Grabijolai paminėjo 220 metų sukaktį

Grabijolai paminėjo 220 metų sukaktį

Irena Petkevičienė

Praėjusį šeštadienį Grabijoluose buvo švenčiama 220 metų kaimo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose sukaktis. Grabijolai – saugomas unikalus gatvinis-rėžinis kaimas, priklauso Neries regioninio parko teritorijai. Aplinkui yra daug pilkapynų, mitologinis Cypelio kalnas, šalia – naujai atrastas piliakalnis, kitos archeologinio ir mitologinio paveldo vertybės. Manoma, kad ir pats kaimas gali būti įsikūręs pilkapynų vietoje.

SAM 5924Šventės iškilmės prasidėjo Šv. Mišiomis Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje. Po mišių visi rinkosi Grabijolų kaimo kapinėse pagerbti išėjusiųjų anapilin atminimo. Mažos kaimo kapinaitės kukliai glaudžiasi kaimo pakraštyje, yra apsuptos medžių, sunkiai pastebimos atvykėliui. Čia atgulusių poilsio vietas žymi ne tik paminklai, yra ir nepaženklintų kauburėlių. Aktyvi Kazokiškių bendruomenės narė Elvyra Valiukienė priminė, kad šiame žemės lopinėlyje glūdi mūsų istorija, pakvietė pasimelsti už tuos, kurie čia ilsisi, prisiminė Neries regioninio parko darbuotoją Idą Stankevičiūtę, išėjusią savo valia, bet palikusią pėdsaką visų ją pažinojusių širdyse.SAM 5939 Po maldos skambėjo Vievio kultūros centro kolektyvo „Ievaras“ (vadovė Drąsa Ramanauskienė),SAM 5941 Gilučių etnografinio ansamblio „Obelėlė“ (vadovė Diana Narušienė) atliekamos dainos apie tėviškę, apie artimuosius: „tai mano tėviškėlė tarp girių mėlynų, šimtametės pušys tarytum motušės dar mena daug dainų…“, „menu, dalgelį tėvulis plaka po kleveliu ilgai…“, „pavargę broliai sugrįš gimtinėn gal tėviškės takais…“, „sesules, kuriom patalėlis baltų skiedrelių, saldus miegelis jaunų dienelių“…

SAM 5997Pagerbę mirusiuosius, šventės dalyviai pasklido po kaimą. Jauki aplinka, išlakūs medžiai prie namų, sodybos, išlaikiusios senovinę išvaizdą, kvietė pasivaikščioti žalia kaimo gatve, kuri vedė prie Neries. Abipus gatvės stovi pasipuošusios Lietuvos vėliavomis dailios trobos, švyti baltos drožinėtos langinės, už tvorų marguoja gėlių darželiai, kiemuose verda gyvenimas… Prie gatvės auganti vyšnaitė, rodos, kvietė vaišintis iki juodumo sunokusiomis uogomis, toliau link upės žaliavo vešlūs jazminų krūmai. Atrodo, kad sugrįžti į laikus, kai nereikėjo skubėti, nebuvo šurmulio nei kasdienės įtampos, nebuvo komunikacijos priemonių, kurios kartais neduoda ramybės, kai norisi poilsio, laikus, kai apie svarbius kaimui įvykius visi sužinodavo sukviesti kaimo varpo skambėjimo. Tarp medžių iš tolo švietė transparantas su išsiuvinėtu užrašu „Grabijolams 220“. Netrukus kaimo centre prie kryžiaus įvyko šventinis koncertas. Į šventę susirinko visa bendruomenė, gyvenantys čia ir atvykstantys tik savaitgaliais ar pavasaroti, jų giminaičiai, kiti svečiai. Šventėje dalyvavo Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pruskas, vicemeras Arvydas Vyšniauskas, mero patarėjas Vaidas Andriejauskas, tarybos narys Arūnas Kulboka, Bendrojo skyriaus vedėja Alina Kulbokienė.

Šventę vedė Nijolė Rakauskienė. Ji pristatė Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo chorą (vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė), kuris ir pradėjo koncertą daina „Beauštanti aušrelė“. Kaimo bendruomenę ir svečius pasveikino Vievio kultūros centro tautinių šokių kolektyvas „Verpstė“ (vadovė Nijolė Leonavičienė), sušokdamas kepurinę su hortenzijų puokštėmis rankose. Į svečius kreipėsi Kazokiškių seniūnė Vladislava Valantavičienė. Ji pasidžiaugė, kad šis Kazokiškių seniūnijoje nuošaliai ant Neries kranto įsikūręs gražus kaimelis – Grabijolai – išlaikė senas bendruomeniškumo tradicijas, senąją architektūrą. Istoriniuose šaltiniuose Grabijolai paminėti 1795 m. Kaimas priklausė Zapalinos palivarkui, tada buvo 9 sodybos, jose gyveno 41 vyras, 29 moterys. Dabar gyvenančių yra 9 vyrai ir 7 moterys. Kaimas labai draugiškas. Seniūnė įteikė kaimišką sūrį Reginai Tomaitienei, aktyviai bendruomenės narei, kuri, nors čia negyvena, atvyksta tik pailsėti, daug prisidėjo prie Grabijolų kaimo šventės organizavimo. Seniūnė pristatė Artūrą Verbicką, kuris padovanojo kaimui skulptūrą – paminklą trims broliams Žilinskams. Jie, kaip pasakojama, ir įkūrė čia kaimą. Skulptūra buvo atidengta, o A. Verbickas pasveikino grabijoliečius su jubiliejumi.

Po to nuskambėjo Jono Aisčio eilėraštis „Peizažas“, parašytas 1929 m., skaitomas aktoriaus Petro Venslovo: „Laukas, kelias, pieva, kryžius,/ Šilo juosta mėlyna,/ Debesėlių tankus ižas/ Ir graudi graudi daina…“.

Aktorius P. Venslovas įtaigiai perteikė tautosakininkų užrašytus vietinių žmonių pasakojimus: apie tėvą, kuriam miegant ant „lavos“ (lenta ant kaladžių), du velniukai atėjo ir šildėsi prie ugniakuro, apie Dievą, kuris vaikščiojo tarp žmonių ir mokino juos darbus dirbti: kirvuką parūpino, kad nereikėtų žmogeliui krosnies ilgomis malkomis kūrenti, kitam parodė, kad viščiukus reikia palesinti grūdais, nelaukti, kad višta juos maitintų. Dievas pamokino, kad stipresnius gėrimus reikia gerti tik iš riešuto kevalo: kas gers su saiku – gyvens su tikėjimu, pasekė padavimą apie žalčius prie Zelvės ežero, nuo kurių gausumo praeit negalima buvo, tuomet užklydo čigonas, iškasė didelę duobę, sušuko garsiu balsu, susirinko žalčiai į duobę, ir užpylė juos žemėm, tai dabar tik kur ne kur žalčių esama. Pasakojo apie vaikinus, kurie išgėrė, ėjo į vakarėlį, bet įkrito į bulvių duobę, atėjo nepažįstamos merginos ir ištraukė juos, tuomet ėjo ne į vakarėlį, o kur merginos nusivedė – ten buvo stalas, valgiais nukrautas, muzikantas grojo, ir ėmė jie šokti su tomis merginomis, bet nejaučia rankose, kad kas būtų, kažkas čia ne taip, galvoja, tik gaidys užgiedojęs – tuoj viskas pradingę, nieko nebėra.

O tuo metu oras niaukėsi, ėmė lengvai krapnoti lietus. Kaip tik P. Venslovas pasakojo iš R. Tomaitienės girdėtą būdą, kaip lietų sustabdyti. Esą reikia paimti debesylo lapų, jais mojuoti ir šaukti, kad lietus išeitų, arba prisikviest, jei sausra. Čia pat buvo proga išbandyti šį būdą, ponia Regina jį pademonstravo – buvo veiksmingas.

Pasakojimus vėl keitė dainos. Gilučių etnografinis ansamblis „Obelėlė“ dainavo apie Onytę, kuriai suskaudėjo galvelę, apie Joną, kuris turi tris žirgus stainioj: juodą kaip varnelis, baltą kaip gulbelę, margą kaip genelis, apie geltonplaukę seserėlę, iš baltųjų dobilėlių vainiką nupynusią…

Ir vėl P. Venslovas pakvietė į „kelionę“, skaitydamas eilėraštį, parašytą, naudojant tik kaimų ir miestelių pavadinimus, ir užbaigė jį improvizacija: „…Tilžė, Vanagai, Balandžiai, Kiškiai, Lazdėnai, Katyčiai ir…Grabijolai“.

