Virginija Jacinavičiūtė
Gegužės 25-ąją Europa mini Kaimynų dieną, taip siekiama skatinti bendradarbiavimą ir socialinį solidarumą. Šių įgūdžių europiečius galėtų pamokyti vieviškiai, kurie jau ketvirtąjį kartą rinkosi į šią šventę.
Kaimynai kaip tėvai – jų pasirinkti negali, tačiau tikrai gali pasirinkti, bendrauti su kaimynais ar ne. Lietuvoje santykiai su kaimynais visada turėjo didelę reikšmę, tai atsispindi ir liaudies išmintyje. Patarlės sako: „Blogas kaimynas kaip votis ant bambos“ arba „Nedoras kaimynas kaip krislas akyje“. Laimė tiems, kurie šių patarlių reikšmės gyvenime nepatyrė, o kaimynus turi tokius, kad gali tik patarle „Giminė už mylios, o kaimynas už tvoros“ pasinaudoti. Kad ir kaip bebūtų, bendravimas su kaimynais yra daug svarbesnis ir naudingesnis, nei gali atrodyti. Juk vyresni žmonės turi artimus kaimynus, kuriems net savo būsto raktus palieka, kad nelaimei ištikus, jie galėtų pagelbėti, palieka savo telefono numerius, kad prireikus, kaimynas galėtų susisiekti.
Toks artimas bendravimas su kaimynais tampa vis retesniu pavyzdžiu. Dauguma kaimynų nepažįsta tų, kurie gyvena už sienos, todėl net nepasisveikina. Man, kaimo vaikui, tokie dalykai atrodo nesuprantami, tačiau dauguma dėl to nesuka galvos. Štai dėl to Europoje vis auga socialinis abejingumas ir vis labiau stinga solidarumo tarp piliečių. Dažnai šį abejingumą palydi ir nelaimės, nes niekas negirdi ar nenori girdėti, kaip už sienos mušami vaikai, kaip rauda sumuštos moterys arba vyrai.
Siekiant užkirsti kelią susvetimėjimui, visoje Europoje pradėta rengti Kaimynų diena, kurios tikslas – skatinti bendravimą ir socialinį solidarumą. Šią dieną visoje Europoje organizuojami renginiai, žmonės raginami tiesiog savo kieme, gatvėje ar sode suruošti nedidelę šventę, susipažinti su gyvenančiais šalia, užmegzti draugiškus santykius. Europoje kaimynų šventė pirmą kartą įvyko 1990 metais nevyriausybinės organizacijos „Paris d‘Amis“ iniciatyva Paryžiuje.
Nieko nenustebins tai, kad švęsti Kaimynų dieną Lietuvoje dar nėra labai populiaru, tačiau tokių iniciatyvų atgarsiai vis dažniau ateina iš Lietuvos miestelių. Galime pasidžiaugti, kad labai toli iniciatyvų ieškoti nereikia.
Vos pasitikus Naujuosius metus, keliavau namo iš Elektrėnų kultūros aikštės po ten vykusių fejerverkų. Dėmesį patraukė linksmos dainos prie Taikos g. 1 namo. Kaimynai šventė Naujuosius metus grodami armonika, dainuodami ir suglausdami šampano taures už praėjusius ir ateinančius metus. Šiame name gyvenanti Liudmila Felčinskaja pasakojo, kad šią tradiciją kaimynai turi jau seniai.
O dar gražesnę tradiciją turi Vievio L. Giros, L. Giros skersgatvio, Kranto gatvės, kuri ribojasi su L.Giros gatve, gyventojai, kurie šiemet jau ketvirtą kartą rinkosi švęsti kaimynadienio. Šie kaimynai išsirinko sau net pavadinimą – „Ežero kaimynai“. Neatsitiktinai šie kaimynai išsirinko tokį pavadinimą – juk jų gyvenimas neatsiejamas nuo ežero, jie čia seniai gyvena ir matė, kaip ežero grožis ir galimybės juo naudotis tapo vis mažiau pasiekiamos vieviškiams. Būtent ežeras tapo pagrindine kaimynų susitikimų diskusijos ašimi.
Gyventojams skauda, kad lieka vis mažiau erdvės aplink ežerus, žmonės tarsi į „rezervatus“ stumiami į paplūdimius. Pamažu žmonės visai nustoja rinktis ir draugauti prie ežero, leisti vasaros dienas kartu ir su vaikais, kaip buvo kažkada. Ant trinkelių galima pasėdėti ir prie parduotuvės, o ant žolės prisėsti, jau nėra kur. Tie, kurie nėra gyvenę prie ežero, niekada to jausmo nesupras. Dabar, deja, krantai išmindžioti, išvažinėti automobilių. Automobiliai stovi prie pat vandens. Vietų, kuriose galima įsitaisyti tiesiog ant žolės, beveik neliko – tik tas lopinėlis, kuriame kasmet susirenka aplinkinių gatvių kaimynai. Jau tik vyresnių vieviškių prisiminimuose liko linksmas ir įvairus gyvenimas, kažkada vykęs pakrantėje. Vieviškiams seniūnas Zenonas Pukėnas yra minėjęs, kad toje vietoje bus parkelis, tačiau šiomis kalbomis sunkiai vieviškiai tiki ir puse lūpų kalba, kad ir paskutinis žemės lopinėlis bus panaudotas ne vieviškių labui. Tačiau bendrai sutaria, kad jei kas kėsinsis į paskutinį žemės lopinėlį, tikrai nesėdės rankų sudėję, kils į protestą.
Geranoriški, draugiški ir tvarkingi Vievio L. Giros, L. Giros skersgatvio, Kranto gatvės kaimynai jaukioje kompanijoje klegėjo, šoko, dainavo, žaidė, fotografavosi, kepė, vaišinosi. Visi džiaugėsi bendryste ir juokavo. Vaikai – svarbiausi įvykio dalyviai – iš džiaugsmo netilpo savyje, krykštavo, piešė, buvo visur jų pilna.
„Giminė už mylios, o kaimynas už tvoros“, todėl bendrauti su šalia esančiais yra labai svarbu. Pasekti vieviškių pavyzdžiu galime kiekvienas, o gera pradžia bendravimui gali būti tiesiog šypsena ir pasilabinimas.