Darbo pradžia
Julija Kirkilienė
Gruodžio pabaigoje Elektrėnų socialinės globos namų direktorė Danutė Suchockienė nutarė atsisakyti pareigų ir likusį gyvenimo laiką skirti sau. Per 30 metų vadovavusi socialinei įstaigai ji buvo išlydėta padėkomis, gerais atsiliepimais Elektrėnų savivaldybės vadovų, Socialinės paramos skyriaus vedėjos, kolegių ir globos namų gyventojų ir viso darbuotojų kolektyvo. D. Suchockienės paprašėme trumpai prisiminti Socialinės globos namų kelią nuo vos tik atkurtos nepriklausomybės iki šių laikų, kai socialinei pagalbai vis daugiau skiriama valstybės dėmesio.
J.K. Trumpai prisiminkite savo gyvenimo kelią iki Socialinės globos namų įkūrimo.
D.S. Vilniaus pedagoginiame institute esu įgijusi ikimokyklinio ugdymo pedagoginį išsilavinimą ir pagal paskyrimą dirbau Vilniuje, vaikų darželyje auklėtoja. Bet likimas taip lėmė, kad po santuokos apsigyvenome vyro gimtinėje, Semeliškėse. Gimus sūnui, ieškojome darželio Elektrėnuose, o tame pačiame lopšelyje-darželyje „Nykštukas“ nuo 1976 m. įsidarbinau pagal savo turimą auklėtojos profesiją, vėliau gavau pasiūlymą eiti darželio vedėjos pareigas. Kadangi vyras dirbo elektrinėje, netrukus gavome butą ir persikėlėme į Elektrėnus. Darželis tada priklausė KMK, taip buvo vadinama statybinė organizacija Kilnojamoji mechanizacijos kolona. Vėliau darželis buvo perduotas Vievio paukštynui, neilgai trukus – Trakų rajono savivaldybei. 1992 metais šis lopšelis-darželis, kaip ir kiti daugelyje Lietuvos vietovių esantys darželiai, buvo uždarytas. Trakų rajono vadovai nusprendė darželio pastatą reorganizuoti ir įkurti senyvo amžiaus ir suaugusiems asmenims su negalia socialinės globos namus. Buvo parengtas projektas ir Trakų rajono valdytojo patvirtinta būsimos įstaigos direktoriaus pareigybė.

J.K. O vaikų darželio pastatas buvo pritaikytas naujai steigiamiems namams?
D.S. Žinoma, kad nebuvo pritaikytas, darželį reikėjo renovuoti taip, kad atitiktų globos namams keliamus reikalavimus. Trejus metus vyko rekonstrukcijos darbai, patiems teko kurti patalpų pertvarką, semtis patirties panašiose įstaigose. Buvusiame darželyje įrengtos naujos erdvės: holai, koplyčia, atskiros patalpos gyventojams ir kabinetai darbuotojams. Renovacija užbaigta ir 1995 m. rugsėjo 22 d. buvo atidaryti Socialinės globos namai. Atidarymo dieną vyko didelė šventė. Globos namus palaimino ir pašventino Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Jonas Jonys, dalyvavo monsinjoras kun. Jonas Sabaliauskas. Tuometinis Trakų rajono meras Kęstutis Vaitukaitis perkirpo simbolinę juostelę, visus susirinkusius sveikino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Trakų rajono vadovai. Atidaryme dalyvavo delegacija iš Vokietijos Reinės miesto. 1999 metais tarp Reinės miesto Šv. Juozapo pensionato ir Elektrėnų socialinės globos namų buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.
J.K. O tokiems namams vadovauti nereikėjo specialaus išsilavinimo?
D.S. Būtinas buvo aukštasis išsilavinimas, tačiau norėjau turėti daugiau žinių socialinio darbo srityje, todėl įstojau į Vilniaus universitetą ir neakivaizdiniu būdu baigiau socialinės vadybos studijas.
J.K. Iš kokių informacijos šaltinių žmonės sužinojo apie galimybę apsigyventi Socialinės globos namuose?
D.S. Pirmuosius gyventojus rinkome patys, Trakų rajono socialinės paramos skyrius turėjo informacijos apie savo rajono senyvo amžiaus gyventojus, kurie dėl sveikatos ar dėl gyvenimo sąlygų negali gyventi vieni, juos lankėme, kalbėjomės, siūlėme apsigyventi šiuose namuose. Daugiausia tokių vienišų žmonių gyveno kaimuose. Darbą pradėjome su penkiais gyventojais.
J.K. Jūs dirbote 30 metų, o iš pirmų gyventojų ar dar gyvena globos namuose?
D.S. Iš pirmųjų atėjusių į globos namus jau neturime nei vieno.
J.K. O išeidama kiek namuose palikote gyventojų?
D.S. Kadangi Socialinės globos namai turi savarankiško gyvenimo namų padalinį ir Pakalniškių padalinį, kuriuose teikiamos socialinės priežiūros paslaugos, tai iš viso turime apie 100 paslaugų gavėjų. Socialinės globos namuose gyvena 40 asmenų, Savarankiško gyvenimo namų ir Pakalniškių padaliniuose gyvena po 30. Gyventojų skaičius, žinoma, keičiasi. Vieni ateina, kiti – išeina. Tiesa, per visus 30 metų, tik vienas atvejis buvo, kada gyventoją iš globos namų į savo namus pasiėmė artimieji. Gera žinia ta, kad pasiėmė ne dėl to, kad čia buvo negerai, bet dėl to, kad atsirado artimųjų šeimoje galimybė slaugyti žmogų savo namuose.
J.K. Kuo skiriasi pirmieji apgyvendinti žmonės ir dabar?
D.S. Pirmieji daugumoje buvo senyvo amžiaus asmenys. Gyveno pas mus ir 107 metų močiutė, ir šimtametė. Pirmieji gyventojai ateidavo patys, su negalia turėjome tik vieną. Pirmieji gyventojai buvo nedrąsūs, abejojantys, kas bus. Dabar, prieš gaunant apgyvendinimo paslaugą, dažniausiai artimieji atvyksta apžiūrėti kokiomis sąlygomis gyvens jų artimieji, išsako savo pageidavimus.
J.K. O kaip keičiasi žmonių požiūris į socialinės globos namus. Ar būna, kad kas dar prieglauda vadina?
D.S. Tikrai ne. Anksčiau teko girdėti, tačiau dabar patys gyventojai šią įstaigą vadina tiesiog savo namais. Per tą trisdešimtmetį pasikeitė ne tik pavadinimai, bet ir požiūris į pačius globos namus, taip pat globotinių gyvenimas ir personalo darbas.

J.K. Kaip pasikeitė globotinių gyvenimas?
D.S. Globotiniams čia gyventi tikrai nėra nuobodu. Namus dažnai lanko savanoriai, koncertuoja savivaldybės saviveiklininkai, bendradarbiauja bibliotekos darbuotojos, moksleiviai, kartą per savaitę aukojamos Šv. Mišios. Gyventojai labai noriai dalyvauja Šv. Mišiose ir visada laukia jų. Pernai vikaras Gintas namų gyventojus supažindino su naujuoju vikaru kun. Tautvydu, kuris pažadėjo Šv. Mišias aukoti kiekvieną savaitę. Ir pažadą tęsi. Šiais metais Kūčias valgyti už bendro stalo susėdo apie 30 žmonių. Šventinį stalą palaimino vikaras kun. Tautvydas.
J.K. O artimieji ar lanko globotinius?
D.S. Vienus lanko dažniau, kitus – rečiau, kitų visai nelanko. Yra artimųjų, kurie išvykę į užsienį, tuomet sudarome sąlygas, kad galėtų pasikalbėti naudojantis informacinėmis technologijomis. Tokiais atvejais visada padeda socialiniai darbuotojai. Žodžiu, namuose vyksta gyvenimas. Liūdniau tik gulintiems, sunkią negalią turintiems gyventojams, bet jie visada jaučia darbuotojų artumą, gerumą ir rūpestį.
J.K. O kiek darbuotojų buvo atidarius globos namus?
D.S. Du. Direktorė ir buhalterė. Vėliau įdarbinome virėją, skalbėją, individualios priežiūros darbuotojas ir kt. Individualios priežiūros darbuotojo pareigybė kažkuriuo laikotarpiu buvo pervadinta į socialinio darbuotojo padėjėjos pareigybę, dabar vėl grįžo senasis pavadinimas. Šiuo metu tokių darbuotojų turime 11, kurios dirba pamainomis po dvi: dvi dieną, dvi – naktį. Jų darbas yra tiesiogiai susijęs su gyventojų globa ir slauga: gyventojų kėlimas, guldymas, higienos procedūros, maudymas, maitinimas ir pan. Be šių darbuotojų globos namuose dirba socialiniai darbuotojai, psichologas, personalo specialistas, užimtumo specialistas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjos, ūkio dalies vedėjas, vairuotojas, ūkio meistras.
J.K. O ar visi ieškantys socialinio darbo gali dirbti globos namuose?
D.S. Per tuos metus gal tik pora darbuotojų atėję suprato, kad negalės čia dirbti. Dažniausiai čia ateina žmonės, suprantantys, kad tokiam darbui reikia meilės, pakantumo, kantrybės, sveikatos. Šiuo metu yra darbuotojų, kurie dirba nuo pat globos namų įsikūrimo, tai virėja Elena Laurinaitienė, ūkio dalies vedėja Vida Gudaitienė, individualios priežiūros darbuotoja Genė Gaidauskienė, Nijolė Černiauskienė. Personalo kaita tikrai labai nedidelė, nebent darbuotojas išeina į užtarnautą poilsį.
J.K. O kokius namus paliekate savo įpėdiniui?
D.S. Per tuos tris dešimtmečius Socialinės globos namai labai pasikeitė: prasiplėtė patalpos, padidėjo teikiamų socialinių paslaugų apimtis. Turime licencijas socialinei globai ir asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti. Mūsų įstaiga atitinka visus reikalavimus, kurie yra keliami socialinės globos įstaigoms, todėl džiaugiamės galėdami padėti žmonėms, kuriems reikalinga mūsų pagalba.

J.K. Atsisveikinimo su pareigomis metu savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Violeta Šimkūnienė kalbėjo apie susitikimus kitokiose veiklose. Gal jau planuojate naujas veiklas?
S.D. Dabar dar neplanuoju. Turbūt viskam reikia laiko, kad susivoktum pats, ko norėtųsi iš savęs ir iš kitų. Džiaugiuosi, kad bendradarbės sako besijaučiančios, lyg atostogose būčiau. Visuomeninių veiklų kol kas neplanuoju. Noriu daugiau dėmesio skirti savo šeimai, labiausiai savo vyrui, su kuriuo pragyvenome jau visus 50 metų, taip pat mūsų vaikams (dviem dukroms ir sūnui) ir anūkams, kurių kol kas turiu tris. O buvusią darbovietę, kurioje dirbau viso per 50 metų, tikrai ilgai jausiu savo širdyje ir mintyse ir būtinai aplankysiu. Džiaugiuosi, kad darbuotojų kolektyve yra jaunimo, kurie turi dar daug energijos ir kūrybingumo užtikrinant šios įstaigos veiklą ir einant į priekį.
J. K. Ir pabaigai pasakykite palinkėjimų bendradarbiams, gyventojams ir, žinoma, savo įpėdiniui, būsimam namų direktoriui ar direktorei.
S.D. Nors jau labai šiltai atsisveikinome su Globos namų gyventojais, dar kartą noriu palinkėti stiprybės, sveikatos ir dar ilgų gražių gyvenimo metų mūsų namuose. Dėkoju bendradarbiams už buvimą kartu su manimi, už jų gerus ir taip reikalingus darbus, už jūsų meilę ir rūpestį tiems, kuriems labiausiai to reikia. Būsimam vadovui – didžiausios sėkmės.
Ačiū už Jūsų laiką, o skaitytojų vardu linkime Jums gerų atostogų, kurių tikrai nusipelnėte.