Žmonių keliai į statomus Elektrėnus vingiavo iš toli – iš kitų kraštų, kitų valstybių… Jauname mieste visi žvelgė tik į ateitį, elektrėniečių saitai su gimtine, su gimine trūkinėjo. Tačiau nuo prigimties nepabėgsi – ji primins apie save daugybe įvairių būdų. Gal pastebėsite, jog jūsų vaikas mėgsta tautinę muziką, gal iš kartos į kartą giminėje kartojasi vardai, profesijos, o gal apie jūsų kilmę prabils niekada jums anksčiau nematyti žmonės?
Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ
Toks „kraujo šauksmas“ ir noras vaikams perduoti žinias apie prosenelius savo giminės istorija paskatino domėtis elektrėniečiams puikiai pažįstamą fotografę Liudmilą Felčinskają.
Žinios apie giminę pasimetė migracijos, okupacijų ir dviejų pasaulinių karų vingiuose, tačiau Liudmila ieško būdų, kaip galėtų pratęsti ir užpildyti trūkstamas garbingos Felčinskių genealoginio medžio šakas.
Istorija randa kelią
Liudmilos tėtis į Elektrėnus atvažiavo 1962 m. statyti elektrinės. Kitais metais iš Zarasų atvyko ir visa šeima. Apie Felčinskių giminę šeimoje nebuvo daug kalbama, juo labiau, kaip sako Liudmila, tėtis kilęs iš vakarų Ukrainos, o mama – rusė, tad ukrainiečiams visa šeima buvo „maskoliai“, su kuriais nelabai troško giminiuotis, bendrauti. Liudmilos tėtis mirė anksti, tebūdamas 49 m., taip ir nespėjęs daug ko papasakoti, perduoti dukroms… Nemažai Felčinskių yra ištremti Sibiran, tad domėjimasis gimine, bandymas su jais susisiekti galėjo baigtis liūdnai. Be to, vakarų Ukraina pastaruosius kelis šimtus metus virte virė – ji priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai, joje šeimininkavo ir lenkai, ir sovietai, daug Felčinskių emigravo į Lenkiją, išvežti ir archyvai, tad giminės saitai nutrūko.
„Ačiū Dievui, yra visagalis internetas. Į paieškos sistemą įvedus žodį „varpai“, pati pirma nuoroda yra būtent į Felčinskių varpus. Prieš 200 m. buvo oficialiai įkurta varpų liejimo firma. Viskas prasidėjo vakarų Ukrainoje, nedideliame mieste Kaluše. Nuo to laiko visi Felčinskiai užsiiminėjo varpų liejimu. Mano šakoje paskutinis buvo prosenelis. Tačiau labai sunku sužinoti istoriją giliau, detaliau,“ – apgailestauja Liudmila.
Liudmilos giminės istorija iš mamos pusės taip pat yra labai įdomi, apie ją Liudmila visada žinojo. Į Pabaltįjį jie atvyko tada, kai Rusijoje buvo vykdoma cerkvės reforma – prieš 300 metų. Močiutės šeima kilusi iš Talino, o senelio – prie Zarasų, Degučiuose, kuriuose rastas itin svarbus sentikiams Kuršo ir Lietuvos metraštis. Sentikiai, besilaikantys tradicijų, yra nuolankesni, bendruomeniškesni. Prosenelis buvo iškeliavęs į Ameriką, dirbo ten tris dešimtmečius, kad galėtų vaikams pagerinti gyvenimą. Visą tą laiką Lietuvoje likusiai šeimai jis rašė ilgesio kupinus laiškus, labai gražia, iškilminga kalba siuntė jiems linkėjimus, reiškė susirūpinimą.
Nežiūrint į tai, jog reikėjo arti žemę ir dirbti kitus ūkio darbus, Liudmilos senelis nuolat lavinosi, daug skaitydavo, bendravo su išsilavinusiais žmonėmis. Todėl kai turėjo ateiti senelio sušaudyti, atsirado žmogus, norėjęs perspėti, kad pasislėptų. Senelis slėptis atsisakė, klausdamas „Kam aš trukdau šitam pasaulyje? Taigi aš žemę ariu ir atnešu gėrį Lietuvai. Aš juk duoną uždirbu Lietuvai.“ Teta prisiminė, jog po daugelio metų iš bendro kapo perlaidojant senelį, rado jo kūną nesuirusį, jis buvo rankas sudėjęs Švč. Trejybės ženklu. Visiems buvo aišku, jog jis mirtį sutiko ramybėje, su malda.
Ilgą laiką Liudmila tokiomis žiniomis ir tenkinosi. Tačiau, atrodo, istorija neketino būti užmiršta ir rado kelią pas Liudmila per kitus žmones.
Į gimtinę nuvežė sutuoktinis
„Antrąsyk ištekėjau už ukrainiečio. Gyvenime negalvojau, kad taip nutiks, kadangi į mus buvo toks požiūris… Mano dabartinis vyras yra kilęs iš tų pačių vietovių, iš kurių kilo ir tėtis. Prieš septynerius metus važiavome susipažinti su jo gimine, tačiau kai pravažiuojant pamačiau kelio ženklą, kuris nukreipė į mano tėvo gimtinę, net širdyje kažkas sukrebždėjo,“ – pasakoja Liudmila.
Keliautojai nusprendė grįždami aplankyti tą miestelį, kuriame Liudmila paskutinįkart lankėsi, kai jai tebuvo penkeri. Vis dėlto ji prisiminė, kaip atrodo močiutės namas ir gatvėje jį atpažino.
„Paklausėme gatvėje sutiktos moters apie Felčinskius. Ji atsakė: „Taip, tokie gyvena, visa giminė mirusi, tačiau tebegyvena viena moteris“. Ji buvo mano tėčio pusseserė,“ – prisimena Liudmila.
Ji Liudmilos pradžiuginti geromis naujienomis ar išsamiais pasakojimais negalėjo. Giminaitė papasakojo, jog visos Liudmilos tetos mirusios, giminės jokios neliko, yra tik vienas vyriškis, pakeitęs savo tikėjimą, tad su juo nebendrauja.
„Išvažiavau iš ten nuliūdusi. Vėliau 2-3 metus negvildenau šios temos,“ – sako Liudmila.
Kraujo šauksmas
Tačiau laimei, Liudmila su sutuoktiniu dar ne kartą lankėsi vakarų Ukrainoje. Per vieną iš šių vizitų nutiko labai įdomus įvykis.
„Pravažiavome vieną tokį miestą. Prisiminiau, jog tame mieste gyveno mano pusbrolis. Kiek žinojau, ir jis, ir jo žmona, jau buvo mirę, tačiau žinojau ir tai, jog jie turėjo sūnų. Ir nors tuomet labai neturėjome laiko, užvažiavome. Gatvėje pamačiau mažą vaiką už rankos vedantį vyriškį. Sakau vyrui: „Jeigu man kas nors pasakytų, jog tai mano sūnėnas, aš net nesuabejočiau“. O paskutinį kartą savo sūnėną buvau mačiusi tada, kai jam tebuvo 3 metukai. Bet aš tą jaučiau, net širdy kažkas žybtelėjo. Aišku, manimi niekas nepatikėjo. Važiavome paklausti į miliciją. Jie labai padėjo, nuvežė net iki namo. O juokingiausias dalykas, kad duris mums atidarė tas pats jaunuolis, kurį mes matėme gatvėje su mažu vaiku. O dar įdomiau buvo tai, jog ir jis mane matė mašinoje, o grįžęs namo žmonai pratarė: „Turbūt mano teta iš Lietuvos atvažiavo,“ – apie „kraujo šauksmą“ pasakoja Liudmila.
Felčinskių giminę garsina varpai
Ne nuostabu, jog tokie įvykiai buvo tarsi pastūmėjimas ieškoti toliau. O čia – dar vienas atsitiktinumas… Maždaug tuo pačiu laiku Liudmilos klasiokui per socialinį tinklą parašė vaikinas, su juo tarnavęs armijoje, klausinėjęs apie Liudmilą. „Klasiokas užregistravo mane tame socialiniame tinkle. Pabendravome. Klasioko armijos bičiulis, pasirodo, yra būtent iš to miestelio, iš kurio kilęs mano tėtis. Jis man parašė klausdamas „Ar žinote, kad jūsų pavardė mūsų kraštuose yra garsi?“. O aš težinojau, kad mano tėtis kilęs iš tų kraštų, o mano proseneliai liejo varpus,“ – nepažįstamo žmogaus klausimą prisimena Liudmila.
„Šis žmogus vėliau man atsiuntė nuorodą į informaciją apie Felčinskių lietus varpus, kurie kabo Minske. Kai aš pamačiau tuos pastatus, prisiminiau, kad studijų laikais su kursioke lankydamasi Minske pro tą pastatą aš tikrai ėjau. Tuomet skambėjo varpai. Draugė pastebėjo, jog tas varpas tikriausiai labai trukdo aplinkiniams žmonėms, čia juk gyvenamas namas (turbūt ne visada taip buvo). O aš atsakiau, kad varpas taip gražiai skamba, kaip gali toks garsas atsibosti? Po daugelio metų draugė, sužinojusi, kad tas varpas – mano giminės lietas, net nusijuokė,“ – kalba fotografė, – „Tėtis visąlaik pastebėdavo, kad vaikystėje išgirdus varpus aš tiesiog piestu stodavau, stovėdavau kaip įbesta ir klausydavau. Dabar aš suprantu, kodėl tėtis juokėsi. Man varpų garsai visada buvo labai gražūs.“
Kalbant apie pavardės kilmę, yra versija, kad Felčinskiai yra atėję iš Italijos (bendra su feličita – laimė). Kita versija – iki firmos sukūrimo, ši meistrų – amatininkų giminė, buvusi nekilminga, tačiau vienas iš jų vedė kilmingą dvarininkę ar kunigaikštytę Vilčinską, o kadangi tuomet vakarų Ukraina priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai, austrai raidę „V“ skaito ir taria kaip „F“. Būtent nuo to laikotarpio prasidėjo ir Felčinskių „maisternios“ pakilimas.
Lietuvoje Felčinskių lietų varpų skambesį galima išgirsti Nidoje, Kaune, Vilniuje, Vepriuose.
Giminės archyvo – į muziejų
Vieną sykį susirinkę visus dokumentus, kiek turėjo, Liudmila su sutuoktiniu vyko į Kalušo archyvą. Ten jiems atsakė, kad taip greitai padėti negali: reikia iš anksto užklausti, o geriausia būtų kreiptis į muziejų. Ar nepasirodytų tai keista jums?
„Užėjome į muziejų. Su mumis atėjo susitikti muziejaus direktorė. Prisistačiau jai ir pasakiau, kad ieškau informacijos apie savo giminę. Direktorė elgėsi su mumis iškirtinai maloniai. Muziejuje radome tikrai daug medžiagos, netgi giminės genealoginį medį, tik liko kelios nežinomos šakelės… Nežinau, kuriai jų priklausau. Bendraujame su lenkais ir tais, kurie yra likę Kaluše, stengiamės išsiaiškinti, kas yra kas. Jiems labai įdomu, kad jų pavardę nešiojantys žmonės gyvena ir Lietuvoje,“ – įvykius prisimena Liudmila.
Pasirodo, Felčinskių pavarde pavadinta gatvė, yra daug išlikusių giminės namų, esama mokyklų, ligoninių, prieglaudų, kurių statybas fundavo Felčinskių šeima. Muziejaus darbuotojai Liudmilai papasakojo apie visa tai ir netgi surengė ekskursiją.
Po vienos tokios į Kalušą kelionės Liudmilos laukė dar vienas atsitiktinumas. Grįžusi į darbą, kompiuteryje Liudmila rado jai adresuotą aplanką. Jame buvo nuotraukos, su kuriomis fotografė turėjo kažką padaryti. „Paskambinau paliktu telefono numeriu. Atsiliepė labai malonus balsas, prisistatė esąs Romas Šaulys. O nuotraukoje buvo žmonės, išsirikiavę prie naujo varpo, kurio pirkimo mecenatas ir buvo šis žmogus. Iškilmėse, vykusiose Vepriuose, Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčioje, nedalyvavo R. Šaulio žmona, tad ji buvo atskirai nufotografuota, ir reikėjo ją įkomponuoti į bendrą nuotrauką. Kalbėdama su juo paklausiau, ar varpus užsakinėjo Lenkijoje. Patylėjęs žmogus atsakė klausimu: „O kodėl jus tai domina?“. Pasakiau, kad susidarė toks įspūdis, jog tai – Felčinskių lietas varpas. Pasakius, jog tai mano giminaičiai, o mano pavardė – Felčinskaja, žmogus tiesiog užtilo,“ – pokalbį prisimena Liudmila.
R. Šaulys gydėsi Abromiškėse, o pagalbos prašyti Liudmilos jam patarė medikas ir fotografas Vidmantas Mickevičius. R. Šauliui sunku buvo surasti, kas sukomponuotų nuotraukos, o dabar Veprių bažnyčios rėmėjas negalėjo atsistebėti, jog toji nuotrauka atsidūrė žmogaus, kuriam ji buvo reikalinga, rankose. Nuo to laiko tarp Liudmilos ir Romo užsimezgė draugystė. Kai šventinti iš Lenkijos į Veprių bažnyčią atvežė antrąjį varpą, Liudmila su vyru buvo oficialiai pakviesti į šventę.
Veprių bažnyčia dabar laukia jau trečio Felčinskių varpo.