Julija Kirkilienė
Bendruomenė „Elektrėnų kraštas“ atsparumą šiuolaikinei propagandai ugdo per paskaitas ir potyrius… Kaip sako liaudies išmintis, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti… Tuo tikslu – vieną kartą pamatyti – bendruomenė suorganizavo ekskursiją į Latvijos Rundalės rūmus ir Sodeliškių dvaro sodybą, įkurtą Biržų rajone. Naudingos informacijos bendruomenė parsivežė daug ir įdomios, todėl mano, kad ja verta pasidalinti ir su skaitytojais… Juk žodis propaganda kilęs nuo lotyniško žodžio propano ir reiškia – skleidžiu, platinu.
Rundalės rūmų perlai
Nuo rašytinių šaltinių atsiradimo ir ten užrašytų gyvenimo įvykių žinoma, kad tiek žmonės, tiek valstybės šimtmečiais arba gražiai bendradarbiauja, arba kariauja. Tai dar kartą prisiminti galima apsilankius pas brolius latvius. Vos keliasdešimt kilometrų nuo pasienio miesto Biržų, Latvijoje stovi tokie gražūs Rundalės rūmai, dažnai vadinami Baltijos Versaliu. Tą baroko ir rokoko stiliaus pastatų ansamblį projektavo ir jų statybas prižiūrėjo italų kilmės Rusijos architektas Francesco Bartolomeo Rastrelli, kuris projektavo ir žymiuosius Sankt Peterburgo Ermitažo Žiemos rūmus. Rundalės rūmų statyba pradėta buvo 1730 metais, čia dirbo daugiau nei 1000 amatininkų, o kiekvieną dieną atkeliaudavo daugiau nei 433 vagonų statybinių medžiagų.
Į Sankt Peterburgą nuvažiuoti ir Žiemos rūmais pasigėrėti dabar nėra paprasta, bet Latvijos, Lietuvos ir Rusijos šimtmečių sąsajas galima sužinoti ir Rundalėje. Laiko labirintais pasivaikščiojus po rūmus, nors trumpai galima prisiliesti prie įvairiais laikotarpiais gyvenusių žmonių ir valstybių likimų, prie skirtingų laikotarpių papročių, vyravusių madų, kasdienybių bėdų ir pan. Visa tai pajusti geriau galima, kai rūmų gidė Jelena apie tai pasakoja taip, tarsi pati tuose rūmuose būtų gyvenusi nuo aštuoniolikto amžiaus pradžios. Gidė sako, kad rūmai su nuostabiu sodu lyg puošni sagė, įsegta į Latvijos suknią, puošia šį kraštą ir yra vienas lankomiausių turistų objektų. Rundalės rūmuose, dažnai vadinamuose pilimi, eksponuojama įdomi istorinė kolekcija, atspindinti rūmų klestėjimo laikmetį. Pirmojo pasaulinio karo metu Rundalės pilyje buvo įkurta ligoninė, vėliau čia buvo įsteigta mokykla, įrengti gyvenamieji butai, sandėliai. Pilies atkūrimas pradėtas sovietmečiu, 1972 m. Rundalės rūmų restauracijos projektas apdovanotas Didžiąja Latvijos architektūros metų premija – auksiniu ananasu. Nepriklausomybės metais rūmai renovuojami ne tik Europos Sąjungos, Latvijos Respublikos, bet ir svarbiausio mecenato, pirmojo rūmų šeimininko, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės hercogo Ernsto Johano Birono palikuonio, Vokietijoje gyvenančio princo Ernsto Johano Birono lėšomis. Princas kasmet apsilanko Jelgavoje, o jo pase puikuojasi įrašas – „Kurliandijos hercogas“. Dar būtinai reikėtų papasakoti apie įstabųjį rožyną, atkurtą senovinių rožių sodą, kurio atkūrimo idėją menotyrininkams ir kraštovaizdžio architektams padiktavo audringa Rundalės rūmų istorija ir daug jų savininkų.
Daug istorijos perlų bendruomenė sužinojo Rundalės rūmuose, bet negi viską išpasakosi viename straipsnyje. Savo akimis viską pamatyti ir išgirsti „Elektrėnų kraštas“ siūlo kitoms savivaldybės bendruomenėms, planuojančioms ekskursijas.
Kuo gyva Lietuva
Iš Rundalės ekskursija vėl grįžo į Lietuvą ir pusdieniui apsistojo Biržų rajone, Sodeliškių dvaro sodyboje. Pasivaikščioję sodyboje, savo rankomis suformavę duonos kepalėlius, juos iškepusius, dar karštus priglaudę prie krūtinės, ten, kur širdis, tarsi norėdami jos atsiriekti, supratome: kol Lietuvoje gyvena tokie savo kraštą mylintys žmonės, kaip Neringa ir Dalius Linkevičiai, jokios brutaliausios propagandos lietuvybės nesumenkins. Bet apie viską nuo pradžios.
Lietingą šeštadienio, spalio 14 dienos popietę, Sodeliškių sodyboje ekskursiją pasitiko gidė Gražvydė, anglų kalbos mokytoja, dirbanti Biržuose ir talkinanti sodyboje, pirmiausia nustebino savo meile žmonėms, darbui ir Lietuvai. Sušilę aukštaičių XX amžiaus pradžios pasiturinčio ūkininko troboje, kurią autentiškai pastatė sodybos šeimininkai, pakalbėjome apie lietuviškos ruginės duonos receptus, raugo auginimo paslaptis ir kiekvienas edukacijos dalyvis suformavo savo kepaliuką, su skirtingais ženklais plutoje. Patikrinę, ar duonkepėje anglys jau tinkamos duonai kepti, kepaliukus sudėjus ant ližės, juos į krosnį pirmiausia pašovė gidė, paskui patikėjo tai atlikti bendruomenės pirmininkui Vaidui Ratkevičiui. Ir čia visi sužinojo, kad duonelę į krosnį dažniausiai šaudavo moterys, nes tą darbą atlikti reikia švelniai. Kol duonelė kepė, ekskursija ragavo biržietiško gyvo alaus ir atliko aukštaitišką ritualą „Unt sveikatų“. Kas nežinojo, sužinojo, o kas buvo pamiršęs, prisiminė iš Biržų kilusio režisieriaus Boriso Dauguviečio pjesę „Žaldokynė“ apie Biržų krašto aludarį Žaldoką ir jo ypatingai verdamą alų. Alus Biržuose verdamas trijų rūšių: pirmininkas, antrininkas, arba pirmokas, antrokas ir trečiokas. Pastarasis alus tai tik panašus į girą, padarytas iš pirmiesiems naudoto salyklo nuoplovo ir pilamas padauginusiam pirmoko. „Elektrėnų krašto“ bendruomenę biržiečiai pavaišino pirmoko alumi, kurio laipsnius teisingai atspėjo tik vienas ekskursijos dalyvis. Tik vienas ekskursijos dalyvis atspėjo, po kiek vienam vestuvininkui buvo skiriama alaus. Pasirodo, po kibirą.
Kodėl daugiau dešiniarankių?
Paragavus alaus, ekskursija tęsėsi po sodybą. Bendruomenė sužinojo, kad duonelę Biržuose ir visoje Lietuvoje su meile riekdavo namų šeimininkas – gaspadorius. Gidė taip subtiliai papasakojo, kodėl Dievas daugiau žmonių sukūrė dešiniarankiais: todėl, kad kepalą priglaudę prie širdies riektų dešine ranka. Lietuviai ant aukštų pagalvių miegodavo todėl, kad ruginė duonelė buvo pagrindinis maistas, bet sukeldavo rūgštis. Kad nebūtų refliukso, galvą reikia dėti ant aukštos pagalvės. Dabar gydytojai tai žino ir refliukso kankinamiems žmonėms taip pat pataria. Lovos senovės Lietuvoje buvo siauros – mažose trobose didelėms šeimynoms plačių lovų nepridarysi. Supiršti jaunavedžiai pagal tėvų norą, siauroje lovoje miegodavo, kaip dabar sako, kaip šaukštais sudėti – abu vienas paskui kitą nusisukę į sieną ar į kraštą. Kai norėdavo suktis ant kito šono, sukdavosi abu susitarę, todėl toks miegojimas, kaip ir senovinės dainos, vadinosi sutartinė. Iš trobos ekskursija nuvesta buvo į vėjo malūną, kuris vienintelis Lietuvoje mala grūdus, pikliavoja miltus… O iš tų miltų čia pat ir duonelę kepa. Malūną sodybos šeimininkai taip pat statė naujai. Atsivežė seną veikiantį olandiško tipo malūną ir beveik 4 metus jį rinko ir statė sodyboje ant kalvos. Toliau ekskursiją gidė tęsė po senovinių surinktų daiktų muziejų. Tuos senovinius daiktus šeimininkai rinko Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir net Amerikoje. Gidė sako, kad ekskursijoje dalyvaujantys moksleiviai jau nežino, kaip kinkomi arkliai, todėl pakinktus vadina tualeto dangčiais.
Pasak sodybos šeimininkės Neringos, sodyba pastatyta plyname lauke, o idėja pradėti grandiozinį ir, rodos, pabaigos neturintį gyvenimo projektą gimė pradėjus rinkti senovinius daiktus. Sodyboje be gyvenamojo namo ir malūno, pastatytas klojimas, kalvė, klėtis, pirtelė, kurioje gaminamas alus. Bet ką čia viską beišpasakosi. Papasakojau kiek galėjau ir tas mano pasakojimas, vadinamas propaganda, bet gerąja, kai skleidi tai, ką žinai. Kas paskaitėte, dar žinokite, kad toje sodyboje yra geras restoranas ir kambariai nakvynei. Todėl ten vyksta įvairios šventės. Iš Elektrėnų iki Biržų atstumas yra apie 160 km. Tad nepamirškite į savo kelionės planus juos įtraukti. O bendruomenė „Elektrėnų kraštas“ dėkoja pirmininkui Vaidui Ratkevičiui, bendruomenės nariams Vladimirui Fedotovui, Jūratei Gruzdienei už išrinktą gerą maršrutą. Ekskursija yra projekto „Bendruomenės atsparumas šiuolaikinei propagandai“ dalis, finansuoto iš savivaldybės biudžeto.