Virginija Jacinavičiūtė
Žmogaus kasdienybė neatsiejama nuo skaičių. Kartais skaičiai tampa ne tik paprasta statistika, bet ir įsimintinomis istorijomis. 1978 metų liepos 23-iąją, Audroniaus ir Tamaros Antanaičių šeimoje gimęs antrasis sūnus Vilius į miesto istoriją įėjo kaip 5000-asis Elektrėnų gimdymo skyriuje gimęs vaikas. Įvykis sulaukė dėmesio Trakų rajono spaudoje, tų metų rugpjūtį laikraštyje „Spartuolis“ buvo išspausdinta publikacija „Į pasaulį atėjo žmogus“. Šiandien V. Antanaičiui 46-eri, jis turi šeimą, dirba diplomatinėje atstovybėje Prancūzijoje, dažnai lanko Elektrėnuose tebegyvenantį tėtį, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, mėgaujasi gyvenimo dovanotomis akimirkomis.
Priešistorė
5000-ojo Elektrėnų vaiko tema gimė dar spalio mėnesį, kai užsukus į Liudmilos Felčinskajos darbovietę į akis krito ant stalo gulinti nuotrauka. Iš jos meiliai žvelgė mama, laikanti ant rankų kūdikį, ant stalo – gimimo džiaugsmą liudijančios gėlės. Šalia stovi gydytojas ir seselė. Gražu kaip atviruke. Su jai būdingu užsidegimu Liudmila pradeda pasakoti, kad tai elektrėniškė Tamara Antanaitienė, o jos rankose 5000-asis Elektrėnuose gimęs vaikas. Apie tai buvo rašyta spaudoje, bet kur ir kada, neaišku. O taip norėtųsi surasti! Viską išklausius ir atidžiau pažvelgus į nuotrauką suvokiu, kad tai pažįstamas veidas. Tamara ir Audronius ilgamečiai mūsų laikraščio prenumeratoriai. Deja, visai neseniai Antanaičių šeima Tamaros neteko.
Prieš šventes Liudmila užsuka į redakciją ir vėl grįžtame prie šios temos. Redaktorė operatyviai skambina A. Antanaičiui, papasakoja, kas domina ir išgirstame puikią žinią – sūnus dvi savaites svečiuosis jo namuose. Be kliūčių suderiname laiką ir paskutinę metų dieną sėdame pokalbiui. Iš dailaus japoniško arbatinuko pilamės arbatą, skanaujame Viliaus auginamų bičių medaus ir kalbamės apie vaikystės ir jaunystės prisiminimus, darbą, pomėgius ir gyvenimo būdą.
Pilni namai
A. Antanaitis su būsima žmona Tamara susipažino studijų metu. Abu studijavo Maskvos institute, kur buvo ruošiami grūdų malimo specialistai. Po studijų A. Antanaitis grįžo į Klaipėdą ir atsivežė čia žmoną. Po kelerių metų abu gavo paskyrimą dirbti Vievyje, kur veikė didžiausias malūnas Lietuvoje. Tuo metu malūnininkų stigo. Audronius malūne ėjo vyr. inžinieriaus, Tamara – vyr. technologės pareigas. Šeima apsigyveno Sodų g. 11 name. 1969 m. jiems gimė pirmasis sūnus Algis, o po devynerių metų – Vilius. A. Antanaitis sako, kad sūnus į pasaulį atėjo paprastai kaip visose šeimose, niekas neteikė reikšmės laikraštyje paskelbtai publikacijai. Tačiau laikraštį šeima išsaugojo. Vilius sako, kad tarp nuotraukų laikraštį surado atsitiktinai ir tik tada mama papasakojusi šią istoriją.
Augdami broliai buvo reti svečiai namuose, dienos buvo leidžiamos lauke. Vienoje namo pusėje buvo smėlio dėžė, kitoje – sporto aikštelė.
Vilius pamena, kad maži namai visada buvo pilni žmonių ir niekas niekam netrukdė. „Gyvendamas Lietuvoje gal susigyventum ir nepastebėtum šito, bet grįžęs iš Prancūzijos visada pajaučiu, kad čia šeimos nebėra bendras vienetas, visi šeimos nariai labai individualūs. Atmintyje įstrigo, kad vaikystėje nebuvo tiek individualumo. Augau dviejų kambarių bute, kuriame gyveno močiutė ir mes su broliu, tėtis, mama ir šuo. Visų buvo daug, visi tilpo, visiems užteko vietos ir buvo gera. Niekas neturėjo savo daiktų, kažkur sudėtų. Brolis turėjo lentynėlę knygoms, sėsdavom abu prie stalo, valgydavome visi prie bendro stalo, o po stalu šuo Alfa. Turėjome juodai baltą televizorių, bet prie jo laiko negaišdavome. Pamenu, kad per šventes visada ateidavo daug svečių. Mūsų šeimos geriausi draugai buvo Marytė ir Voitechas Lavrukaičiai. Jie mano krikšto tėvai, labai artimi ir mieli žmonės. Jei prireikdavo, visada mane prižiūrėdavo, Voitechas veždavosi žvejoti, į sodą Geibonyse. Visos šventės būdavo kartu, erdvė užpildyta, bendravimas, pajuokavimai, kandesni pašmaikštavimai. Bet pokalbiai visada būdavo apie situaciją, neįžeidžiant žmogaus“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Vilius. Kiek paaugę vaikai jau turėjo dviračius, vėliau ir mopedus. Kiemo draugai buvo žingeidūs, vis sugalvodavo, ką nuveikti. Nuotykių beieškant išvaikščiotos ir gerai pažintos visos Elektrėnų apylinkės. Aktyvus gyvenimo būdas tęsėsi ir pirmoje vidurinėje (dabar „Ąžuolyno“) mokykloje, dalyvaujant mokytojo Audriaus Jurgelevičiaus organizuotuose pėsčiųjų ir dviračių žygiuose.
Dėmesys kalboms
Dvyliktą klasę V. Antanaitis baigė JAV. Toks spontaniškas sprendimas priimtas po pažinties su Amerikoje gyvenančia teta Helen Middleton, senelio dukra iš pirmos santuokos. Būdama garbaus amžiaus ji nutarė nuvykti į tėvo gimtinę, aplankyti tėvo kapą, susipažinti su giminaičiais. Teta mielai sutiko priimti sūnėną, kuris panoro vykti į Ameriką ir išmokti anglų kalbos. Pirmasis mėnuo Amerikoje buvo sunkesnis, tačiau po metų tikslas buvo pasiektas. Deja, grįžus į Lietuvą reikėjo dar kartą lankyti dvyliktą klasę, nes nelaikius brandos egzaminų, mokslai nebuvo užskaityti.
V. Antanaitis studijavo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Su žmona Inga užaugino du sūnus. Edvardas studijuoja VU medicinos fakultete, o Irmantas – Kauno sveikatos mokslų institute farmaciją.
Trečius metus Vilius gyvena Prancūzijoje ir dirba Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Europos bendradarbiavimo ir prekybos organizacijos. Organizacija veikia Lietuvos ambasados Prancūzijoje teritorijoje. Vilius – šioje organizacijoje vairuotojas. Jis vežioja aukšto rango politikus, prezidentus, premjerus, rūpinasi ūkiniais klausimais, priima delegacijas.
Be abejonės, tokiam darbui reikalinga prancūzų kalba. Dar dirbdamas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje jis pradėjo šios kalbos mokytis, tačiau neturėjo progos kalbėti ir naują kalbą girdėti. Vilius sako, kad į Prancūziją vyko su tikslu išmokti kalbą, todėl to tikslo atkakliai siekia, kasdien skiria laiko skaitymui, klausymui, vakare vaikšto į kalbos kursus. Deja, ir Prancūzijoje nėra daug progų kalbėtis, nes darbo aplinkoje daugiausia visi kalba lietuviškai.
Tiems, kas nori išmokti naują kalbą, Vilius pataria: pirmiausia reikia stengtis, kad išlavėtų klausa, o paskui bandyti rasti žmonių, su kuriais galima būtų bendrauti.
Skirtumai
Viliaus šeimos namai yra Vilniuje, tačiau sostinė pačiam pašnekovui nėra artima. Žmona turi galimybę dirbti nuotoliniu būdu, todėl dažnai svečiuojasi Paryžiuje. Kadangi lėktuvų bilietai yra įkandami, Vilius dažnai grįžta į Lietuvą, savaitgaliais lankosi tėvų namuose, svečiuojasi draugo sodyboje, kur laiko savo bičių avilius. Viliui patinka gyventi ir Paryžiuje, pažinti naują kultūrą, žmones ir požiūrius. Jis pastebi, kad prancūzai moka gyventi ir džiaugtis paprastais dalykais. Nepaisant to, Vilius neplanuoja visą gyvenimą dirbti svetur. Kai puikiai išmoks kalbą, bandys Lietuvoje pritaikyti žinias ir įgūdžius.
