Gintarėlį tau nešu ant delno
Baltijos lašelį tą nublankusį –
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu kaip saulę rankose.
Salomėja Nėris
Nuo amžių glūdumos Baltijos bangos į Lietuvos pakrantę išmesdavo gintarą. Gintaro karoliai tapo tautinio kostiumo dalimi. Požiūris į gintarą kaip į tautos simbolį išryškėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Visa tai aprašė rašytojai ir poetai.
Sužinojau, kad tautos simbolis – gintaras – reklamuojamas Baltijos gintaro meno centre Vilniuje. Su draugijos „Mes esame“ nariais vykome į apžiūros ir jo apdorojimo edukacinį užsiėmimą, kurio metu pasigaminome po mažą amuletą ir sau.
Muziejuje susipažinome su gintaro susidarymo istorija, apžiūrėjome inkliuzų kolekciją, išmokome atskirti tikrąjį gintarą nuo dirbtinio. Sužinojome gydomąsias gintaro savybes, pasigrožėjome meninių dirbinių paroda ir galėjome įsigyti sertifikuotų gintaro dirbinių.
Gintaras – sudėtinga medžiaga. Be galo įvairios jo gabalų formos, šlifuojant ir poliruojant atsiskleidžia daugybė atspalvių, tekstūrų, viduje išsiliejančių balzganų, balkšvų gijų, vaiskioje masėje sustingusių pusiau permatomų „debesėlių“, oro burbulų ar inkliuzų. Sužinojome, kad iškastas ar jūros išskalautas gintaras padengtas „žievele“, nematyti, kas yra jo viduje. Paslaptingasis vidus atsiveria nupoliravus. Gintaras – sustingę sakai, kurie tekėjo iš medžio prieš 50 milijonų metų. Vienokią formą gabalai įgavo sakams kaupiantis ant kamieno, kitokią – ant šakų, plokšti gabalėliai susidarė kamieno viduje tarp rievių.
Sakai – tamsios spalvos, skaidrūs, o balkšvi intarpai atsirado sakams suputojus. Iš suputojančių sakų – neskaidrus gelsvai baltas gintaras. Vadinamas mėlynasis atsirado veikiant geležies priemaišoms, juodasis – patekę medžio juoduliai angliai. Gintaro išvaizdai įtakos galėjo turėti net stiprus vėjas. Nesustingusi masė suraibuliavo ir liko išraiškinga tekstūra.
Gintaro keliai. Prekyba gintaru Baltijos kraštuose prasidėjo dar neolito laikais. Iš pagrindinių gamybos cechų gintaras plito į vidurio, rytų Europą, pasiekė net Egiptą. Intensyvi prekyba I–II a. vyko su Romos imperija ir jos kolonijomis vadinamu gintaro keliu. Gintaro kelias – sausumos prekybinis kelias, kuriuo Romos imperija jungėsi su baltų kraštais. Vėliau, barbarams pradėjus puldinėti Romą, sausumos keliai tapo nesaugūs ir išnyko. Buvo pradėta gabenti Baltijos jūra. Vėliau apie III a. suklesti keliai į rytus – Dniepro, Dniestro, Pruto upėmis, atrasti ryšiai su Juodosios jūros pakrančių romėnų kolonijomis, dar vėliau su arabų šalimis.
Gintaro prekyba ir jos keliai prisidėjo prie Europos kultūros puoselėjimo. Gintaras buvo eksportuojamas neapdorotas. Romoje iš jo buvo daromi ne tik papuošalai: sagės, karoliai, bet ir vazos, įvairios dievų ir deivių figūrėlės. Ypač Akvilija garsėjo gintaro dirbtuvėmis.
Laikmečio legendos apie gintarą. Gintaro kilmę daugelis tautų gausiai apraizgė legendomis ir mitais. Tačiau pati romantiškiausia yra lietuvių tautos legenda apie Jūratę ir Kastytį. Manyta, kad nemirtingoji deivė Jūratė gyveno pasakiško grožio gintariniuose rūmuose Baltijos jūros dugne. Ji kartą pamačiusi žvejojantį Kastytį, jį įsimylėjo ir tuo užrūstino dangaus dievą Perkūną. Įsiutęs, įniršęs Perkūnas nuskandino Kastytį. Pagaliau galingas žaibas sudaužė gintaro rūmus. Galingos jūros bangos pradėjo į krantą nešti sudužusių rūmų likučius. Taip ir iki šių dienų bangos pažeria gabalėlius gintarų į krantą. O patys mažiausi gintarėliai – tai nelaimingos Jūratės ašaros. Ir aš prie jūros buvau ir šių ašarų prisirinkau – todėl labai saugau.
Gintaro meno centro ekspozicija. Pasaulyje žinoma per 200 gintaro rūšių ir kasmet vis atrandama naujų. Gintaro meno centro ekspozicijoje originaliai ir meniškai pateikiama Baltijos gintaro susidarymo istorija. Lankytojai, pamatę storulį pušies kamieną, gali suvokti, kaip viduje prieš 50 mln. metų formavosi gintaras. Matėme baltą, melsvąjį, žalsvąjį, juodąjį ir natūraliai gelsvąjį gintarus. Labai įdomiai viską pasakojo Lilija Verbickaja – galeristė. Atsakė išsamiai į pateiktus klausimus. Jai labai dėkingi.
Pagaliau visi susėdome prie ilgo edukacijai paruošto stalo, gavome po gabalėlį gintaro ir su juo dirbome. Patys šlifavome vieną pusę, poliravome, gręžėme skylutes ir pavyko savo rankomis pasigaminti po smulkų dirbinuką dėl savęs. Edukacija be galo įdomu. Paskanavome po lašelį antpilo, pamatėme gintaro indą su vandeniu, kuriame vieni gintarai plaukia, kiti skęsta, sužinojome, kurie tikri, kurie dirbtiniai. Patys išmokome atskirti tikrąjį gintarą nuo dirbtinio.
Kas panorėjo, įsigijo sertifikuoto gintaro gabalėlį ar maišelį su vadinamomis Jūratės ašaromis, kurį galės panaudoti vaistiniams tikslams. Siūlau ir kitiems atrasti galimybes ir apsilankyti Baltijos gintaro meno muziejuje Vilniuje ir susipažinti su laikmečio turtu. Tikrai nesigailėsite.
Pabuvoję šiame centre suprasite ir pajusite:
Koks gražus mažytis mūsų kraštas, –
Kaip lašelis tyro gintaro…
Ir ne veltui Salomėja Nėris matė ir mylėjo jį audimų raštuos, dainose kaimo ir pajūrio gimtojo. Ji savo mintimis ir žodžiais tik patvirtino, kad gintaras – mūsų žemės gelmių turtas, kuriuo Lietuva ir Lietuvos žmonės ne tik puošiasi, naudoja, bet ir didžiuojasi.
Onutė Kulbokienė,
Kaimo rašytojų sąjungos narė