Daug gražių, smagių ir lyriškų dainų šventės dalyviams padovanojo Kaišiadorių pensininkų ansamblis „Rūta žalia“ (vadovė Olytė Stakienė), kuris dainavo apie jaunystę, apie Motiną, apie tėviškės kalnelius, šilus ir uogienojus. Grabijolų kaimo šventė priminė mažą dainų šventę. Šventės dvasią atspindėjo dainos žodžiai: „Teka Neris neskubi, žuvys gelmėse jos nardo, laikas prabėga taip greit, keičiasi žmonės ir kartos“.

Mero pavaduotojas Arvydas Vyšniauskas įteikė Grabijolų kaimo bendruomenę subūrusiam Jeronimui Jankauskui knygą apie Elektrėnus. Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė padėkojo žmonėms, kad jie saugo šį gražų kaimą, įteikė dovanų kumpį suneštinėms vaišėms.

Grabijolų šventę tęsė Vievio „Ievaras“. Valsus keitė romansai. Dainos pasakojo apie prabėgusią jaunystę, nors širdy dar „rusena žarija“.

Administracijos direktorius Virgilijus Pruskas prisiminė, kaip prieš penkiolika metų atvyko apžiūrėti šio kaimo medžių, nuo to laiko stengėsi saugoti kiekvieną medį, kiekvieną namą.

Vėl sekė šauniųjų „Verpstės“ šokėjų pasirodymas. Šventės vedėja pristatė bendruomenės susibūrimo iniciatorių ir puoselėtoją, bendruomeniškumo ugdytoją Jeronimą Jankauską. Jis padėkojo savivaldybės administracijai, Neries regioninio parko darbuotojams, Kazokiškių seniūnei, išreiškė viltį, kad gyvenantys ilgai dar čia bus, o išvykę – sugrįš. R.Tomaitienė dėkojo J. Jankauskui ir Genutei Černeckienei, kuri išsiuvinėjo transparantą „Grabijolams 220“, už kaimo gražinimą. Vanda Žilienė iš Skirmantiškių nykstančio kaimo sveikino autentiškiausią savivaldybės kaimą.

Vilniaus vokalinis ansamblis „Vaivora“ (vadovė Rūta Jurgaitienė) su J. Jankausku atliko daug smagių liaudies dainų. Smagia muzika susirinkusius linksmino armonikierius. Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro folkloro ansamblis „Versmė“ (vadovai Dalia ir Darius Mockevičiai) skambiai užtraukė „Oi valioj, valioj, Lietuva…“, „Vilniuj buvo žali bromai, ten žirgus balnojo…“, atliko kitas senąsias lietuviškas dainas: viena iš jų buvo „matematiška“, apie vištą Šiurpą ir daugelį kitų gyvūnų: visus, paminėtus dainoje, reikėjo teisingai suskaičiuoti, šių eilučių autorei už tai pavyko gauti suvenyrinį rašiklį.

SAM 5987Vėl sukosi Vievio šokėjos, linksmino šventės dalyvius su smagia „Transfera“. Tuoj pasirodė dar vienas siurprizas. Svečiams pavaišinti Aušra Uscilienė (Fedaravičiūtė) iškepė kaimišką kugelį, kurį, anūkų padedama, atvežė vežimaityje, rūpestingai apklostytą, kad neatvėstų. Šventėje pakvipo kaip svetingoje pirkioje. Vežimaitis su kugeliu buvo iškilmingai palydėtas prie suneštinių vaišių stalo.SAM 6122

Seniūnė V. Valantavičienė padėkojo šauniems meno kolektyvams, A. Verbickui, padovanojusiam skulptūrą, kaimo bendruomenės žmonėms, aktyviai dalyvavusiems ruošiantis šventei. Tai Miglė ir Povilas Žilinskai, Vladas Važnevičius, Vytautas Baležentis, Svetlana Kunauskienė. Taip pat Kazokiškių seniūnė padėkojo Elektrėnų savivaldybės administracijai. Baigiantis šventei, visi susirinkusieji kartu su Vilniaus arkikatedros choru padainavo Grabijolams „Lietuva brangi“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų