GEOGRAFINĖS VIETOS. Elektrėnų seniūnija

GEOGRAFINĖS VIETOS. Elektrėnų seniūnija

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

 Elektrėnai – jauniausias miestas Lietuvoje, rašantis savo istoriją, kuri dar gyva čia gyvenančių žmonių atmintyje. Bet kiti savivaldybės miestai, miesteliai ir kaimai skaičiuoja šimtmečius nuo jų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, mokyklose kuriami etnografiniai muziejai, vienas kitas entuziastas savo užrašų knygutėse užrašinėja senolių prisiminimus, Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnokultūrologė Ona Šakienė išleido knygą „Ar meni tų ažerų…“, kurioje spausdinami čia gyvenančių žmonių pasakojimai tarmiška kalba apie gyvenseną, etnokultūrą, paveldą, papročius. Bet, kaip sako pati etnokultūrologė, pradėjusi ekspedicijas suprato, kiek neišsenkančių lobių guli žmonių atminimuose, kiek istorijos vadovėliuose neužrašytų įvykių, kuriuos žmonės išsineša gal kartais tik artimiesiems papasakojus. Laikraštis „Elektrėnų kronika“ gali padėti informaciją susisteminti ir pateikti skaitytojams. 
Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas prie Kultūros ministerijos kiekvienais metais skelbia konkursą regioninės žiniasklaidos kultūrinėms programoms. Šiems metams laikraštis „Elektrėnų kronika“ pateikė projektą „Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose“ ir gavo 10 tūkst. litų finansavimą. Todėl vėl pradedame rašinių ciklą po Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ženklu. Projektas tęsis iki metų pabaigos. Projekte, remiantis „liudytojų” pasakojimais, supažindinsime skaitytojus su Elektrėnų krašto vietovardžiais, legendomis, padėsime skaitytojams nepamiršti ar sužinoti šio krašto praeitį, žmonių darbus ir papročius, taip ugdysime pagarbą krašto istorijai, praeičiai. Neišsenkantys paveldo lobiai guli žmonių atmintyse, o ypatingai tų, kuriems teko gyventi su seneliais, kurie prisimena jų pasakojimus apie piemenavimą, jaunystę, šokius, vestuves, krikštynas, samdinius arba ūkininkus, samdžiusius šeimyną, valdžių pasikeitimus ir pan…
Projektą vykdysime kartu su Elektrėnų literatūros ir meno muziejumi ir etnokultūrologe Ona Rasute Šakiene. Į pagalbą kviesime Kietaviškių ir Semeliškių muziejų vadoves Danutę Gudelienę ir Meilutę Rašimienę. Šie metai paskelbti Tarmių metais, todėl pasakojimus užrašinėsime tarmiškai. Tikime, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su istorija iš gyvų lūpų.

Redaktorė Julija Kirkilienė

GEOGRAFINĖS VIETOS. Elektrėnų seniūnija

Elektrėnų mariomis užlietose teritorijose ir jų apylinkėse žmonės apsigyveno nuo akmens amžiaus.
Senosiose Anykštos, Puikino, Jagudo ežerų pakrančių teritorijose žmonės apsigyveno jau akmens amžiuje. Nuo XIV a. teritorijos priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijai. Teritorijomis dažnai traukdavo vokiečių ordino kariuomenė. Prie Strėvos upės vyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir kunigaikščio Gedimino sūnus Narimantas. Perkūnakiemis – kaimas, kuriame stovi elektrinė, iki XX a. buvo žinomas kaip bajorkaimis. Apie kaimo vardo kilmę yra užrašyta keletas pasakojimų, leidžiančių spręsti apie senovėje čia buvusias pagoniškąsias šventyklas, dievo Perkūno garbinimą. Teritorijoje nuo Vytauto laikų gyveno į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys (Geibonys).
Tuo metu teritorijos priklausė kunigaikščiams Oginskiams, kelios jų kartos valdė žemes nuo Vievio iki Strėvininkų ir Kruonio, Darsūniškio, manoma, kad net vardą Oginskiai gavo nuo Uogintų dvaro. Šiomis žemėmis Steponas Batoras Marcijoną Bogdaną Oginskį (1568 – 1640) buvo apdovanojęs už pasižymėjimą mūšiuose ir paskyręs jį Trakų pakamore*.
Raistinė, buvęs kaimas
Prisiminimais apie Raistinės kaimą dalinasi Abromiškėse gyvenanti Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m.:
Kaime gyveno 7 gyventojai – 3 Jakeliai (Motiejus, Ignas ir Petras) ir 4 Sajetai (Aleksas, Stasys, Juozas ir Martynas).
Viduriu gatvės aja kelias, vienoj pusėj gyvena Jakeliai. Ignas ir Motiejus, toliau auga labai didelės kriaušės ir gyvena Petras. Prie tėvelia namų auga dvi liepos, jose gyvena gandrai. Turėjam sūpuoklas, tada labai mylėdavam suptis, ypatingai prieš Velykas.
Sajetai gyvena už Pakriokšnia upelia. Kaimas sėdava savo laukus šniūrais, buva dūminės pirkios. Bet kaip ty buva su tais dūmais? Mana senelė buva atėjus iš Bajorų kaima ir buva labai didelė audėja, tai, menu audė ir audė. Ir dabar dar turiu jos priaustų. O seniau tai ir drobes audė, ir pasiklot’, ir usiklot’, ir marškiniam. Ir niekas neaprūkdava. Menu, užkaria paklodi ir neina dūmai trobon. Gal gerai išvesta an lubų? 1925 metais jau išėja an sklypų, tada jau pastati kaminu.
Mes gyvenam palei ažeru už Sajetų, žemiau mūs soda, palei Mažikli – Sinkevičius ir Pučius. Pučius arčiau, ty buva mokykla, ajau pirmon klasėn, pas Sajetus gyvena mokytojas Radzevičius, daugiau kaip 10 metų. Paskui jis isikėłė Gabriliavon.
Kai gyvenam dar Raistinėj, tai ty tėvas Jakelis Motiejus ir diedukas ir prodiedis gyvena nuo amžių. Paskui aja an sklypų, tėva brolis išeja Amerikon, tai statėsi palei ažeru.
***
An Sajetų lauka mokytojas vedžioja, ty radau tokį dzvanelį, tai mokytojas indėja tokion skrynutėn, jis ty turėja tų gelažėlių. Mokytojas pasakoja, inlankoj, in klonį, kada tai per karu buva padėta dėžė auksa. Ty Mažiklėj. Mama pasakoja, kad buva karas ir per karu upelis ty krauju aja, kiek žuva. Paskui pušyne ty kapčių yra, Gojuj, ty irgi kareiviai sukavoti. Ir prie Sajetų buva kapčiai. Mes tai laidojamės jau Sabališkėse. Visi čia, visa giminė. Gojaus miške pas Loibu pusseserė ganė, tai nułėkdavam, ty labai daug šitų kurganų.
***
Pusiasalis – dar Raistinė, ant kalna – Ałynka, toliau buva Mažiklė.
Seniau visi kaimai buva kupetoj, per vidurį aja kelias, abiem pusėm namai stovieja. Paskui jau isiskirsti, išieja an sklypų, statėsi.
Prisiminimus apie Raistinės kaimą pasakoja dabar Elektrėnuose gyvenanti Pranutė Olubaitė Sajetienė, g. 1924 m.:
Raistinės kaime gyvena Jakeliai, Greželis, Sajetų žentas ir Sajetos, dar tiesiai už Sajetos, už mana vyra, un jau mūs sodybos, kur dabar dar išlikus, a palei ažeru stovėja pona Naruševičiaus dvarelis. Dvarelis nebuvo didelis, menu, ateidiniejam dirbt’, namas buva medinis, gražus didelis, su langinėm, menu kad buva svirnas. Buva ženotas su našta, vyresne už savį, turieja daug žemės, gyvulių. Paskui po kara jiej išvažiava Lenkijon. Menu buva ardinarščikų namas, tenai jiej atskirai gyvena.
***
Papasakosiu kaip mus vežė.
Mes su vyru buvom paėmę šliūbą ir jau gyvenau pas Sajetus. Gimiau ir augau Kakliniškių kaime, buvau Olubaitė. Taigi mus perspėja, kad veš Sibiran. Tada mana vyras saka: ,,Aik tu pas mamą ir būk tenai, o kad metrikacija nepadaryta, tai tavį neveš.” Taip ir padarėm. O vyras, jo brolis, tėvai slapstėsi miškuose, pas kaimynus, gimines, taip ir lika. Tik namus atėmė. Padarė mokyklą ir apsigyveno mokytojas Kviliūnas su šeimyna. Du kartus manį buva paėmį, bet paleisdava, dokumentuose buvau Olubaitė, tai negalėja paimt’. Vyras irgi išvažiava miestan dirbt’, taip ir išsisuka.
Už ką vežė?
Tėvas turėja 16 ha žemės. Gyvena vyro tėvai, vyras ir brolis ir visi dirba žemę, turėja gyvulių, daržus, o motina buva nesveika, tai vis samdė mergas, užtatai. Jau buožės. Kad darbštūs, kad ūkininkai, kad samdė darbinykes.
Paskui namus grąžina. Dar kurį laiką mokytojas Kviliūnas nenorieja išeit’, ale dokumentai jau buva sutvarkyti, tai paskui išėja. Vyras turėja pasirašyt’, kad mes tarnų nelaikėm, tik tėvas, tada atidavė. O mes jau turėjam du sūnus, tada vyras turėja su manim padaryt’ metrikaciju, abudu vaikus įsisūnyt’, nes jie turėjo mano pavardę – buvo Olubiukai. Tik tada grįžam namo, remontavomės.
Medžiagą spausdinimui
paruošė Ona Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų