Nebepamenu, kuriam iš draugijos narių 2001 metais toptelėjo protinga mintis – neįgaliesiems surengti sporto žaidynes, kuriose savo fizines jėgas bei gebėjimus galėtų išbandyti įvairių negalių, skirtingo amžiaus Elektrėnų savivaldybėje gyvenantys neįgalūs asmenys. Ar įmanoma padaryti tai, kas iš principo atrodė nesuderinama su negalia? Neįgalieji ir sportas? Kaip į tai pažiūrės neįgalusis, kuriam vietoj lazdos, ramentų pasiūlysime krepšinio kamuolį, gimnastikos lanką ar net sunkumų kilnojimų įrangą? Pasirodė – galima, ir dar paversti tradiciniu renginiu: kartą per metus neįgaliuosius suburti į aktyvios fizinės reabilitacijos renginį – neįgaliųjų sporto žaidynes.
Šiemet jau aštuonioliktą kartą (dėl objektyvių priežasčių 2018 ir 2020 m. žaidynės neįvyko) Elektrėnų neįgaliųjų draugija organizavo Elektrėnų savivaldybės ir Vilniaus apskrities neįgaliųjų sporto žaidynes, kurios nuo 2008 metų tapo ir Vilniaus regiono atrankinėmis varžybomis į Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamas finalines sporto žaidynes. Saulėta ir šilta rudens diena suviliojo beveik 150 neįgaliųjų ne tik iš Elektrėnų savivaldybės, bet ir svečius iš Šalčininkų, Trakų, Grigiškių, Vilniaus bei Kaišiadorių rajonų. Varžybų dalyvių pasveikinti atvyko Elektrėnų administracijos direktorius Gediminas Ratkevičius, administracijos direktoriaus pavaduotoja Inga Kartenienė, vicemeras Raimondas Ivaškevičius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys, Elektrėnų profesinio mokymo centro direktorė Lina Triponienė, Elektrėnų savivaldybės sporto centro direktorius Alfredas Vainauskas bei Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas. Renginio organizatorių vardu Elektrėnų neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis padėkojo svečiams, sporto arenų savininkams už suteiktas patalpas, žaidynių dalyviams ir teisėjams palinkėjo rimtos, bet teisingos sportinės kovos net 14-oje rungčių, kurios dėl visų mūsų dar tykančios pandemijos vyko EPMC sporto salėje, Elektrėnų laisvalaikio centre ir stadione.
Žaidynių starto švilpukas žaidynių organizatoriaus Z. Jančauskio lūpose, ir bekompromisinė, atkakli kova beveik keturioms valandoms persikėlė į varžybų arenų sporto sektorius. Krepšinio kamuolio bumbsėjimas, kamuoliukų, lankų mėtymas, diskgolfas, bočia, pupelių rinkimas, šaškės, vežimėlių slalomas, rankų lenkimas, dar ir dar… Vikresni suspėjo sudalyvauti net keliolikoje rungčių, ant kaklo pasikabinti ne vieną nugalėtojo medalį. Nors komandinė nugalėtojų taurė šiemet iškeliavo į Šalčininkų savivaldybę, varžybų nugalėtojų medaliais bei diplomais pasipuošė ir keletas elektrėniečių. Smiginio rungtyje taikliausias buvo Henrikas Zabarauskas, krepšinio baudas geriausiai sumetė Ramūnas Stasionis, krepšinio varžybas 3×3 laimėjo Artūro Ivoškos, Ramūno Stasionio ir Sauliaus Bauro komanda, šaškėse vis dar nepralenkiama liko Vlada Kibarienė, diskgolfo lėkštutes tiesiausiu keliu nuskraidino Tatjana Mazarčiuk, pupeles greičiausiai išrinko Aldona Ramoškienė, Vytautas Zernajevas („Spindulys“) ir Henrikas Zabarauskas, lauko teniso kamuoliukus į taikinį beveik neklysdami mėtė Danguolė Žilinskaitė, Saulius Bauras ir Irina Lekavičiūtė, kimštinį kamuolį toliausiai nustūmė Irina Lekavičiūtė bei Arūnas Jankauskas, slalome vežimėliais šį kartą nepralenkiamas buvo šių eilučių autorius Zigmantas Jančauskis. Valio nugalėtojams ir prizininkams, ačiū teisėjams ir varžybų sekretoriatui. Draugija dėkoja Smiginio klubo vadovui Donatui Matijoškai, Elektrėnų profesinio mokymo centrui ir Elektrėnų savivaldybės sporto centrui, jų administracijoms ir specialistams už suteiktas patalpas, Elektrėnų savivaldybės administracijai už projektui skirtą finansavimą. Atskirai norisi padėkoti ilgamečiams žaidynių finansiniams rėmėjams: UAB „Bauwerk Boen“ (dir. Artūras Šūmakaris), UAB „Toga FMG“ (dir. Vygantas Liutkus), UAB „Ivis“ (dir. Vytautas Paražinskas).
Žaidynės baigėsi, apdovanojimai išdalinti, svečiai išsivažinėjo, bet mažas kartėlis liko. Skirtingai nei į žaidynių atidarymą, garbingų svečių uždarymui ir prizininkų pasveikinimui nebeliko. Nieko – su teisėjų pagalba apdovanojimus išsidalinome patys.
Bet… Taip norisi grįžti į šios gražios tradicijos pradžią, į tuos 2001 metus, kai ta „protinga“ mintis įgavo kūną – neįgaliųjų sporto žaidynes. Tai buvo kažkas naujo ne tik neįgaliųjų gyvenime, bet ir nekasdienis renginys valdžios atstovams. Istorija mena LTOK prezidento Artūro Poviliūno, buvusių ir šiandien dar aktyviai Lietuvos politikoje besidarbuojančių garbingų žmonių, Lietuvos sporto federacijų vadovų sveikinimo žodžius. Žaidynių istorija mena, o Elektrėnų neįgaliųjų draugija dėkinga mus jau palikusiems pagalbininkams ir žaidynių organizatoriams: Algimantui Cickevičiui, Česlovui Maleravičiui, draugijos pirmininkei Onai Medzikauskienei, ilgamečiui draugijos vairuotojui Romualdui Pečiūrai. Neatskiriama žaidynių istorijos dalimi ir nepamainomais neįgaliųjų talkininkais drąsiai galime vadinti Romą Voronkovą, Dalią Čepukaitę, Birutę Vaišnienę, Anatolijų Šugajevą ir daugelį kitų.
O pabaigai palikau vieno dalyvio pasakytus žodžius: mūsų šiandien tiek daug ir mes visi skirtingi, bet nesitikėjau tokio nuoširdaus bendravimo. Istorija baigėsi, istorija prasideda.
Zigmantas Jančauskis, Neįgaliųjų draugijos pirmininkas