Jautiesi, kaip vienoje šeimoje

Jautiesi, kaip vienoje šeimoje

Raminta Česnauskaitė

Interviu su Meilute Rašimiene

Visą kovo mėnesį „Elektrėnų kronikos“ šeštajame puslapyje skaitėte apie Semeliškių etnografinį muziejų: eksponatus, jame puoselėjamą ne tik Semeliškių krašto, bet ir gimnazijos istoriją, apie tai, kaip šis muziejus įkurtas.

Paskutine publikacija iš Semeliškių kviečiame susipažinti su šio jaukaus muziejaus puoselėtoja, „Jaunojo muziejininko“ būrelio vadove, chemijos ir technologijų mokytoja Meilute Rašimiene.

Semeliškiečiai, ko gero, Jus puikiai pažįsta. Papasakokite apie save „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams.

Gimiau Semeliškėse, tuo metu parapijos namuose įsikūrusioje ligoninėje. Tėvai laukė pirmo sūnelio, bet sulaukė trečios dukros. Taigi šeimoje buvau jauniausia, tarp vyresniųjų seserų buvo tik metų skirtumas, o mane nuo jų skyrė jau aštuoneri. Tuomet gyvenome miestelyje, prie „Vevelijos“ parduotuvės, iš tokių Valatkevičių nuomotame bute, o kai buvau trejų, įsikėlėme į tėvų Strėvos gatvėje pastatytą namą.

Tėvelis, Jonas Nasutavičius, buvo mokytojas. Mama augino mus, buvo labai gabi siuvėja, šio amato ji mokėsi Kaune. Dar dabar bendraamžės semeliškietės prisimena, jog mažoms mums gal kiek pavydėdavo: sijonukus, sukneles mama pasiūdavo išardžiusi kokius tėčio marškinius, tačiau jos buvo gražios, niekas tokių neturėjo. Mamos dėka mes visąlaik buvome pasipuošusios.

Mokiausi ir baigiau Semeliškių mokyklą. 1976 m. baigiau 11 klasių. Nebuvau ypač pavyzdinga mokinė, tačiau mokiausi gerai. Kiek save prisimenu, visada buvau entuziastė, aktyvi. Ir dabar, kai susitinkame su klasiokais, tik išgirstu klausimą „Na, Meile, kas organizuos?“ ir tampa tarsi savaime suprantama, jog klasės susitikimų ar kitų renginių organizavimas atitenka man.

Mokydamasi mokykloje daug dirbau: rengdavau sienlaikraštį, organizuodavau renginius. Tuo užsiėmusi laiką galėdavau praleisti iki išnaktų. Šis darbas man labai patiko. O baigusi mokyklą, nors ne iškarto pavyko, įstojau į pedagoginį. Studijuoti norėjau būtent ten.

Kodėl būtent pedagoginį? Gal tai lėmė mokytojo tėčio įtaka, pavyzdys?

Ko gero. Manęs ir mokiniai klausia, ar aš visada norėjau būti mokytoja, o aš atsakau: ne. Vaikystėje norėjau būti ir pardavėja, ir konduktorė… Tuomet visiems vaikams patiko tokie darbai.

O vyresnėse klasėse viskas tapo aišku: stosiu tik į pedagoginį ir būsiu mokytoja. Mano specialybė dviguba: chemija ir technologijos. Tada taip ruošė.

Atrodo, mokyklos laikais nebuvau didelė rankdarbių mėgėja, mezgėja, o ir darbai buvo kitokie. Mokykloje mes ir malkas nešiojome, ir darže dirbome. Tačiau technologijos man labai pritiko. Kai baigiau institutą, galvojau, kad chemijos nedėstysiu, o tik technologijas. Bet gyvenimas viską sutvarkė taip, kaip turi būti.

Kol studijavau, dirbau klinikose ir sanitare, ir vaikų operacinėje, ir baro kamerose. Vėliau mezgiau drabužėlius ir pristatydavau į suvenyrų parduotuves. Tai buvo papildomi pinigai studijų metais. Studijas baigiau ne iš karto, kadangi atsirado vaikai ir buvau pasiėmusi akademinių atostogų.

Pirmoji mano pedagoginio darbo vieta buvo Justiniškių mokykla, ten pradėjau dirbti 1985 m. Tuomet savo ateitį siejome tik su sostine, tikrai neketinome grįžti į Semeliškes. Kaip jauni specialistai buvome eilėje butui gauti, tačiau prasidėjo Persitvarkymo Sąjūdis, ir mūsų vieta eilėje nuplaukė. Butą nuomojomės, o kadangi susilaukėme antro vaiko, nutarėme paauginti jį Semeliškėse, o po grįžti į Vilnių. Tai buvo 1990 m.

Tačiau jau kitais metais pradėjau dirbti Semeliškių mokykloje, o vyresnioji duktė – eiti į pirmą klasę. Gavau auklėtinių klasę. Tai buvo abiturientės – penkios merginos. Dabartinė Semeliškių gimnazijos biologijos mokytoja Asta Dzikevičienė, Birutė Misiūnienė, Loreta Karalevičienė ir kitos tuos vienerius metus buvo mano auklėtinės. Buvo labai smagu: merginos – jau suaugusios, o aš – irgi jauna, tad mūsų santykiai buvo šilti ir draugiški.

Taip ir pasilikau Semeliškių mokykloje. Visiškai nesigailiu, kad taip atsitiko, nors ir ne pagal mūsų tuometį planą. Mieste labai pavargsti, ten – nuolatinis šurmulys. O čia, miestelyje, ramu, visi vieni kitus pažįsta, jautiesi, kaip vienoje šeimoje. Eini gatve, visi sveikinasi, domisi, kaip gyveni.

Šįmet man yra jubiliejiniai metai – 30 metų, kai dirbu pedagoginį darbą. Netrukus sukaks ir 25, kai šį darbą dirbu Semeliškėse.

Papasakokite daugiau apie tėtį. Kaip mokykla susijusi su Jūsų šeimos istorija?

Visada sakiau, kad mokykla man yra šventas dalykas. Tėvelis čia dirbo beveik pusė amžiaus – 48 metus. Apie jį žmonės visada atsiliepdavo gerai. Tai buvo labai geras ir šiltas žmogus. Buvę jo mokiniai pasakojo, kad istoriją jis dėstė gyvai, daug žinojo, nuolat domėjosi, o pamokos buvo tokios įdomios, kad nė neatversdavo vadovėlio. Jis buvo geras istorikas, tačiau mokykloje dėstė daug dalykų: ir vokiečių mokėjo, ir fiziką, ir chemijos vienu mokė, vedė technologijų, tuomet darbais vadinamų, pamokas.

Būdamas 40 metų jis įstojo į universitetą studijuoti istorijos ir taip tapo diplomuotu istorijos mokytoju.

Jo gyvenime labai svarbus buvo sportas, ypač orientacinis. Jis teisėjaudavo respublikinėse, rajoninėse orientacinio sporto varžybose.

Kas mokytojo darbe yra labiausiai įsiminė Jums?

Kai atėjau dirbti į šią mokyklą, turėjau tik penkias technologijų pamokas. Pirmiausia, suorganizavau karpinių parodėles. Technologijose taip ir norisi išbandyti kiekvieną naujovę, ar tai būtų dekupažas, ar mozaika ir kt. Atrodo, viską reikia išmokti, tad esi tarsi visų galų meistras, vienos srities ir neturi. Pradėjau aš būtent nuo karpinių, man jie labai patiko, esu surengusi kelias jų parodas tiek Vilniuje, tiek Semeliškėse.

Dabar labai trūksta laiko. Dar neseniai Semeliškių bažnyčioje Vėlinėms paminėti organizavome karpinių-kryžių parodą, vėliau buvo angelų paroda. Labiau karpymu pasidžiaugiu, kai ateina adventinis laikotarpis. Tuomet atsidedu langų puošimui, atvirukų gamybai.

Ko gero, įsimintiniausia man buvo pirmoji mano laida. Ją turėjau tik vienerius metus, tačiau mes labai gerai sutarėme, buvo smagu. Jau baigusios mokyklą, merginos vis ateidavo manęs pasveikinti gimtadienio proga. Vėliau, žinoma, susikūrė šeimos, atsirado vaikai… Tačiau bendraujame. Su Asta dabar esame kolegės, dalyvaujame dvikalbio mokymo projektuose, esame draugės.

Išleidau dar dvi laidas, o dabar turiu trečią, kuri gimnaziją baigs šįmet. Man labai pasisekė, nes ši laida – pirmoji Semeliškių gimnazijos, o iš viso – 60-oji.

O kaipgi muziejus?

Galiu tik dar sykį pakartoti: jis atsirado tarsi savaime. Tiesiog pamačiau eksponatus, kai kuriuos įkurdinau technologijų kabinete, o vėliau gautas mokyklos direktorės pritarimas, paskirta atskira patalpa…

Šioje srityje labai daug planuoju padaryti. Planų turiu visuomet. Žinoma, nemažai ir padaryta, tačiau dirbti reikia dar daug. Labai noriu, kad sudalyvautumėme muziejų apžiūroje ir taptume tikru muziejumi, kad įtrauktų į oficialų sąrašą ir pasakytų, patartų, kaip galėtume patobulėti, ką dar galėtume nuveikti. Įsivaizduoju, kad dar daug padarysiu, o jei ne aš, tai kas nors šį darbą vis tiek pratęs.

Ar Jūsų auklėtiniai aktyvūs?

Yra aktyvių mokinių. Dabartinė mano klasė įdomi ne tik dėl jubiliejinių skaičių. Mano klasėje – 15 mokinių, o iš jų – tik 2 merginos, atėjusios mokytis užpernai į 11 klasę. Jos padarė gerą įtaką, vaikinai tapo aktyvesni. Štai per šimtadienį šoko net keturis šokius.

Klasėje yra susikūręs aktyviųjų branduoliukas, kuris padėjo pernai organizuoti paskutinį skambutį, atestatų įteikimą, šie renginiai sulaukė garbingų svečių – savivaldybės vadovų, tad džiaugiuosi, kad vaikinai gerai pasirodė.

Ar mokykla skiria dėmesio patriotiškumo ugdymui?

Šiais metais – ypatingai ruošėmės valstybinėms šventėms. Visa mokykla dalyvavo apyrankių pynimo akcijoje, taip pat organizavome šventę, gražų koncertą. Dalyvavome konkurse „Sveikinimas Lietuvai“. Moksleiviai balsuoti už mūsų sveikinimą kalbino visus: ir draugus, ir giminaičius… Viena mokinė net susisiekė su Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriumi Arvydu Vyšniausku, kuris pats socialiniuose tinkluose pasidalino nuoroda į sveikinimą ir visus paragino balsuoti.

Tas pakylėjimas mokykloje labai jautėsi. Kovo 11-ajai skirtą parodėlę padarėme ir muziejuje.

Kiti metai Semeliškių miesteliui – jubiliejiniai. Gal jau galvojote apie tai, kaip šią sukaktį semeliškiečiai paminės?

Kai renginiai tokie žymūs ir svarbūs, buriamės visi: seniūnija, mokykla, bažnyčia, bendruomenės. Kas ką gali, tas ir ruošia. Kol kas apie tuos renginius dar nekalbame, dar jų neplanuojame. Dar yra laiko. Be to, miestelis laukia naujo, savo seniūno.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų