Elektrėnų kraštas – istorijos puslapius atvertus

Elektrėnų kraštas – istorijos puslapius atvertus

Audrius Jurgelevičius,
istorijos mokytojas

Elektrėnų krašto pavadinimo nerasime nė viename žemėlapyje ar administracinio Lietuvos su­skirstymo žinyne. Jis gyvuoja tik čia gyvenančių žmonių sąmonėje. Sunku būtų nustatyti net mūsų krašto ribas, todėl daug prasmingiau yra pažvelgti į jo istorines gelmes, kurios siekia ne vieną tūkstantmetį.
Ledynmečių epochoje nemaža dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorija buvo paslėpta po storu ledo sluoksniu. Maždaug prieš 12 000 metų nuslinkusių ledynų pėdsaką galime rasti pažvelgus į rytiniame Elektrėnų marių krante esančias kalvas, žyminčias priešistorinio ledyno kraštą. Pirmieji gyventojai, archeologinių kasinėjimų duomenimis, čia apsigyveno maždaug IX tūkstm. pr. Kr. Jų gyvenimo ir veiklos pėdsakų randama ištyrinėtuose pilkapiuose ir senųjų gyvenviečių vietose. Vėliau šiame krašte gyvenusius žmones primena keliolika piliakalnių, tarp kurių rei­kia paminėti įspūdingus Beižionių, Kalninių Mijaugonių, Žuvyčių ir ypač Pipiriškių piliakalnius.

Prie memorialo „Trijų imperatorių (cezarių) mūšis”, Čekijoje Austerlico mūšio vietoje

