Prieš dešimt metų, per patį ekonominį sunkmetį Lietuvoje, vievietė Danguolė Dzimidavičienė apsisprendė turėti savo verslą. Ne bet kokį verslą – pirkti, parduoti, – bet atidaryti Elektrėnuose gėlių saloną. Darbo neturėjusią moterį Trakų darbo birža pasiuntė į floristikos kursus. Buvusi bedarbė, o dabar aštuonias darbo vietas išlaikanti verslininkė yra bene vienas geriausių Darbo biržos projektų. Dabar su mama dirba abi jos dukros, jų vyrai ir net aštuonmetis vaikaitis Lukas. Verslininkė atidarė filialą Vievyje, plečia patalpas Elektrėnuose, įrenginėja automobilių stovėjimo aikštelę, o savivaldybės žmonės jau žino, kad salone reikalinga puokštė laimės atveju bus paruošta žaismingai ir kitaip nei kitur, o nelaimės atveju kartu su gedulo puokšte ar vainiku darbuotojos perduoda užuojautą liūdintiems.
Gėlininkėms manikiūras neužsilaiko
Kai Danguolė pradėjo savo verslą, dukros buvo dar moksleivės. Dabar abi – Laura ir Vaida –įsigijusios aukštojo mokslo diplomus, o floristikos paslapčių išmokusios iš mamos – yra pagrindinis verslo variklis. Laura baigusi ekonomiką įmonei tvarko finansus, Vaida baigusi verslo vadybą, žino, kaip verslui vadovauti. Todėl dabar Danguolės Dzimidavičienės įmonė puošia automobilius vestuvėms ne tik elektrėniečių, bet ir vilniečių, kauniečių, kaišiadoriečių, puokštes pristato į namus, įmones, įstaigas, o dažniausiai tenka vežti artimųjų siunčiamas puokštes į Abromiškių reabilitacinę ligoninę ten besigydantiems ligoniams iš visos Lietuvos. Deja, gėlių reikia ne tik šventėms. Laidotuvių puokščių ir vainikų kartais reikia po kelias dešimtis per dieną sukurti. Salone dirbančios merginos sako pasidalijančios, kurią dieną kuri gedulingas puokštes ruošia, o kuri šventines, kad gyvieji su mirusiaisiais nesimaišytų. Jaunų merginų kolektyvas su gailesčiu žiūri į savo rankas, ant kurių manikiūras neilgai užsilaiko. Floristika – sunkus fizinis, kruopštus, bet ir kūrybiškas darbas, todėl niekada nebūna nuobodus.
Sėkmę neša gėlės ir gėris
Gėlininkės sako, kad elektrėniškiai labiausiai mėgsta rožes ir apvalias puokštes. Pati salono savininkė taip pat labiausiai mėgstanti rožes: anksčiau mėgo baltas, išsiskleidusias rožes, dabar – geltonas. Rožės salonui neša laimę, nors čia rasime keliolikos rūšių gėlių, net trejetą kartų per savaitę atvežtų tiesiai iš Olandijos. Kad ir kokios šviežios būtų gėlės, visų vis tiek neišparduoda, bet ir lauk neišmeta. Elektrėniškiai pagyvenę žmonės jau žino, kad pigių, po 50 ct rožių čia suras artimųjų kapų papuošimui ar sau ant stalo pasimerkti. Bet paremti įvairias šventes verslininkė nepagaili pačių šviežiausių ir gražiausių žiedų, už ką ant sienos jau netelpa padėkos. Gėlininkės mano, kad sėkmę neša gėlės ir gėris. Su gėlėmis gerumą dalijančioms darbuotojoms, gerumas grįžta iš žmonių, dėkojančių už gražiai sukurtas puokštes. Tai turbūt ir neša sėkmę įmonei.
Salone ne tik skintomis gėlėmis, žinoma, prekiaujama. Nors patalpos kol kas ir per mažos, bet taupiai plotą išnaudodama gėlininkė sutalpina įvairiausių rūšių vazoninių gėlių, ant sienų sukabina dekoratyvines dirbtines puokštes. Juk klientų būna įnoringiausių, o verslininkėms svarbu, kad nė vienas iš salono neišeitų neradęs to, ko ieškojo.
Danguolė Dzimidavičienė didžiuojasi subūrusi gerą kolektyvą. Ji vertina savo darbuotojas, o šios, švęsdamos pirmąjį gražų įmonės jubiliejų, labiausiai laukia, kada bus užbaigtas remontas ir erdvesnėse patalpose gėles išdėlioti galės pagal savo lakiausias fantazijas, kad smagu pačioms dirbti būtų ir klientams užeiti.