O Viliaus tėtis Audronius ragina lietuvius vykti mokytis į Prancūziją, kur aukštasis mokslas visiems yra nemokamas. Vienintelis reikalavimas užsieniečiams – mokėti prancūzų kalbą. Vilius sako, kad Prancūzijoje sutiko nemažai studentų iš Lietuvos, kurie guodėsi, kad studijuoti Lietuvoje neturi finansinių galimybių.
Vilius pastebi, kad grįžus į Lietuvą būna šiek tiek niūroka, atrodo, kad gyvenimas sustoja. Gatvėse mažai žmonių, nes dauguma važiuoja automobiliais, o pėstieji vaikšto tik parduotuvėse. Pašnekovas šmaikštauja, kad Prancūzijoje automobilių mažiau nei Lietuvoje, o žmonės ten mėgsta vaikščioti.
Paklaustas, kaip jam šiandien atrodo gimtasis miestas, Vilius sako, kad jis pasikeitė labai nedaug. Atsirado tik pora naujų daugiabučių, dalis senųjų renovuoti, praplėstos mašinų aikštelės, pastatyta naujų prekybos centrų. Labiausiai į akis krenta tai, kad sumažėjo gyventojų: „Iš vaikystės prisimenu, kad Elektrėnuose gyveno 21 tūkst. gyventojų, o dabar pasidomėjus statistika, radau tik 14 tūkst.“
Gyvenimo būdas
„Spartuolyje“ apie mąžąjį žmogutį rašyta buvo nedaug. Paminėta, kad gimė sveikas. Ir šiandien Vilius Antanaitis propaguoja sveiką gyvenimo būdą: bėgioja, maudosi šaltame vandenyje, daro kvėpavimo pratimus. Pašnekovui itin svarbu laiką leisti gryname ore, gyventi darnoje su savimi ir gamta. Vilius yra bitininkas, dalį savo avilių laiko tėčio kieme, dalį draugo sodyboje Labanoro girioje. Gilų ryšį su gamta ir gebėjimą džiaugtis akimirkomis iliustruoja šis pasakojimas: „Vieni važiuoja prie jūros, ieško kurortų, o man patinka procesas, kai vykstu į Labanoro girią. Pravažiuoju nemažą dalį Lietuvos ir man tai kaip terapija. Didžioji dalis kelio mišku ar pro dirbamus laukus. Niekada kelionė nebūna tokia pati. Vis naujas vaizdas. Man tai terapija, energijos pasikrovimas. Važiuoju mišku, neskubu, atsidarau langus, sustoju, pavaikštau, pagrybauju, pauogauju. Kadangi išvažiuoju anksti, kelyje pasitinku saulėtekį, girdžiu paukščius“.
Po šios kelionės Vilius pasiekia savo bites, kurias ten išvežė, kad apsaugotų nuo miesto trikdžių.
„Elektrėnuose bitėms nebuvo gerai, jos buvo piktos – kaimynai ir šeima bijojo į lauką eiti, nektaro buvo nedaug, jos spietėsi. Pikčiausius avilius išvežus į Labanoro girią, jie ten tapo patys geriausi. Net bitės skrydis pasikeitė. Buvo šmurkšt į laktą, o dabar skrenda švelniai, tarsi jausdamos žemės laukus“, – gamtine įžvalga pasidalino Vilius.
Vietoj pabaigos
Kaip minėjome, Antanaičių šeima išsaugojo laikraštį, kuriame buvo paminėtas Viliaus gimimas bei publikuota nuotrauka. Tačiau po T. Antanaitienės mirties šeimos nariai laikraščio dar nerado. Nuoširdžiai dėkojame Trakų bibliotekai, kuri maloniai priėmė pagalbos prašymą ir operatyviai surado bei atsiuntė straipsnio kopiją. Publikacija parašyta su sovietmečiui būdingu patosu, tačiau atskleidžia įdomių faktų ir akcentų, kurie kuria mūsų miesto istoriją. Viliaus gimdymą priėmė gimdymo skyriaus vedėjas Algis Urbonas bei akušerė Salomėja Strasevičienė. Kai gimė 5000-asis vaikas, gimdymo skyrius Elektrėnuose veikė jau 13-us metus, o uždarytas buvo 2004 m. balandžio 27 d. po skyrių restruktūrizacijos.
Į PASAULĮ ATĖJO ŽMOGUS
(1978-08-22, „Spartuolis“, Nr. 98/4198)
Elektrėnų ligoninės gimdymo skyriuje į pasaulį atėjo 5 000-asis naujagimis – Vievio grūdų produktų kombinato inžinierė-technologė Tamara Antanaitienė pagimdė sūnų. Mažąjį žmogutį sutiko patyrusi akušerė Salomėja Strasevičienė ir gydytojas ginekologas Algis Urbonas. Vaikutis sveikas, motinos savijauta gera, abu jau iškeliavo į namus. Penki tūkstančiai naujagimių gimė per trylika metų, kai veikia gimdymo skyrius. Taigi kiekvieną dieną per tuos metus Elektrėnų ligoninės gimdymo skyriuje suskamba naujo žmogaus balsas, atnešantis šeimai naujų rūpesčių ir džiaugsmą.
Gimdymo skyrius tarsi už septynių užraktų slepia uždarą, paslaptingą gyvenimą. Tiktai šio skyriaus medicinos personalas akušerės, gydytojai, ginekologai, medicinos seserys, sanitarės ir moterys, kurios čia tampa mamomis, turi teisę į jį ateiti. Visiems kitiems įeiti nevalia: nei kitų ligoninės skyrių personalui, nei giminėms, nei pažįstamiems, kurie neturi trikdyti gimdyvių ir naujagimių tylos ir ramybės. Čia viešpatauja nepriekaištinga švara, daug šviesos ir erdvės.
Žmogus gimsta kančiose, sako liaudies išmintis. Bet tik gimdymo skyriaus personalas, šias kančias matydamas ir girdėdamas, jas lengvina, kol į pasauļį ateina naujas žmogus. Senovėje sakydavo: „Kiekviena moteris gimdymo metu turi viena nusileisti į mirties slėnį.“ Ir tai buvo tiesa, nes daug moterų dėl blogos medicininės priežiūros negrįždavo iš šio slėnio. Šiuolaikinė medicina padarė viską, kad būsimosios mamos iš mirties slėnio grižtų gyvos, sveiki gimtų jų vaikučiai. Gimdymo skyriuje – ideali švara ir sterilumas, jo darbuotojai vilki specialiais drabužiais ir specialia avalyne. Juk net menkiausia infekcija gali pakenkti kūdikiui. O kas, jei gimdyvei pakyla temperatūra? Ją iš karto perkelia į izoliatorių, kuo greičiau ieško negalavimų priežasties, jei reikia, iškviečia konsultantus. Naujagimius prižiūri specialiai apmokyta med. sesuo, nes jos ir gydytojo pediatro globoje – vos kelių dienų vaikelių sveikata. Kai tik būsimoji mama patenka į gimdymo skyrių, tuoj pat prasideda skambučiai: „Kaip savijauta, ar jau pagimdė?“, „Kas berniukas ar mergaite?“ t. t. Kantriai ir mandagiai personalas atsakinėja į klausimus. Savaime aišku, kad niekada neišgirsi: „Ar gyva gimdyvė?“. Visi žino, jog jei reikės, bet kurią minutę, dieną ar naktį į pagalbą atskubės gydytojai, atliks sudėtingą manipuliaciją arba operaciją. Jei atvejis labai sunkus, gimdyvė bus nugabenta į sostinės klinikas.
Gamta apdovanojo moterį neišsenkančiomis jėgomis, kad taptų motina. O koks brangus pirmasis naujagimio riksmas, kuris persmelkia džiaugsmu kiekvieną pervargusio motinos kūno ląstelę. Ir tada dingteli pirma mintis, pirmas klausimas – kas jis? Berniukas, mergaitė, bet ne tai svarbiausia – gyvas? Po keleto valandų šis mažas žmogus guli šalia mamos. Ir nuo to momento jie abu tampa vientisu, nedalomu pasauliu, tarsi gėlė pražysta motinos meilė. Meilė, kuri suteikia jėgų bemiegėms naktims, begaliniams rūpesčiams ir vargams dėl savo šeimos židinio. Nuo tos dienos prasideda motinystė ir vaikystė. Mūsų miesto ligoninėje gimė penkitūkstantasis žmogus. Jis atėjo į pasaulį šalyje, kur motina ir vaikas apgaubti nuoširdaus rūpesčio.
Z. Korliakova