Išsipildžiusi svajonė apie kitokį vaikų dienos centrą – erdvę augti ne tik vaikams, bet ir jų kūrybiškumui

Išsipildžiusi svajonė apie kitokį vaikų dienos centrą – erdvę augti ne tik vaikams, bet ir jų kūrybiškumui

Gražina Urbonavičė

Kas turi svajonių, tas žino, kad jei labai labai norėsi, pasistengsi ir tikėsi – gyvenimas suteiks galimybių toms svajonėms išsipildyti, tereikės jomis pasinaudoti. O jeigu dar tos svajonės paliečia ir daugybės vaikų, jų šeimų gyvenimus, kaip netikėsi, kad jos pildosi?
Pasirodo, tokia yra ir keturių vaikų dienos centrų – Kietaviškių, Semeliškių, Kazokiškių ir Vievio „Vėjukų“ – atsiradimo isto­rija. Apie tai, kas svarbu dirbant su vaikais, apie laisvę reikštis kūrybiškumui ir didžiausią motyvaciją dirbti kalbamės su šių vaikų dienos centrų vadove Lina Bernatavičiene. Pašnekovės veikla, beje, buvo pastebėta ir „Už nuopelnus vaiko gerovei“ įvertinta „Elektrėnų žiburių 2021“ apdovanojimuose.
Svajonės ir poreikiai
Kietaviškėse, Semeliškėse, Vievyje ir Kazokiškėse veikia keturi vaikų dienos centrai, kuriuos įkūrė ar perėmė asociacija Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupė. Ši asociacija vienija nevyriausybines organizacijas, savivaldos institucijų ir verslo atstovus, tam, kad kurtų patrauklią, inovatyvią aplinką kaime, stiprintų bendruomenišku­mą, skatintų gyventojų pilietinį ir ekonominį aktyvumą. Mūsų paš­nekovė Lina Bernatavičienė yra šios asociacijos pirmininkė, tad klausėme, kaip susiklostė, kad vaikų dienos centrai buvo kuriami būtent Vietos veiklos grupės?
„Kažkada turėjau svajonę apie vaikų dienos centrą, ir greičiausiai žinojau, kad aš jį kažkada vis tiek turėsiu. Visąlaik galvojau, kad jis bus Elektrėnuose, bet išėjo taip, kad pradėjau dirbti Vietos veiklos grupėje, o ji atstovauja kaimiškoms teritorijoms, ir atsirado vaikų dienos centrų poreikis šiose teritorijose, nes kaimuose yra mažiau veiklos, užimtumo… Miestuose yra būrelių, daugiau visokių galimybių, o kaimuose – to nedaug. 2017 metais mes pabandėme įkurti pirmuosius centrus Kietaviškėse ir Semeliškėse. Tiesiog parašėme projektus,“ – apie pačią pradžią pasakoja Lina. Šis bandymas buvo sėkmingas – projektai, kuriuos finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, buvo laimėti, kitą dalį lėšų pridėjo Elektrėnų savivaldybė, greitai surasti darbuotojai, taip pat greitai ir gausiai atsirado centrą norinčių lankyti vaikų.
Vis dėlto paklausta apie tai, kada tokia svajonė gimė, Lina sako, kad vaikystėje apie darbą su vaikais negalvojo, o, kaip juokauja, svajojo tapti šokėja, dainininke, aktore. Socialinę pedagogiką Lina pradėjo studijuoti dirbama savivaldybės Švie­timo skyriaus Pedagogų švietimo centre. Bet dar ir tada pašnekovė negalvojo, kad dirbs su vaikais, o kai studijos buvo baigtos, kartas nuo karto aplankydavo mintys, vizijos būtent apie vaikų dienos centrą. „Ar tai noras buvo ar ne, bet toks labai stiprus žinojimas, kad turiu įkurti vaikų dienos centrą. Tarsi akimis ieškodavau vietos jam. Būdavo paleidžiu tą mintį, o ji ir vėl grįžta“, – pasakojo Lina.
Taigi atrodo, kad viskas atsitiko netikėtai ir neplanuotai, tiesiog ekspromtu, o iš tikrųjų – viskas taip ir turėjo būti. Vaikų dienos centrų veikla po truputėlį plėtėsi: atsirado tokio centro poreikis Vievyje, o praėjusiais metais gruodį iš Socialinių paslaugų centro perimtas ir Kazokiškių vaikų dienos centras. Visus centrus bendrai lanko apie 80 vaikų, kurių amžius – nuo pirmoko iki abituriento. Be to, šiuo metu lankosi ir vaikai, atvykę iš Ukrainos. Be Linos, šių vaikų dienos centrų komandą dar sudaro 7 darbuotojos – socialinės darbuotojos, užimtumo spe­cialistės, pagalbininkė, taip pat ir savanoriai, kurie mielai prisideda prie centrų veiklos.
Kokia šių vaikų dienos centrų misija? „Aš visą laiką norėjau sukurti kitokį vaikų dienos centrą, į kurį ateiti būtų gera ir iš kurio niekada nenorėtum išeiti. Įsivaizdavau, kad vaikai išeina iš mokyklos, dauguma jų neturi, kur eiti – natūralu, juk tėvai dirba. Vaikai ateina į šitą erdvę kaip į namus. Jie čia jaučiasi visapusiškai laisvai, patogiai, yra atviri, tikri, čia džiaugiasi ir liūdi, jie kuria, gamina maistą, žaidžia, ruošia pamokas, daro kūrybinius darbus ir tiesiog džiaugiasi savo vaikyste. Čia jų laisvalaikis, kūryba, užimtumas, sportas, džiaugsmai gamtoje, pokalbiai… Man buvo svarbiausia, kad vaikai jaustųsi kaip namuose, kad jie turėtų tokią vietą, kur jiems būtų gera ir jie jaustųsi laisvai. Dienos centrai anksčiau labai asocijuodavosi su tuo, kad jie skirti tik socialinės atskirties šeimoms, kad vaikai juose tik paruoštų namų darbus, pavalgytų ir viskas. Taigi norėjosi, kad tas užimtumas būtų šiek tiek kitoks, platesnis ir labiau orientuotas į vaiką, į jo pojūčius, savijautą, saviraišką, savęs pažinimą. Pavyzdžiui, Vievyje labai daug kalbame apie savo jausmus, nuotaikas, kodėl su manimi vyksta vienaip, o ne kitaip, mokomės aiškiai žinoti, ko aš noriu ir ko – ne, priimti save ir kitus, mokomės pažinti emocijas, įvardinti savo nuotaiką, paleisti neigiamas emocijas. Taip pat smagiai žaidžiame žaidimus, piešiame, lipdome, būname gamtoje, patys kuriame ir gaminame maistą. Kad vaikai mokytųsi per žaidimus, kūrybą, veiklą ir per tai lavintų savo socialinius įgūdžius,“ – kalba pašnekovė. Juk, tarkime, maisto ruošimas – labai svarbus socialinis įgūdis bei sveikesnės gyvensenos ugdymas, tad „Vėjukai“ nebeperka maitinimo paslaugų, o vaikai gaminasi patys. „Atsinešėme raugo iš namų ir čia minko tešlą, kepa duoną, blynus maišo, sriubas verda, patys receptus kuria, ieško internete,“ – priduria Lina.
Taigi šiuose vaikų dienos centruose nėra griežto nusistatymo apie galimas veiklas, jos nuolat kinta. Kartais paruošiama edukacija dienai, tačiau susirenka vaikai, ir jei pastebimos sudirgusios emocijos ir savijauta, reiškia, ši diena visiškai netinka tai suplanuotai veiklai, o reikia tiesiog susėsti ir pasikalbėti. Kaip tei­gia centrų vadovė, svarbu, kad kiekvienas vaikas būtų pastebėtas, būtų pajausta vaikų nuotaika, atkreiptas dėmesys į psichologinę būseną, ar vaikas gerai ar blogai jaučiasi, kad vaikai kartu su centrų darbuotojais susėstų ratu, pasikalbėtų, išnagrinėtų rūpimus klausimus, paleistų susikaupusias emocijas.
„Darbas su vaikais yra kūryba ir spalvos. Nežinau, ar tai pašaukimas ar ne. Greičiau pajautimas, kad turiu būti čia ir dabar. Turi pajausti, ar gali būti su vaikais, o pirmiausia, ar tu pats gali pabūti vaiku, ar gali jiems kažką duoti, ar gali būti jų dalimi. Kai ateina žmogus darbintis, aš pirmiausia to ir klausiu: ar jauti, kad gali būti su vaikais, ar myli juos, ar jauti, kad būtent čia turi būti? Tai man pagrindinis kriterijus. Jeigu myli vaikus, esi laisvas, gali kurti, kartais gali pabūti vaiku, tai gali ir dirbti su vaikais,“ – įsitikinusi Lina.

This slideshow requires JavaScript.

Didžiausia motyvacija ir iššūkiai
Ne paslaptis, jog darbas su žmonėmis reikalauja ypatingo po­žiūrio ir daug energijos, tačiau kartu ir sakoma, kad joks kitas darbas taip neatperka įdėtų pastangų. Kas labiausiai motyvuoja vaikų dienos centro darbuotojus?
„Kai ateini į darbą, turi pats save motyvuoti. Tačiau tas atpildas, motyvacija ateina jau po darbo, nors būni ir labai pavargęs. Tarkime, Vievyje yra 24 vaikai, jie skirtingo amžiaus, jų poreikiai skirtingi, daugybė skirtingų charakterių ir emocijų, tad praleisti visą dieną su jais gali būti nelengva. Tačiau kai tu išlydi vaikus su blizgančiom akim, atvirom širdim, jeigu jie sako, kad net nenori eiti namo, nes jiems centre labai gera, saugu, nes turi draugų ratą, užimtumą. Ir kai atsisveikinant tyliai apsikabiname – tas jausmas, kad esame be galo vieni kitiems reikalingi… Tai yra mūsų motyvacija dirbti“, – atsako Lina.
Kalbėdama apie „Elektrėnų žibu­rių“ apdovanojimą, Lina sako, kad labai smagu, jog naudinga veikla yra matoma. Pasak jos, kuo daugiau nau­dingos veiklos, tuo žmonėms ir visam pasauliui geriau. Vis tik Lina prasitaria, kad mėgsta dirbti tyliai, ramiai, tada labiausiai atsipalaiduo­ja, pasineria į kūrybą, bendravimą su vaikais, verda savo kolektyve – tuo­met viskas pavyksta geriausiai.
Tačiau ir iššūkių šiame darbe netrūksta. Kaip pati Lina įvardina, centre darbuotojos dirba ne su pamokomis ar darbeliais, bet su vaikų emocijomis. Vaikai iš šeimų, iš mokyklos ateina su įvairiomis nuo­taikomis, skirtingomis emocijomis. Centrus lanko vaikai iš įvairių šeimų – patiriančių skyrybas, smurtą, kitus socialinius sunkumus. Tad įsivaizduokime, kiek daug skirtingų emocijų vaikai atsineša: pyktis, agresija, nerimas, baimės, dirglumas, liūdesys, džiaugsmas ir daugybė kitų. O darbuotojos turi visus pažinti, suvaldyti, su visais susikalbėti ir susitarti. Tai menas. Centre visuo­met padedama vaikams susitvarkyti su savo emocijomis, leisti jas pažinti, priimti, paleisti, jei reikia, susigrąžinti vidinę ramybę tiek, kiek įmanoma. Žinoma, kad ne visuomet tai pavyksta.
„Mes esame sutarusios, kad vi­suomet domimės vaikų savijauta, klausiame vaikų apie tai, kas yra jų širdyje, gal jie nori apie tai su mumis pasikalbėti. Būdamos trise viename centre mes sukamės kaip voverės. Tai iš tikrųjų yra labai stiprūs iššūkiai – suderinti ir veiklas, ir pokalbius – ar pamokas ruošiame ar kalbamės su kiekvienu, aiškinamės, kaip galime išspręsti kažkokią situaciją“, –komentuoja pašnekovė.
Be to, vaikų dienos centruose dirbama ne tik su vaikais, bet ir su jų šeimomis. Tai, pasak Linos, dar vienas iššūkis. „Tiek mokyklai, tiek centrui labai norisi to vaikų, tėvų ir mūsų santykio. Tą ganėtinai sunku, nes tėvai visą laiką užsiėmę – dirba, kažkur išvažiuoja, taigi kontaktą surasti iš tikrųjų yra sudėtinga. Mes tikrai bandome, dirbame, jeigu yra kažkokios problemos – kviečiamės tėvus, kalbamės kartu, išsakome savo pastebėjimus, susirūpinimą, pasidžiaugiame kažkuo, sprendžiame problemas. Labai norisi pasiekti, kad svarbūs dalykai centre būtų tiek pat svarbūs ir vaiko namuose“, – priduria Lina.
Sėkmingam centrų darbui ne ką mažiau svarbu ir tai, kad gerai jaustųsi ir jų darbuotojos, todėl jos palaiko ir padeda viena kitai. „Svarbiausia yra kalbėti ir išsikalbėti su kolega, jei reikia su specialistu – su tuo, kuo pasitikiu ir jaučiuosi saugi. Mes labai daug kalbamės viena su kita – viena kitą išklausom, pasitariam, ką daryti, nusiraminame, viena kitą nuraminame. Labai sunku yra dirbti ten, kur dirbama po vieną – tuo metu jos neturi su kuo pasikalbėti, yra vienos ir turi pa­čios priimti sprendimus. Bandome organizuotis įvairius užsiėmimus sau, turėjome juoko jogą, kuri padeda paleisti emocijas, dabar mūsų visų laukia praktinis seminaras apie smėlio terapiją. Ir pačios pasinersime į šią terapiją, ir pasimokysime, kaip ją pritaikyti su vaikais“, – sako vaikų dienos centrų vadovė. Lina ir pati vakarais veda jogą, kur kolegės visuomet gali atvykti ir paleisti sunkią dieną, susibalansuoti – joga puikiai tam tinka.
Ką veiksime šiandien? Būsime kūrybingi!
Kaip atrodo eilinė diena vaikų dienos centre? „Bet kokia diena prasideda tuo, kad sulaukiame vaikų, juos pasitinkame, pirmiausia pasiklausiame „Kaip tu jautiesi? Kaip tavo diena?“. Esame išmokę įvardinti savo emocijas: pavyzdžiui, šiandien jaučiuosi piktas ir nenoriu, kad prie manęs lįstumėte, noriu pabūti ramiai, arba man labai linksma, noriu šokti. Jeigu matome, kad vaikai neramūs, sudirgę susėdame ratu ir tiesiog kalbamės, kaip aš jaučiuosi, kodėl man liūdna, kaip jaučiuosi centre, kas man patinka, kas – ne. Tada vaikai išsikalba“, – apie ritualą, ne tik mokantį emocinio raštingumo, bet ir padedantį vaikams nusiraminti ir sklandžiai pradėti veiklas vaikų dienos centre pasakoja Lina.
Kai vaikai susirenka, būna laisvas laikas, nes, anot pašnekovės, norisi, kad vaikai pailsėtų po mokyklos. Dažnai vaikai eina į lauką, žaidžia viduje, kartais tiesiog guli, piešia – daro tai, ką tik patys nori. Po to pavalgome ir keliaujame ruoš­ti pamokų – jei reikia, vaikai sulaukia darbuotojų pagalbos, arba vyresnieji padeda jaunesniems. O tada jau sprendžiama, ką daryti toliau: kartais kūrybinius darbus sugalvoja darbuotojos, o kartais leidžiama vaikams patiems pasirinkti, ką jie šiandien nori veikti.
„Turime susigalvoję daug visokių veiklų: ir molio turime, pačios darome molio edukacijas, piešiame, lipdome, dekoruojame, jogą darome, pamedituojame, grojame muzikos instrumentais, šokame, dainuojame, karpome, klijuojame, tiesiog kuriame dieną“, – vardija Lina.
Taigi tokioje visiškoje laisvėje ir kūrybiškumas ugdomas visapusiškai. „Kūrybiškas vaikas – kada jis kuria visur, kur nori. Jis kuria savo laisvalaikį. Kai girdime sakant „man čia neįdomu“, „nežinau, ką veikti“, „nuobodu“ – na, tai sėsk ir galvok, ką veikti, arba pasiūlome grupelei vaikų sugalvoti veiklą. Taip vaikas irgi kuria, – sako Lina, – mūsų centre laikas ir veiklos nėra struktūruotos, kad dabar turime veikti kažką konk­retaus, o dabar – jau kažką kitą. Nenori, gali ir nedaryti, tuomet sugalvok, kuo užsiimti. Na, pavyzdžiui, tema piešimui „Pavasaris“. O vaikas gal nenori piešti pavasario, nori – žiemą. Arba kitas pavyzdys – buvo baltų paukščiukų, kuriais per Kalėdas puošėsi Prezidentūra, konkursas. Visi vaikai klausė – o kodėl paukščiai būtinai balti? O aš noriu, kad čia būtų raudona, čia – mėlyna spalva… Na ir pirmyn, darykime! Stengiamės vaikų neįrėminti, o atvirkščiai – leisti būti jiems laisviems, patiems daryti pasirinkimus, kurti ir per tai pažinti save.“
Pasak Linos, vaikai jau mokykloje susodinami į suolus, tad vaikų dienos centre norisi išlaisvinti juos nuo tos struktūros ir leisti kurti. „O vaikai kuria visur, net ir virtuvėje – patys verda sriubą, deda prieskonius, renkasi ingredientus. Vienąkart sriuba išeina sūresnė, kitąsyk – be druskos. Būna, kad vaikai kuria net šluodami grindis. Juk jei nori, gali šluoti tiesiai, struktūriškai, jei nori – banguotai. Kad ir po Velykų – ridenome margučius, vaikai lukštus gal pusę valandos šlavė“, – pasakoja pašnekovė.
Beje, įdomu tai, kokia tvarka galioja centre kalbant apie technologijas: nuo pat įkūrimo Vievio vaikų dienos centre „Vėjukai“ negalima naudotis telefonu. Visi vaikai žino, kad atėjus į centrą, turi padėti telefonus ant stalo arba palikti savo kuprinėse. Jeigu tėvai skambina, vaikai girdi ir atsiliepia, bet negalima naudotis internetu. Užtat, anot Linos, vaikai ir bendrauja tarpusavyje, žaidžia, galvoja, ko nori, ieško veiklų. „Man labai svarbu, kad vaikai patys susigalvotų savo dieną, ką jie nori veikti. Nes vaikai įpratę laukti, kol jiems kas nors pasakys, ką jie šiandien veiks. Taigi čia irgi kūrybiškumas – tu kuri ir per tai, kad turi susigalvoti sau veiklos ir pasiūlai visai grupei. Tu pats turi kurti, galvoti, scenarijų sudaryti. Taip pat ir šventes organizuojame – mes padedame vaikams, superkame produktus, priemones, tačiau viską kuria jie patys,“ – pasakoja Lina.
Vievio vaikų dienos centre „Vė­jukai“ yra kiemelis, tad jį lankantys vaikai džiaugiasi, kad gali laiką leisti jame. Tiesa, dabar šis kiemelis tuščias, o vaikai – be galo aktyvūs, tad būtų puiku paruošti jį vasarai pritaikant jį vaikų poreikiams.
Idėjų, kuo sudominti vaikus, kaip su jais bendrauti, ką pasiūlyti veikti, Vietos veiklos grupės vaikų dienos centrų komanda semiasi iš visur: iš savęs, vienos iš kitų, iš interneto, dalyvauja projektuo­se, kai tik gali, pasitelkia įvairius lektorius. Vaikų dienos centrai dalyvauja bendruose projektuose su bendruomenėmis, ketina vykdyti sveikatos projektą, finansuojamą savivaldybės, tad turės įdomių spalvų, emocijų, saviraiškos prak­tinių užsiėmimų.
Vasarą organizuojamos ekskursijos, buvo ir išvyka su nakvyne – kad ir vakaronė Abromiškių svirne, su futbolo varžybomis, šokiais, dainom, šašlykais. Kartais vaikų dienos centrų vaikai susitinka vieni su kitais, pavyzdžiui, vyko smagus susitikimas su Socialinių paslaugų centro Vievio vaikų dienos centro vaikais – buvo švenčiamos Vaikų Velykėlės, žaidžiami žaidimai, vy­ko viktorina.
O dabar pats laikas galvoti apie ateinančią vasarą: laukia ekskursijos, žygiai, buvimas lauke, lauko žaidimai, maudynės ežere ir tikras nerūpestingas vaikiškas gyvenimas. „Turėjome nuostabias kariškas stovyklas Žebertonyse, kurios vaikams labai patiko, tad mintis ir šįmet tokia yra – organizuoti arba stovyklą ar renginių ciklą su įdomiomis karybos veiklomis. Ekskursijoms irgi stengiamės rinktis veiklas lauke – pažintiniai takai, labirintai, gamta, judesys, sportas. Vaikai aktyvūs, tad jiems reikia judesio. Dar pastebėjome, labai mėgsta gyvūnus, tad dažnai aplankome parkus su gyvūnais, „Gyvą kalną“ Kaišiadorių rajone“, – vardija Lina. Mažesni centrus lankantys vaikai keliauja arčiau, kad nevargtų ilgose kelionėse, o Kietaviškių dienos centrą lanko paaugliai, tad jie vasarą vyks­ta prie jūros.
Didžiausias malonumas – matyti vaikų akis ir širdis
Visiems dirbantiesiems įprasta kažkaip įvertinti savo darbo rezultatus – ar tai būtų trokštamas pasiekti statistinis rodiklis, ar ištobulintas procesas… O ką laikysime geru rezultatu dirbant su vaikais? Ar įmanoma tai atspindėti įprastose veiklos ataskaitose?
„Visada labai smagu, kai matai vidinius vaikų pasikeitimus. Dažnai ir su merginomis aptariame, kaip vaikai keičiasi – ateina dažnai pavargę, sutrikę, dirglūs, liūdni, kartais agresyvūs, o laikui einant jų emocijos tampa tolygesnės, vidus harmoni­zuojasi, atsiranda daugiau laisvės, jie pradeda viskuo domėtis, randa kontaktą su draugais, atranda mėgstamą veiklą. Taigi mums didžiausias pasiekimas yra tada, kada pasikeičia vaiko emocijos, elgesys, bendra nuo­taika, kada jis jau pradeda jaustis gerai ir savyje, ir centre, ir su draugais“, – paklausta apie trokštamą darbo rezultatą atsako vaikų dienos centrų vadovė.
„Kartais žiūrime į vaikiną ar merginą – jam ar jai atėjus mums buvo sunku susikalbėti, surasti ryšį, vaikas sunkiai rasdavo kontaktą ir su savimi, ir su kitais… O praeina metai, dveji, ir matai, kad tas vaikas – šalia draugų, bendrauja, šypsosi, įsitraukia į veiklas, jis juokiasi, džiaugiasi, pasikeičia visas elgesys. Tai geriausia motyvacija ir kokybinė mūsų veiklos ataskaita. Ir tai greičiausiai ir yra ta priežastis, dėl ko išvis verta dirbti vaikų dienos centre. Manęs dažnai klausia: „O kam čia dirbi? O kodėl taip darai? Ar negali normalaus darbo susirasti?“. Tad ir atsakau, kad aš dirbu nuostabų darbą, kuris teikia daug džiaugsmo, kuriame esu visiškai laisva, kuris užpildo, o kartais net susimaišau, ar aš dirbu, ar tai tiesiog yra mano gyvenimas. Pats didžiausias malonumas, kai matai laimingas vaikų akis, širdis, nuotaikas. Ir mes jau tiesiog kartais „varome“ vaikus namo – jie vis stoviniuo­ja, prisigalvoja įvairių priežasčių, dėl kurių turime visi pasilikti ilgiau, klausinėja, ar gali dar pabūti, protestuoja juokaudami, kad pažei­džiame jų teises,“ – tęsia Lina.
Svarbiausias palinkėjimas sau
Paklausta apie tai, ko palinkėti sau ir vaikų dienos centrams, Lina ilgai negalvojusi atsakė: „Daug meilės. Kažkada rašiau socialiniame tinkle „Facebook“: ko vaikams reikia? Nieko ypatingo nereikia, tik žmogaus šalia ir labai daug meilės. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Kai vaiką apkabini, jis pajaučia tą apkabinimą, saugumą, palaikymą, atvirumą. Būna, eina vaikas pro šalį, ir netikėtai tave apsikabina. Pabūna taip kelias sekundes ir paleidžia, tuo metu jis pasiima tą meilę, kuri jį gydo ir užpildo, kaip ir kiekvieną. Dar palinkėčiau energijos visoms mums, kad ji niekada nesibaigtų. Jos reikia, nes labai daug jos išdaliname. Ir ji turi grįžti. Tai tas ratas, kuris veža, veda į priekį.“

VDC „Vėjukai“ nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69