Jeigu kas iki šiol nežinojo, kas yra ta ketvirtąja valdžia vadinama žiniasklaida, ir koks jos darbas, tai po skandalo apie kratas „Baltic News Service” (BNS) žurnalistų namuose, sužinojo. Kratos pas didžiausios Baltijos valstybių naujienų agentūros žurnalistus vykdomos buvo ieškant informacijos šaltinių, iš kurių žurnalistai gavo neva slaptą informaciją apie būsimas provokacijas prieš kai kuriuos šalies vadovus. Kratos žurnalistų namuose, pasirodo, dar ir matant nepilnamečiams vaikams, vykdomos buvo ne kokioje nors Šiaurės Korėjoje, ne kaimyninėje Baltarusijoje, o Europos Sąjungos šalyje, Lietuvoje, jai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Tuo pačiu metu Elektrėnų savivaldybėje lankėsi Vidaus reikalų ministras Dalis Alfonsas Barakauskas ir jo pavaduotojas E. Jankevičius, kurie šių dienų aktualius įvykius komentavo iš savo varpinės, parodydami nesusigaudymą, kas vyksta šalyje.
Ministro kalbų besiklausantys savivaldybės administracijos darbuotojai linkčiojo galvomis pritardami, kad prieš įstatymus visi esą lygūs, taip pat ir žurnalistai. Ir dar pridūrė, kad Lietuva pirmininkauja ES Tarybai ir turi rodyti pasauliui pavyzdį. Pavyzdį Lietuva, žinoma, parodė labai blogą, o apie kokius įstatymus kalbėjo ministras, nebuvo aišku. Apie pagrindinį įstatymą, kurio laikosi žurnalistai ir kuris sako, kad Visuomenės informavimo įstatymas numato žurnalisto ir viešosios informacijos rengėjo teisę neatskleisti informacijos šaltinio, o Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato žurnalisto pareigą išlaikyti paslaptyje informacijos šaltinio vardą šiam to prašant, nebuvo kalbama. Kalbėta apie valstybės paslapties atskleidimą, nors, kaip paaiškėjo, tos paslapties kaip ir nebuvę. Bet skaitytojams reikėtų žinoti tai, ko kartais nežino dažnai besikeičiantys ministrai.
Informaciją, pažymėtą ar vadinamą slapta, gauti gali tik įvairūs pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti, gavę teisę dirbti su slapta informacija. Jie pasirašo, kad tą paslaptį saugos, kaip savo akies vyzdį, bet kaip matome, neišsaugoja. Žurnalistai neturi teisės dirbti su slapta informacija, o jeigu ją gauna, tai be įsipareigojimo tą informaciją saugoti. Žurnalisto darbas yra viešinti gautą informaciją. Jei darbdavys sužinotų, kad žurnalistas turi informacijos ir jos neviešina, būtų skubiai atleistas iš darbo. Informacijų agentūros konkuruoja viena su kitomis dėl gaunamos informacijos ir dėl laiko, kuri pirmiau tai paviešins. Toks yra žurnalistinis darbas demokratinėse šalyse, tik to nežino net ES Tarybai pirmininkaujančios šalies vidaus reikalų ministras. Pasak Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos Liudvikos Meškauskaitės, valstybės paslapties paviešinimas yra baudžiamasis nusikaltimas, bet šito nusikaltimo subjektu gali būti tik tas asmuo, kuris tokią informaciją gavo pagal savo pareigas, tai yra valstybės tarnautojas. Taip kad šio nusikaltimo subjektu žurnalistas negalėtų būti. Žinoma, jeigu žurnalistas būtų įsėlinęs, pavyzdžiui, į Seimo pirmininkės kabinetą ir nugvelbęs tą slaptą informaciją, jis kaip ir visi lygūs prieš įstatymą būtų teisiamas ir už vagystę, ir už paslapties paviešinimą ir t.t. Deja, žurnalistai informacijos dažniausiai nevagia, o gauna. Pagal Viešosios informacijos įstatymą, tuos šaltinius, iš kurių gauna, privalo saugoti kaip valstybės paslaptį. Panašiai, kaip kunigai laiko išpažinties paslaptį, taip žurnalistai privalo saugoti savo šaltinius.
Šis skandalas suvienijo žurnalistų bendruomenę, žurnalistai įvertino savo ir įvairių kadencijų politikų klaidas užtikrinant šalyje demokratiją ir sulaukė didelės paramos iš viso pasaulio. Europos žurnalistų federacijos pranešime teigiama, kad Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs nutarimą, kuriame įtvirtinta norma, jog teisė apsaugoti konfidencialius informacijos šaltinius yra saviraiškos laisvės, kurią gina daugumos Europos valstybių įstatymai, dalis. Gaila, kad to nežino net kai kurie ministrai. Kaip sako žurnalo „Veidas“ leidėjas Algimantas Šindeikis, taip atsitinka greičiausiai ne dėl įvairių sąmokslo teorijų, o dėl išsilavinimo trūkumo.
Dirbant regionuose, žurnalistams taip pat dažnai tenka susidurti su vietinės valdžios skelbiama slapta informacija, nors pastaruoju laikotarpiu tokia praktika pasitaiko rečiau. Pirmaisiais Elektrėnų savivaldybės gyvavimo metais vienas seniūnas į redakciją buvo atnešęs tuometinio administracijos direktoriaus Kristijono Kamenecko išleistą slaptą įsakymą, kad seniūnai be jo žinios nebendrautų su žiniasklaidos atstovais. Buvęs Elektrėnų policijos komisariato viršininkas Rimantas Stanevičius buvo atsiuntęs tokią sutartį, kad laikraštyje nebūtų spausdinamas straipsnis apie PK darbą be jo pritarimo. Pašto dėžutėje ne kartą radome kai kurių savivaldybėje dirbančių valstybės įmonių slaptų dokumentų apie finansines išlaidas ir pan. Redakcijos kolektyvas tyliai ir kiek galima profesionaliau stengiasi atlikti savo profesinę ir pilietinę pareigą, stengiasi nenuvilti Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto dėstytojų, mokiusių redakcijos žurnalistes darbo su šaltiniais ir žurnalistų profesijos principų. Skaitytojai, atrodo, per 12 laikraščio gyvavimo metų pastangas vertina neblogai. Tai liudija augantis prenumeratorių skaičius ir aktyvus atsakomasis ryšys – bendravimas su skaitytojais.
Laikraštis „Elektrėnų kronika“ yra Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos narys ir pritaria asociacijos pareiškimui:
PAREIŠKIMAS
Už žodžio ir informacijos
laisvę – solidariai
Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija (NRMLL) yra sunerimusi šiomis dienomis stebėdama kolegų situaciją iš naujienų agentūros BNS. Palaikome Lietuvos žurnalistų sąjungos paskelbtą poziciją, kad minėtos agentūros žurnalistai, siekdami ginti viešą interesą, informavo Lietuvos visuomenę apie galimas grėsmes jai ir tokiu būdu padarė milžinišką paslaugą visuomenei.
Tačiau taip pat esame paradokso liudininkai. Apmaudu, kad teisėsaugos pareigūnai pradėjo baudžiamąjį persekiojimą prieš žurnalistus, kurie, skelbdami žinią apie informacinių karų planus, ne valstybės paslaptį išdavė, o priešingai – prisidėjo prie valstybės saugumo. Nesuprantama, kodėl tikrieji informacijos nutekinimo iniciatoriai, galimai sėdintys aukštose valstybės struktūrose, atrodo, lieka saugioje nuošalėje.
Manome, kad kraštutinės teisinės priemonės, kurias dabar patiria kai kurie minėtos agentūros žurnalistai, ateityje apskritai gali suformuoti nedemokratišką valdžios struktūrų elgseną su žiniasklaidos atstovais, vykdančiais pagrindinę funkciją – kuo operatyviau ir objektyviau pranešti visuomenei apie šalyje vykstančius tiek neigiamus, tiek teigiamus procesus. Apie nedemokratiško požiūrio į laisvą žodį stiprėjimą pagrindo manyti duoda ir tai, kad pastaruoju metu net kai kurie vietos laikraščių žurnalistai sulaukia neadekvataus vietos politikų atsako į iškeltus skaitytojams rūpimus klausimus.
Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija akcentuoja, kad laikosi ir gerbia Visuomenės informavimo priemonių įstatymą, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Šiuose dokumentuose įtvirtinta žurnalisto teisė neatskleisti savo informacijos šaltinių.
Palaikydami agentūros BNS žurnalistus, skatiname tvirtėti vienai iš svarbiausių žiniasklaidos esmių: žurnalistų solidarumas yra garbingumo požymis. Kartu jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę demokratinei visuomenei už žodžio ir informacijos laisvę.
Šis pareiškimas bus išplatintas rajonų ir miestų laikraščiuose, kurie yra Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos nariai.
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdyba