrįža įžengė į Lietuvą, o po Joninių vėl dienelės ims trumpėti. Gražiu įrašu pasidalino Elektrėnų etnografė Ona Šakienė: „Saulei persivertus per šventus vartus, laistysim savo šaknis senosiom mūsų promočių dainom ir sutartinėm. Mūsų kultūra ne istorinėse knygose užrašyta, ji mūsų širdyse ir giesmėse skamba, jungianti mus su galingiausiais mūsų tautos klodais. Turtinantys ir maitinantys šaltiniai srūva iš mūsų gelmių, mums belieka tik priimti ir džiaugtis. Apkabinti viena kitą ir palydėti Saulę kartu, įprasminant šią akimirką. Ir mūsų žemėj šios dainos skambės dar tikrai ne vieną šimtą metų. Tauta – kaip sutartinė, nėra solistų ar pritariančių, visi iki vieno svarbūs ir būtini. Kiekviena mūsų nuoširdi daina ne vien gražina mūsų vakarą, bet saugo mūsų šalį ir kultūrą, senąsias vertybes, kurias gerbs ir nešis širdy mūsų vaikai ir anūkai. Leiskime tam vykti“.