Elektrėnų Kronikai – 25-eri

Profesinė šventė pandemijos metu

Julija Kirkilienė

Norint suprasti, kodėl Elek­trėnuose buvo įkurtas laikraštis „Elektrėnų kronika“, reikėtų tikėti Biblija, kad nė vienas žodis neišei­na be Dievo žinios. Buvo 2000 metai, kai Lietuva iš socialistinės santvarkos pereidinėjo į kapitalistinę. Vyko valstybinių įmonių privatizacija, buvo sustabdyta Kruo­nio HAE statyba, atleidinėjami darbuotojai iš valstybinių įstaigų. Tokiu metu Elektrėnuose buvo įkurtas savivaldybės centras ir ­laikraštis „Elektrėnų kronika“.

Galite tikėti, galite – ne
Tuo metu be darbo likusi buvo šių eilučių autorė Julija Kirkilienė ir ilgametė savivaldybės kontrolierė Rita Trepeika. Ritos mama, labai tikinti moteris, nuoširdžiai meldėsi, kad abi bedarbės surastų joms tinkantį darbą… Norite tikėkite, norite – ne, jos maldos buvo išklausytos. Kadangi tuo metu nebuvo feisbuko, tai žmonės pirminės informacijos ieškodavo turguje… Vieną 2000 metų balandžio dieną į Elektrėnų turgų užsuko būsimas laikraščio „Elektrėnų kronika“ redaktorius Romualdas Černeckis. Jis pasipasakojo turgaus pardavėjams apie planus įkurti laikraštį ir paklausinėjo, kas iš elektrėniškių galėtų jam padėti. Viena iš turgaus prekiautojų, o gal pirkėjų, pažinojusi Ritos mamą, perdavė jai Romo telefono numerį. Rita susisiekė su būsimu redaktoriumi, o laikraštį platinti pakvietė mane. Kaip prieš jubiliejų kalbėjo Rita, pakviesti galėjusi ji ką nors kitą, bet tada atėjusi mintis paskambinti man. Tuo metu, kai buvo kuriama Elektrėnų savivaldybė, Rita priklausė Naujosios sąjungos partijai, todėl jai buvo pasiūlyta dirbti savivaldybės Kontrolės ir audito skyriuje. Kaip šmaikštavo buvęs tos partijos pirmininkas Vladimir Fedotov, tuo metu savivaldybėje už Ritą nebuvo geresnės kontrolierės, o už Juliją geresnės laikraščio leidėjos. Atvykęs į Elektrėnus naujasis redaktorius turėjo vieną darbo įrankį – rašiklį, o aš turėjau fotoaparatą „muilinę“, vairuotojo pažymėjimą ir automobilį. Be to, baigusi vidurinę mokyklą, du metus Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute buvau studijavusi Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Gyvenimas lėmė pedagogiką pakeisti į duonos kepimo technologo specialybę ir iš Klaipėdos atvažiuoti į Elektrėnus. Nuo 1983 metų dirbdama Vievio malūne svėrėja, vėliau naujai atidarytos duonos kepyklos gamybos vedėja, žinojau visas naujojoje savivaldybėje veikiančias parduotuves. Tad 2000 metais, pakviesta platinti laikraštį, kiekvieną penktadienį važinėdavau po visas seniūnijas, laikraštį pristatydavau į parduotuves, ragindavau žmones laikraštį prenumeruoti ir rinkdavau medžiagą kitam laikraščio numeriui. Pirmasis laikraščio „Elektrėnų kronika“ numeris išėjo gegužės 12 dieną. Laikraščio pirmame puslapyje buvo išspausdintas Romualdo Černeckio straipsnis „Elektrėnų kronika – jau mieste“: „Gegužė Elektrėnuose – pavasarinis įkurtuvių metas. Jau savo veiklą pradėjo naujai įkurta miesto savivaldybė, pirmąjį laikraščio „Elektrėnų kronika“ numerį išleido to laikraščio redakcija. Šis laikraštis sieks įgyti ne tik solidaus, bet ir linksmo, padoraus ir nebijančio nagrinėti įvairias sudėtingas gyvenimiškas problemas, <….> kritikuojančio, pliekiančio negeroves, bet ir savikritiško, geranoriško leidinio vardą. Norime ne tik turėti ištikimus skaitytojus, bet ir suburti aktyvą <….>, galintį ir norintį rašyti“.

Tokia buvo laikraščio atsiradimo pradžia
Tie 2000 metai buvo dar tas laikas, kai spausdintas žodis buvo svarbus, kai žmonės ieškojo žinių, naujienų, kritikos valdžiai, o laikraščiai tarpusavyje varžėsi, kuris naujieną išspausdins pirmas. Pirma laikraščio bendradarbė buvo elektrėniškė Marija Lavrukaitienė, pirmam numeriui parengusi straipsnį „Laiškas ant raudonos bu­­rės“. Straipsnyje buvo rašoma apie neį­galiųjų, tada dar vadinamos invalidų, draugijos susitikimą su poete Dalia Teišerskyte. Dar vienas straipsnis buvo apie „Versmės“ gimnazijoje vykusias krepšinio varžybas, skirtas Motinos dienai. Šio straips­nio autorė buvau aš, pirmuosius straipsnius pasirašinėjusi mergautine pavarde – Julija Viskontaitė.
Pirmiems laikraščio numeriams tekstus rašydavome ranka. Redaktorius rankraščius veždavo į spaustuvę Kazlų Rūdoje, kur per vieną vakarą tekstus surinkdavo žmogus, mokantis dirbti kompiuteriu, tas pats žmogus 24 rajonų „Kronikas“ sumaketuodavo, išspausdindavo ir paryčiais atveždavo į redakciją. Laikraštį išspausdinti dažnai vėluodavo, tekstai surenkami buvo su klaidomis.
Elektrėnų redakcijai įsikurti pa­dėjo elektrėniškis šviesuolis Algirdas Dambrauskas. Jis išnuomavo laisvas patalpas Draugystės g. 25 name, pa­skolino pinigų nusipirkti fakso aparatui, kažkokiu būdu gavome lei­dimą net laidinį telefoną įsivesti. Turėdami faksą, ranka rašytus tekstus spaustuvei perduodavome jau faksu. Aš redakcijoje dirbau pagal individualią veiklą, ėjau vadybininkės pareigas. T.y. laikraštį išvežiodavau po visas savivaldybėje veikusias parduotuves, tuo pačiu metu ieškodavau reklamos davėjų ir rašydavau žinutes apie savivaldybės gyvenimą.

Išliko tik „Elektrėnų kronika“
„Elektrėnų kronika“ buvo Kazlų Rūdoje gyvenusio ir spaustuvę tu­rėjusio leidėjo Aleksandro Minino projekto, visose Lietuvos seniūnijose įkurti po „Kroniką“, dalis. Kazlų Rūdoje vienu laikotarpiu buvo lei­džiami net 44 rajonų „Kronika“ laikraščiai. Tarp jų mūsų redakcija dar leido „Vilnijos kroniką“, kurią platinome Trakų r. ir Grigiškėse, o R. Černeckis ir Birutė Grybauskienė leido laikraštį „Kaišiadorių kronika“. Bet projektas nepasiteisino. 2002 metais A. Minino firma savo sukurtus laikraščius pradėjo „pardavinėti“ arba uždarinėti. Redakcijai dėl laikraščio leidybos buvo apsisprendimo metas. Savivaldybėje jau ėjo du laikraščiai. Galėjome užsidaryti, bet savivaldybėje būtų likęs tik vienas laikraštis, lojalus valdantiesiems. „Elektrėnų kronika“ jau turėjo savo skaitytojus, buvome jau įsitraukę į leidybos verslą ir žurnalistikos įdomias peripetijas. Tuo laiku kiekvienas kritiškas žodis būdavo atidžiai skaitomas ir į kritiką dažnai net skausmingai reaguojama. Tada buvo tas metas, kad kritikos bijodavo tiek politikai, tiek verslas, dažniausiai kritika paveikdavo taip, kad problemos būdavo skubiai sprendžiamos, todėl dirbti žurnalistikoje buvo įdomu. Laikraščiui rašydavo dvi Elektrėnų šviesuolės, buvusios pedagogės Genovaitė Žigutienė ir Ona Maleravičienė, vieviškės Juzė Banevičienė, Regina Leonavičienė. Laikraščiui rašydavo ir žinomi žurnalistai Austra Zapolskienė, Jonas Počepavičus, Aldona Svirbutavičiūtė, Daiva Červokienė. Pamažu prie laikraščio turinio kūrimo prisidėjo seniūnijų kultūrinių renginių or­ganizatorės, bibliotekininkės, sporto bendruomenės ir skaitytojai. Iš visų buvusių rajonų „Kronikų“ visus 25 metus veikti liko tik „Elektrėnų kronika“.

Elektrėnų laikraštis
Apie galimybę nusipirkti akcijas iš A. Minino ir vietiniams tapti laikraščio akcininkais, pirmiausia informavau tarybos narį, dirbusį opozicijoje, Bronių Pargaliauską. Jį tokia galimybė sudomino, bet, suprasdamas, kad politikas negali būti žiniasklaidos priemonės nei savininku, nei leidėju, pats akcijų nepirko. Jis suprato žiniasklaidos svarbą nau­joje savivaldybėje, suorganizavo ak­cininkų komandą, niekaip nedariusią įtakos laikraščio turiniui. Aš buvau paskirta redakcijos vadove. 2002 m. rugsėjo 23 d. Registrų centre buvo įregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Elektrėnų kronika“. A. Mininas ta proga pardavė seną, bet dar veikiantį kompiuterį, redakcijai patalpas išsinuomavome adresu Trakų g. 20, butas 2, kuriose ir dabar dirbame. Pirmoji laikraščio buhalterė, padėjusi įkurti įmonę, buvo Laimutė Kobeleva. Įdarbinome ir maketuotoją, Profesinio mokymo centro studentę Godą Jakavičiūtę. Kompiuteriu dirbti mane ir G.Žigutienę mokė jos sūnus, Lietuvos elektrinės inžinierius Gediminas Žigutis. Pirmąją „Elektrėnų kronikos“ el. svetainę sukūrė UAB „Eldeiromas“ savininkas Deividas Nedveckis. Tuo metu savivaldybės verslininkai taip pat buvo suinteresuoti būti žinomi, todėl užsakydavo parašyti straipsnių ir už reklamą sumokėdavo. Per metus nuo įsikūrimo jau buvome nusipirkę naujus kompiuterius, įdarbinę nuolatinę maketuotoją ir korektorę, žmogų, mokantį rinkti tekstus kompiuteriu ir taisyti klaidas bei stilių. Įkūrus redakciją Elektrėnuose, bandėme rašyti projektus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui. Niekas negali nė įsivaizduoti, kiek redakcijai buvo džiaugsmo ir kokia reikšminga buvo pagalba projektui gavus net 15 tūkst. litų.

Tobulėjimas
Įkūrę laikraštį, pirmiausia supratome, kad visiems darbuotojams būtina tobulėti. Tuo laikotarpiu Žurnalistų sąjunga, į kurią įstojau, organizuodavo daug mokymų. Mokymuose sutikta Vilniaus universiteto dėstytoja Danguolė Skarbalienė pakvietė stoti į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybę. Surizikavau ir 2005 metais kartu su Mildute Bertašiene įstojome studijuoti. 2010 metais sėkmingai studijas užbaigiau ir įgijau žurnalistikos specialybės bakalauro laipsnį. Tuo laikotarpiu žurnalistikos disciplinas dėstė buvęs „Amerikos balso“ žurnalistas Romas Sakadolskis, žinomas lietuvių fotografijos, kino ir televizijos kritikas, žurnalistas Skirmantas Valiulis, žurnalistas, rašytojas, keliautojas ir šiaip įdomus žmogus Algimantas Čekuolis, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Smetona ir kiti įdomūs bei profesionalūs dėstytojai. Per 25 metus laikraštis augo ir tobulėjo. Nuo 2006 metų laikraštyje dirbti pradėjo Virginija Jacinavičiūtė, šiuo metu laikraštyje galinti eiti bet kurias pareigas. Moka visus darbus: rašyti tekstus, taisyti klaidas, maketuoti, dirbti su reklamos užsakovais, prenumeratoriais, prižiūrėti laikraščio portalą, platinti laikraštį ir t.t.

Dėkojame darbuotojams
Darbuotojų per tuos 25 metus turėjome daug, dabar skaičiuojame per 20. Dėl mažų atlyginimų jie ilgai neužsibūdavo. Vieni dėl žinomumo, kiti dėl to, kad geriau apmokamų darbo vietų vis daugiau atsirasdavo tiek savivaldybėje, tiek Vilniuje, redakciją palikdavo. Taip redakcija tapo savotiška gerų specialistų kalve tiek savivaldybėje, tiek didžio­siose žiniasklaidos priemonėse ar įmonėse, kur reikalingi atstovai spaudai. Redakcijoje trumpai yra dirbusi savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėja Alina Kulbokienė, specialistė Eglė Butkutė, šiuo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“ dirbanti Gražina Radzvilavičiūtė-Urbonavičė, LRT portalo darbuotoja Ineta Bricaitė-Nedveckė, Audra Česonienė ir kt. Redakcijoje visas žiedas dabar žinomų žurnalistų yra atlikę pirmąją praktiką. Tai ir Tomas Loiba, Lukas Paškevičius, Karolina Navakauskaitė, Dominykas Grinkevičius, tarybos narys ir Seimo kanceliarijos vyriausias specialistas Giedrius Leskauskas ir kt.
Laikraščio turinio kokybę išsaugoti labai padėjo žurnalistė ir rašytoja, kraštietė iš Semeliškių Daiva Červokienė. Dėl jai skirto atsakingo darbo Medijų rėmimo fonde, laikraštyje bendradarbiauti nebegali. Labai esame dėkingi naujiems bendradarbiams. Tai lituanistės Janina Nikoliukienė, Albina Sidaravičienė, žurnalistai Kazimieras Šliužas, Virginija Šimkūnienė. Prie bendradarbių prisijungė sporto temomis rašantis Linas Baublys, vasarą pagal jaunimo programą dirbusi ir puikiai plunksną valdanti kietaviškietė Deimantė Jančiūnaitė ir kt. Kadangi pasikeitė laikmetis ir redakcijos darbuotojai renginiuose dalyvauti nebespėja, tai kultūros puslapius užpildo kul­tūrinių renginių organizatorės, bib­liotekininkės, visuomeninių orga­nizacijų atstovai. Nuoširdžiai jiems už tai dėkojame.

Atsiprašome už klaidas
Redakcijos bene didžiausia bėda šiuo metu – klaidos, kad ir kaip besistengiame, kaip tik klaidas visi betikriname, jų laikraštyje visada lieka. Apmaudžiausia, kad vis dar pasitaiko klaidų pavardėse. Gerai yra elektroninės žiniasklaidos leidėjams – suklydo, tuoj pat gali ištaisyti. O popieriuje kas parašyta, kaip sakoma patarlėje, nė su kirviu nebeiškirsi. Mes klaidas visada atitaisome kitame numeryje, bet patikėkite, kiekvieną kartą dėl tų klaidų skaudžiai išgyvename. Todėl dar kartą norime už klaidas visų atsiprašyti ir prašome supratimo. Pasiteisinimui galime tik pacituoti savo iškilųjį dėstytoją R. Sakadolskį. Jis žurnalistus ramino, kad klaidos visada pasirodo tik laikraštį išspausdinus. Pavyzdžiui, laikraštyje „The New York Times“ kiekviename numeryje vienas spaudos lankas skiriamas klaidų atitaisymui. Pasak dėstytojo, popieriniame variante klaidų palieka visi spausdinami popieriniai laikraščiai, svarbu tik gerbti savo skaitytojus ir klaidas atitaisyti. Atsiprašome ir tų, kas pyksta dėl kritikos… Deja, vietinis laikraštis yra to krašto metraštininkas, todėl nei gerų, nei blogų įvykių praleisti negalima… Norėdami išlaikyti skaitytojus negalime nei meluoti, nei faktų iškraipyti… Būtume nesuprasti ir nepatikimi…
O pabaigai norime pasidalinti mūsų laikraščio nuolatinės skaitytojos, literatės Kazimiros eilėraščiais, skirtais laikraščiui „Elektrėnų kronika“. Nuoširdžiai dėkojame jai ir kiekvienam laikraščio skaitytojui, su mumis einančiam visus 25 metus…

Kronikai – dveji

Sėjai grūdus, dygo želmenėliai,
Nors šykštus lietutis, bet palaistinėjo
Ir išaugo derlius metų dvejų
Kuris turtingesnis dabar iš jų?
Puslapiuos triumfuoja daug gerų darbų,
Jūsų temos visad lieka be tabu
Ir toliau gyvuokit, dirbkit iš širdies
O gerbėjai uoliai visada padės.
Šviesk, saulute, Kronikai takus ir kelius,
Kad galėtų spręsti klausimus keblius,
Kad nebetrukdytų ponai dideli,
Daug Tu padirbėjai, daug dar ir gali…

O čia Kronikai – dvidešimt penkeri

Pulsuojanti širdis

Daug metų, ne vieną jubiliejų,
Redakcijoj darbuotojas, konkretus žmogus,
Įvaldęs žurnalisto meną – nesigailėjo,
Nors darbo stilius, kartais, ir nepatogus.
„Kronika“ lyg veidrodžio stambi šukelė,
Kur atsispindi savivaldybės reikalai.
Kažką joje pakeisti – turim mažą galią,
Bet padėtį žinoti, lyg ir privalai.
„Kronika“ taip pat ir mielas draugas:
Aplanko, apšviečia, padiskutuoja…
Ir jei esi čia gimęs ir užaugęs –
Sužinosi, ko į baltą vatą nevynioti.
Ačiū už tiesas be šilko marškinėlių,
Už nuotykius ir pergales šio miesto paauglių…
Pasiskaitei, gėries ne vien padangių mėliu –
Paliūdim dėl išėjusių atodūsiu giliu.
Būk, gyvuok, nesidairydama į tolius –
Kiekviena diena su savo apdarais…
Kad ir lėtus, bet motyvuotus šuolius
Ramstyk kasdieną principais gerais…

Sveikinimai profesinės šventės – jubiliejaus – proga, mieli „Elektrėnų kronikos“ skaitytojai…

Pagarbiai, Jūsų nuolatinė skaitytoja Kazimira Drūtienė