Gegužės pirmasis sekmadienis – Motinos diena. Motinystės vargus atperka džiaugsmai

Julija Kirkilienė

Psichologai ir pasaulio tyri­nėtojai sako, kad mūsų pasaulis – labai paslaptinga vieta, kurioje niekas nevyksta be priežasties. Galbūt girdėjote, kaip tėvai kalba apie jausmą, kad jų dar negimęs vaikas laukia, kol jis gims šiame pasaulyje jam tinkamiausiu laiku. Daugelis mamų kalba apie tai, kaip susapnavo savo vaiko vardą arba kaip intuicija joms pasakė būsimo vaiko lytį ir net asmenybės bruožus. Artėjant Motinos dienai pakalbinome skirtingų likimų lydimas keturias savivaldybės mamas, kurios savo istorijas apibendrino vienodai: motinystės rūpesčius atperka džiaugsmai.

Motinos laimė – darni šeima
Judita Daugirdienė savo gyvenimo dienas šiuo metu leidžia prie kompiuterio. Su vaikštyne ji gali nueiti iki virtuvės ir buto durų. Ant vaikštynės sūnaus Antano įtaisytas signalizacijos mygtukas: jei reikėtų pagalbos, Judita nuspaudžia skambutį, kuris suskamba kaimynės Laimos bute, už sienos. Reikalinga pagalba ligos sukaustytai moteriai visada arti. Kompiuteris Juditai reikalingas ryšio palaikymui su artimaisiais. Nuolatiniai vaizdo pokalbiai vyksta su Airijoje gyvenančių sūnaus Antano ir dukros Virginijos šeimomis. O Vilniuje gyvenančios dukros Angelės šeima Elektrėnuose, „babos“ bute, dažni svečiai. Kiekvieną dieną Juditą aplanko socialinė darbuotoja Vanda Lukoševičienė. Ji išverda pietus, sutvarko kambarius, atneša maisto.

Pavasariu pasidžiaugti Judita gali tik iš renovuoto namo balkono. Balkono vidų sūnus įrengė labai jaukiai.
Bet toks Juditos gyvenimas buvo ne visada. Naujojoje Akmenėje gimusi mergina įsigijo dažytojos profesiją ir vos sulaukusi dvidešimties ištekėjo už iš Dzūkijos pagal paskyrimą į Žemaitiją atvykusio Antano Daugirdo. Bet N. Akmenėje šeima negavo buto, o į pasaulį jau atėjusi buvo mažoji Angelė. Antanas, nuvažiavęs į kažkurią ministeriją, prašė, kad jam pakeistų paskyrimo vietą. Paskyrė Antaną į Vievį, Kelių valdyboje davė net vyriausio inžinieriaus vietą, bet ir Vievyje buto negavo. Tada Antanas susirado darbo Lietuvos elektrinėje, gavo butą ir čia pasiliko. Judita dirbo dažytoja. Jaunai šeimai netrukus gimė sūnus Antanas, vėliau ir dukra Virginija. Darniai šeimai, atrodo, nieko netrūko, kol Judita nesusirgo meningitu. Ligos komplikacijų pasekmės liko visam gyvenimui. Sergančiai Juditai vaikus auginti padėjo mama Paulina. Gražiai šeimai laimingą gyvenimą trukdė tik Juditos liga. Bet ji dirbo, abu su vyru dainavo choruose: Antanas – vyrų, Judita – moterų, o dukra Angelė koncertavo su garsiąja Jurgio Gaižausko kapela. Vaikai rūpesčių, atrodo, nė nekėlė. Visi buvo sveiki, gerai mokėsi, lankė meno mokyklą, įsigijo specialybes, sukūrė šeimas. Tik nepriklausomybės pradžioje, kai Lietuvoje neliko darbų ir uždarbio, sūnus – žinomas Lietuvos ledo ritulininkas ir treneris – Antanas ir dukra – sportinių šokių specialistė – Virginija išvyko į Airiją ir ten sukūrė savo gyvenimus. Antanas turi gerą darbą gamykloje, o Virginija, ištekėjusi už svetimšalio, sukasi savo versle. Angelė su šeima gyvena Vilniuje. Nors Daugirdų šeimos nariai išsisklaidę po pasaulį, bet jie visada yra arti savo mamos. „Babą“ dažnai aplanko 6 anūkai ir net 3 proanūkiai. Gaila tik, kad beveik 50 metų išgyvenus kartu, Amžinybėn išėjo vyras Antanas. Judita ilgai galvojo, ar kada buvo rimtai su vyru susipykusi… ir neprisiminė. Visada ji jautėsi mylima tiek vyro, vaikų, tiek žmonių, su kuriais teko bendrauti. Judita gražiai pernai atšventė savo 80-tąjį jubiliejų. Vaikai pasirūpina, kad mamai džiaugsmo netrūktų. Dažnai Draugystės gatvėje trijų kambarių bute susirenka visa plati giminė. Bute susirenka ne todėl, kad kitur negalėtų susirinkti, o todėl, kad anūkai nori „pas babą“. Ir taip kone kiekvienas Kalėdas ar Velykas Daugirdų butas pripildomas gerų žmonių klegesio. Todėl Judita, žiūrėdama į ligos pažeistas rankeles, sako, kad Motinai didesnės laimės niekur nė ieškoti nereikia – geri vaikai ir jų laimingi gyvenimai – tai Motinos didelė laimė ir gyvenimo prasmė.

Padovanota motinystė
Vieviškiams Viktorui ir Vaivai likimas savų vaikų neatsiuntė. Taip būna. Gal todėl, kad kažkuriuo metu į pasaulį turėjo ateiti žmonės, kuriems nelemta augti su savo gimdytojais. Yra žmonių, kurie padovanoja Motinystę kitam. Vaiva sako esanti dėkinga moterims, kurios pagimdė „mano vaikus“, bet dėl savo gyvenimo aplinkybių jų negalėjo auginti. O Viktorui ir Vaivai mažieji šaunūs berniukai atnešė daug džiaugsmo, daug nepatirto jausmo. Vaiva sako, kad apsispręsti priimti motinystę padėjo GIMK programa – globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa. Vaiva ir Viktoras išklausė kursus ir apsisprendė parašyti prašymą, netikėdami, kad viskas taip greitai atsitiks. Praėjo laiko beveik tiek pat, kiek užtrunka nėštumas, kai jų namus pokyčiais užpildė pirmasis sūnus. Visai mažiukas, naujagimis, paliktas ligoninėje. Kažkiek praėjo laiko, kol įtėviai sutvarkė dokumentus, ir namuose viskas pasikeitė. „Sauskelnes pakeisti pirmiausia išmoko vyras, aš – vėliau…“,- prisimena Vaiva. Nuo to laiko prabėgo ketveri metai…

Sūnelis labai judrus, muzikalus, gabus, labai susidraugavo ne tik su tėčiu, bet ir su seneliu, močiutėmis. „Mus vaikas namuose taip įkvėpė motinystei, kad nutarėme dar vieną berniuką paimti globai. Tikime, kad irgi taps mūsų sūnumi, – motinystės džiaugsmais dalijosi moteris. – Į namus atėjusiam globotiniui, jau šiek tiek ūgtelėjusiam kituose namuose, apsiprasti lengva nebuvo. Pradžioje viską neigė, mėgstamiausias jo žodis buvo „nenoriu“. Dabar „ne, ne“ kartoja jau juok­damasis. Mes savo gyvenimo be berniukų nebeįsivaizduojame“. O berniukams savo namuose gyventi vienas smagumas. Jie dabar yra savotiški suokalbininkai: susišnabžda tarpusavyje ir juokiasi. Berniukams su tėveliais smagu gyventi ne tik dėl išdaigų, bet ir dėl įdomių užsiėmimų. Šeima daug keliauja, daug žaidžia namuose. Tiesa, mama vis nerimauja, kaip ir kada sūnums reikės papasakoti motinystės ir tėvystės istoriją. Motinystės džiaugsmais besidalindama Vaiva vis įterpia raginimus žmonėms, negalintiems susilaukti vaikų: „Daug geresnė investicija į tėvų beieškančius vaikus nei vaisingumo klinikas. Svarbiausia nebijoti ir lūkesčiai tikrai atsipirks. Tėvystės džiaugsmai su kaupu atperka tuos trumpus rūpestėlius, kurių būna auginant vaikus. Kai mūsų kas pa­klausia, kodėl taip ilgai laukėme savo sūnelių, visada jiems atsakome: kad jie tik dabar gimė“.

Meilės ir džiaugsmo užkratas
Draugiškos ir darbščios elek­trė­niškių Daivos ir Broniaus Ba­galiūnų šeimos neišblaškė dukre­lės Mildos negalia. Gimdymo trauma taip lauktai dukrelei liko visam gyvenimui. Paralyžiuotai Mildelei gyvenimo džiaugsmo suteikia tėvų ir brolių – Giedriaus bei Andriaus – meilė. O mama Daiva, taip išgyvenusi dėl dukros negalios, sako tik dabar supratusi, kad mergaitė šeimoje yra tikras meilės ir džiaugsmo užkratas. Niekas taip nemoka džiaugtis smulkmenomis, kaip moka Mildutė. Meilės Mildutei netrūksta ir Paramos šeimai tarnybos dienos centre. Ten ji turi užsiėmimų, kuria darbelius ir mėgsta vadovauti, organizuoti. Daiva sako, kad MO muziejuje apžiūrėjusi tapybos darbų parodą pastebėjusi, kad Paramos šeimai tarnybos lankytojų darbeliai irgi tiktų tokio muziejaus parodai. Dabar Mildai jau per 30. O tėveliams per tuos metus reikėjo išmokti susigyventi su nelaime. Daiva labiausiai dėkoja savo vyrui Broniui, neišsigandusiam skausmo, visada buvusiam šalia, visada palaikiusiam. Dėkoja Paramos šeimai tarnybai, į kurią jos abi su dukrele skuba kiekvieną rytą. Mildutė – vežimėlyje, o mama ją veža. Mama ten dirba, o dukrelė Mildutė turi daug edukacinės veiklos. Daiva sako, kad darbas Paramos šeimai tarnyboje jai duoda daug gyvenimo pamokų ir supratimo, kad jos skausmas nėra pats didžiausias pasaulyje. Ji mato, kad ne vienai mamai tenka sunkesnė dalia. Daiva žino ir kiekvienam sveikam gali papasakoti, kaip neįgalūs vaikai moka taip džiaugtis kiekviena smulkmena, kad tuo džiaugsmu užkrėsti gali kiekvieną šalia esantį. Daiva didžiausią gyvenimo nuo­skaudą jaučia ne dėl neįgalios dukros, o dėl valdžios biurokratijos. Kai Mildutei sukako aštuoniolika ir jai reikėjo įforminti globą, Daivai teisme teko įrodinėti dukros neveiksnumą. Niekas jai nepaaiškino, kur kreiptis, o svarbiausia niekas nepaaiškino, kodėl tokie įstatymai, kad dukrą dėl negalios turi skųsti teismui. Daiva dėkoja advokatui Andrejui Paberaliui, ją nuraminusiam ir be jokio užmokesčio surašiusiam visą eilę teisinių darbų, kuriuos ji turėjo atlikti dėl pilnametės dukros globos.

Mildutės broliai Giedrius ir Andrius, baigę mokslus, gyventi ir dirbti pasiliko Vilniuje, o Daivai ir Broniui namuose liko amžinas vaikas – dukrelė. Daiva dėkinga savo mamai Birutei, visus tuos metus buvusiai šalia ir padėjusiai auginti mergaitę. Daivą ir Bronių Bagaliūnus elektrėniškiai pažįsta kaip labai darbščią šeimą. Visada šalia nuolatinio darbo jie turėjo papildomus, mažus savo verslelius, dėl ko šeimai lengviau pragyventi materialiai. Bet tarp darbų gausos šeima randa laiko pažintinėms kelionėms, ku­rios taip džiugina Mildutę. O ji savo džiaugsmu tėvelius taip užkrečia, kad tas džiaugsmas atperka visus rūpestėlius.

Keturgubi džiaugsmai
Rasa ir Tomas Kulevičiai augina keturias dukras. Miesto daugiabutyje tiek vaikų auginti ne kiekviena šei­ma ryžtųsi. Bet jauniems tėveliams – vienturtei Rasai ir brolį turinčiam Tomui – dukros vien džiaugsmą teikia. Rasa juokauja, kad jų šeimoje visi rūpesčiai ir džiaugsmai yra tokie pat, kaip ir vieną vaiką auginant, tik viską reikia padauginti iš keturių. Kulevičių gausioje šeimoje kiekvienas turi savo darbus, bet Mamai svarbiausia užduotis yra darbus ir veiklas planuoti. Tam namuose kabo tvarkaraštis: kam, kur, kada ir kokie užsiėmimai. Vyriausiai Rusnei jau šešiolika. Mergaitė gerai mokosi ir kuria poeziją. Šiais metais Rusnė debiutavo su eilėraščiais literatų klubo „Strėva“ almanache „Srauniais upeliais į didžią kūrybos upę“. Urtei jau 12, ji lanko gimnastiką. Šešerių metų Smiltė ir prieš trejetą metų savo gimimu su Motinos diena pasveikinusi mamą Luknė – darželinukės ir užsiėmimus lanko tik darželiuose. Abu tėveliai dirba, todėl vakare namuose būna daug šurmulio. Didžiausias iššūkis per tuos metus, juokiasi Rasa, buvo tai, kad visi nebetilpo į penkiavietį automobilį. Reikėjo septynviečio. Rasa sako, kad šeima labai mėgsta keliones, keliauja po Lietuvą, dažniausiai lanko muziejus, pažintinius takus ir edukacines programas. Įspūdžiais šeima nevengia pasidalinti socialiniuose tinkluo­se. Dar vieną rūpestį šeima turi dėl gyvenamo ploto. Kol kas trys sesės gyvena viename kambaryje, o mažoji – su tėveliais. Šią problemą šeima greitu laiku turėtų išspręsti. Naujai statomame name kiekvienai dukrai suplanuo­ta po kambarį. Pasak Rasos, jų šei­ma nesijaučia išskirtinė, išskyrus tai, kad jų yra daug ir jei ateina į svečius, užima daug vietos. Kulevičių šeima draugiškai sugyvena su savo tėvais, o mamos yra pirmosios pagalbininkės šeimos reikaluose. „Motinystė – gyvenimo ke­lio atkarpa. Kiekvienai mamai ji būna skirtinga ir jos sudėtingumo ar leng­vumo tikrai neapsprendžia vaikų skaičius šeimoje. Motinystė yra tas rūpestingas atsakingumas, kurį atperka vaikų pasiekimai, vaikų džiaugsmai“, – savo patirtimi dalijasi daugiavaikė mama Rasa.

Tai tokios tos keturios moterys, keturios Motinos, apie kurias norėjome papasakoti Motinos dienos išvakarėse. Tegul joms visoms po šiltą spindulį į širdį įneš Rusnės Kulevičiūtės eilėraštis:

Ši meilė kitokia.
Ši meilė tyra.
Ji su kaspinais,
Į kasas įpinta.
Su šypsena šėlsta
Vaikai ir mama,
Tokia ta meilė
Vaikiškai rimta.
Rūpesčių tiek daug,
Vėl žila galva,
Bet su tokia meile,
Gali likt tik jauna.
Nepyk, jei rėksiu,
Jei išeisiu, nepyk.
Jei tavęs negerbsiu,
Kvaile pramanyk.
Ši meilė kitokia.
Ši meilė tyra.
Vienas žodis joj telpa,
O tas žodis „MAMA“.