Nors Darbo partijos Elektrėnų skyriaus pirmininkas, tarybos narys Vaidas Ratkevičius prisipažįsta nusivylęs bendradarbiavimo stoka, kituose savivaldos rinkimuose vis tiek žada kandidatuoti. Kodėl? Ogi todėl, kad tiki – svarbius sprendimus galime priimti tik mes patys. Apie tai ir daugiau siūlome skaityti šiame interviu.
Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ
E.k. Palyginkite kadencijas, kuriose Jums teko būti tarybos nariu.
V. R. Iš tikrųjų, esu nusivylęs tuo, ko tikėjausi iš valstybės, savivaldybės moraliniu aspektu. Galiu pasakyti, kad žmoniškumo, gerumo, verslumo savivaldybėje nėra visiškai. Prieš ketverius metus, kai atėjau „į pirmą klasę“, susidarė toks įspūdis: balsuojant keli ranką, tačiau balsavimas išeina toks, kokio reikia. O ir kaip „antrokas“ galiu tarti savo žodį, tačiau jis niekam neįdomus. Kai posėdyje į klausimą atsakinėja meras, o ne projektą pristatantis žmogus, kyla klausimas, dėl ko meras yra savivaldybėje? Ką veikia tie darbuotojai? Kodėl jie negali atsakyti už tai, ką patys pristato?
Per ketverius metus nemačiau bendro darbo.
E. k. Ką turite minty?
V. R. Mano požiūriu, bendrai dirbant nepaisoma, kas yra pozicija, o kas – opozicija. Mes visi gyvename su savo šeimom, kaimynais ir kovoti mes turime už juos – už savo šeimą, savo žmones, savo Elektrėnus. Interesas turi būti bendras. Tačiau išeina taip, jog išrenkame tarybos narius, o jie dirba kiekvienas atskirai. Arba jei kažką pasakai, klausinėji, ant tavęs pyksta.
Visada norėjau ir siūliau, kad opozicija į pokalbį pasikviestų poziciją. Tačiau išeina taip, jog tokie susitikimai vyksta tik kadencijos pradžioje ir pabaigoje. Tai kokie darbai gali vykti? Tik tie, dėl kurių opozicija tariasi su administracijos direktoriumi. Išeina tokia rodyklė, o trikampio – pozicija-opozicija-administracija nėra.
E. k. Kaip pasikeitė Jūsų, kaip tarybos nario, sau keliami tikslai, pasak Jūsų, „pirmoje“ ir „antroje“ klasėje?
V. R. Per šį laiką kažko labai naujo ir nesužinojau, tik pradėjau labiau gilintis į kai kurias sritis. Pavyzdžiui, į ūkio klausimus, į projektus. Gal tik iš pradžių nejaukiai jausdavausi kalbėdamas tarybos posėdžiuose, tačiau tai praeina. Atstovaudamas žmonėms vis labiau pasitikiu savimi, todėl dažniau kalbu, klausiu, tariuosi su kolegomis.
E. k. Kokiais principais vadovaujatės būdamas tarybos nariu?
V. R. Principai aiškūs: nemeluoti, elgtis sąžiningai, nenusižengti žmoniškumui. Kaip Konstitucijoje parašyta, taip bandau ir elgtis.
Kalbant apie verslą, sutinku, kad verslą reikia remti. Tačiau tai nereiškia, kad vienus remti reikia nuolat, kai kiti paramos negauna niekada.
Arba kitas atvejis – palei ežerą jau pristatyta namų. Praeiti ar pravažiuoti negalima. Suprantu, kad įstatymų spragos tą leidžia, tačiau reikia elgtis žmoniškai. Kas bus po 10 – 15 metų? Nei mes, nei mūsų vaikai prie ežero negalės prieiti.
E. k. Šioje kadencijoje Darbo partijos gretos pagausėjo. Kuo tai paaiškintumėte?
V. R. Visiems sakau, kad laikai, kai mus laikė dviem „berniukais“, dviem „suvirintojais“, praėjo. Pasitikėjimas mumis, tais „vaikais“, kaip mus vadino, išaugo. Reiškia, tie vaikai nieko blogo nepadarė, kaip tik atvirkščiai – pelnė žmonių pasitikėjimą.
Žinoma, ir augantis partijos populiarumas Lietuvoje pridėjo pliusų. Be to, bent Elektrėnų savivaldybėje, krito kitų partijų populiarumas, o balsuoti žmonių ateina tiek pat. Reiškia, dalis kitų partijų rėmėjų balsavo už mus.
E. k. Tačiau ir šios kadencijos Darbo partijos atstovų taryboje „berniukais“ negalima pavadinti.
V. R. Taip, berniukais jų nepavadinsi. Rimantas Sabutis – mokytojas, buvęs mokyklos direktorius, gerbiamas žmogus. Visi žmonės jį pažįsta, gal tik Elektrėnuose mažiau. O Aldona Kirkliauskienė – už ją balsavo vieviečiai. Ji gyvena Vievyje, vieviečiai ją žino – didelis kaimynų ratas, žmonės labiau bendrauja tarpusavyje, ne taip kaip pas mus. Vieviečiai norėjo savo atstovo taryboje. Todėl tie balsai taip ir pasiskirstė. Ją išrinko pagal principą – turi rinkti gerai pažįstamą žmogų, kad vėliau, sutikęs jį gatvėje, galėtum pasakyti, ką jis turi daryti, arba paklausti, kodėl jis kažko dar nepadarė.
E. k. Politikai jau bruzda dėl artėjančių Seimo rinkimų. Kaip manote, kas dėl Seimo nario vietos susirungs Elektrėnų savivaldybėje?
V. R. Jeigu iš vietinių, Elektrėnų savivaldybės politikų, kol kas matau tik merą Kęstutį Vaitukaitį. Jis turi daugiausiai galimybių, jam mažiausiai reikėtų įdėti lėšų ir darbo.
E. k. Papasakokite apie darbą komitetuose – neatsiejamą tarybos nario darbo dalį.
V. R. Komitetų posėdžiai vyksta iki eilinio tarybos posėdžio likus maždaug dviem savaitėms. Komitetų posėdžiai vyksta visą savaitę. Visada einu į tų pačių komitetų posėdžius, nesimėtau. Eini ten, kurioje srityje esi kompetentingas. Būna, kad tą patį tarybos narį gali išvysti visuose komitetuose: ir ūkio, ir kontrolės, ir socialinių reikalų.
Susirinkę komitetuose sprendžiame klausimus, dėl kurių balsuosime taryboje. Visus ketverius metus būdavo taip, jog atrodė, kad viską išsprendėme ir susitarėme komitete, tačiau taryboje visas klausimo sprendimas prasidėdavo iš naujo… Tarybos nariai taip nori pasirodyti, turbūt jiems reikia reklamos. Komitetuose jų nesimato.
E. k. Esate Etikos komisijos pirmininkas. Ką tenka aptarinėti komisijos posėdžiuose?
V. R. Etikos komisijoje dar nieko nesvarstėme. Labai norėjome svarstyti, o pasirodo, kad nereikia. Negalima sakyti, kad visi savivaldybės tarybos nariai dirba etiškai. Tiesiog jų poelgių etiškumą vertina kita, specialiai iš tarybos narių sudaryta komisija.
Šią kadenciją buvo atvejis, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija įtariamai neetišką tarybos nario poelgį pavedė spręsti ne savivaldybės etikos komisijai, o specialiai iš tarybos narių, daugiausia – įtariamojo nusižengimu bendrapartiečių, sudarytai specialiajai komisijai. Tai kam reikalinga savivaldybės etikos komisija?
E. k. Kitą kadenciją ar žadate kandidatuoti į tarybą?
V. R. Manau, kad būtinai turiu kandidatuoti. Į partiją aš stojau todėl, kad norėjau, kad ne man kažkas vadovautų, o mes, patys žmonės, priimtume svarbius sprendimus. Jeigu nebūsi politiku, to nepasieksi.
Ačiū už pokalbį.