XIII a. susikūrus Lietuvos valstybei, mūsų kraštas lieka svarbiausių to meto politinių centrų – Kernavės, Trakų ir Vilniaus šešėlyje. Išimtis – Semeliškės, kurių apylinkėse apsigyveno nuo kryžiuočių pabėgę sūduviai. Se­me­liškių pavadinimas sutinkamas ir kryžiuočių žvalgų sudarytuose kelių, kuriais buvo žygiuojama į Trakus ir Vilnių, aprašymuose. Kelio iš Kau­no į Medininkus aprašyme minima, kad „pirmiausia nuo Kauno iki Rumšiškių 2 mylios; iš ten iki Lėlių Trakų 2 mylios; iš ten į Semeliškes 3 mylios“. Tai, jog neminimos kitos vietovės, leidžia spėti, kad šiame krašte buvo retai gyvenama. Šį teiginį netiesiogiai patvirtina ir faktas, jog XV a. pradžio­je čia apsigyveno Vytauto į Lietuvą pakviesti totoriai. Duomenų apie jų palikuonis randame vėlesniuose šaltiniuose, kur yra minima „ponia Rajeckaja su kaimeliu, taip pat jos toto­riškas dvaras prie Anykštų ežero“.
XVIII a. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos ir dabartinio Elektrėnų krašto gyventojus priskyrus Vilniaus gubernijai, atsidūrėme svetimos valstybės įvykių sūkuryje. Nors istoriniai duo­menys neleidžia patvirtinti senųjų žmonių atmintyje išlikusio pasakojimo apie Prancūzijos imperatoriaus Napoleono nakvynę Ausieniškėse, tačiau tikrai žinoma, kad į Maskvą žygiavusi jo kariuomenė apiplėšė bei sudegino koplyčias Abromiškėse, Dembinoje ir Mijaugonyse. O kažkur prie Strėvos su prancūzais su­sidūrė besitraukiančios Rusijos armijos ariergarde buvęs generolo M. Platovo būrys.
Mūsų krašto dvarų ir bajorkaimių (vienas iš tokių – darbartinių Elektrėnų vietoje buvęs Lekavičių kaimas) gyventojai neliko abejingi ir XIX a. sukilimų prieš rusų valdžią metu. LDK šlėktų palikuonys vylėsi atkurti senąją Abiejų Tautų Respubliką. Prisimenant 1830–1831 m. sukilimą, yra išlikę duomenų apie Vincento Matusevičiaus sukilėlių būrio veiksmus, apie didelę sukilėlių stovyklą Barboriškių kaime. Vietos bajorų aktyvumą liudija ir tai, kad už dalyvavimą sukilime Vilniaus gubernatorius į valstybės iždą nurodė perimti visas Semeliškių ir dalį Gabriliavos dvarų žemių. 1863–1864 m. sukilimą aprašantys šaltiniai mums primena Kazokiškių, Žaslių ir Vievio apylinkėse kovojusį tragiško likimo bajoraitį Kletą Korevą ir už pagalbą sukilėliams į Penzos guberniją ištremtą Semeliškių kleboną Leoną Vaškevičių.
Daugelis etnografų dabartinio Elektrėnų krašto teritoriją XIX a. antrojoje pusėje priskyrė prie rytinių ir pietrytinių Lietuvos sričių, kur lietuvių tautos riba buvo nestabili ir neryški. Jame tiek tarp suslavėjusių visuomenės elito sluoksnių atstovų (bajorų, kunigų), tiek tarp žemesnių sluoksnių gyventojų, visų pirma tarp valstiečių, buvo įsigalėjusi dvikalbystė ir trikalbystė. Tokioje terpėje plačiųjų masių raštingumo lygis buvo menkesnis, todėl lietuviškos knygos poreikis buvo mažesnis nei kitose Lietuvos vietose. Visgi mūsų kraštą palietė augantis tautinio atgimimo judėjimas, kurio viena ryškiausių apraiškų buvo knygnešių veikla. Ryškiausią pėdsaką joje paliko 1883–1884 m. Kietaviškėse kunigavęs Silvestras Gimžauskas. Jis, per pažįstamus knygnešius platinęs lietuviškas knygas, bendradarbiavo su Gilūšio kaimo šviesuoliu Motiejumi Grybausku, taip pat vaistininku iš Vievio Jurgiu Milančiumi. Pirmąjį drąsiai galime vadinti mūsų krašto knygnešių patriarchu.
Pirmasis pasaulinis karas Elek­trėnų kraštą palietė nedaug – čia vyko nedideli Vokietijos reicho ir Rusijos imperijos kariuomenių dalinių susirėmimai, kurių aukos palaidotos Aleksandravos, Kurkliškių ir Paaliosės kaimuose esančiose karių kapinaitėse.
Naujas senųjų Elektrėnų apylinkių istorijos puslapis buvo atverstas 1918 m. vasario 16 d., at­kūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiandieninis Elektrėnų kraštas pateko net į trijų – Kietaviškių, Semeliškių ir Vievio – valsčių teritorijas. Bet lietuviška valdžia negalėjo normaliai veikti – į kraštą, kuriame dar šeimininkavo okupantai vokiečiai, veržėsi Sovietų Rusijos Raudonoji armija ir Lenkijos daliniai. Todėl ir mūsų krašte vyko Nepriklausomybės kovos dramos. Aršiausiai čia buvo kaunamasi su lenkais, taip vadinamame Žiežmarių fronte. Šiose kovose pasižymėjo bataliono vadas S.Raštikis, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. Elektrėnų kraštas davė ir du Vyties kryžiaus – tuo metu aukščiausio Lietuvos valstybės karinio apdovanojimo – kavalierius. Tai 1900 m. Abromiškėse gimęs Mikas Nenartavičius ir 1898 m. Vilūniškio kaime gimęs Ivanas Rinkevičius. M. Nenartavičiaus, tarnavusio 1-ojoje pėstininkų pulko 4 batalione, pristatyme apdovanojimui rašoma: „(…) pasižymėjo kautynėse su bolševikais 1919 m. rugpjūčio 30 d. ties Kalkūnais. Vykstant smarkiam mūšiui, Jablonskio būryje buvo paskirtas nešioti šovinius grandinei. Anksčiau siųstieji kariai šovinių neatnešė. Tuo tarpu jis prasiveržė pro šūvius ir atsargą atnešė. Taip jo drąsos dėka buvo atremtas rusų puolimas. Mūšio metu, nepaisydamas smarkios priešo ugnies, narsiai užlipo ant geležinkelio, iš kur matėsi kiekvienas priešo judėjimas“. Tolesnis M. Nenartavičiaus, vėliau įsikūrusio Haliampolio kaime, likimas nežinomas. Lenkų tautybės I. Rinkevičius, tarnavęs Atskirajame baltarusių batalione, pasižymėjo kovose su bolševikais ties Daugpiliu. Pulko vado pristatyme apdovanojimui rašoma: „1919 m. rugpjūčio 28 d. puolimo prieš Cegelnios kaime įsitvirtinusius bolševikus metu pasižymėjo narsumu ir didvyriškumu. Po to vykusio bolševikų kontrpuolimo metu buvo sunkiai sužeistas“. Jau kitą dieną karys lazarete mirė, jo palaidojimo vieta nežinoma. Remiantis istoriko Viliaus Kavaliausko duo­menimis, iš Semeliškių, Kietaviškių ir Vievio valsčių savanoriais į Lietuvos kariuomenę išėjo daugiau nei 120 vyrų, kuriems vėliau buvo suteiktas savanorio-kūrėjo statusas.
Net ir pasibaigus Nepriklau­somybės kovoms, ramybė nestojo. Per mūsų krašto rytinę dalį ėjo demarkacinė linija su priešiškai nusiteikusia Lenkija. Pasienio miesteliais tapo Semeliškės ir Vievis, o visai šalia demarkacinės linijos atsidūrė Daugirdiškės, Lazdėnai ir kelios dešimtys kitų kaimų. Visas pasienis buvo padalintas į barus, kurių sienos sutapo su tuomečių apskričių ribomis. Viena pasienio baro būstinė buvo įsikūrusi Karageliškių kaime, kurį šiandien mes geriau žinome kaip Panerius. Pasieniečių pareiga buvo ne tik patruliavimas pasienyje, bet ir informacijos rinkimas. Ji pareigūnus dažniausiai pasiekdavo iš legaliai ar nelegaliai sieną kirtusių vietos žmonių. Nors legalus susisiekimas per demarkacinę liniją buvo minimalus, tačiau joje buvo įrengtos kelios dešimtys pasienio perėjimo punktų, kurių vienas buvo šalia dabartinių Lazdėnų. Juose vykdavo ir oficialūs abiejų pusių pareigūnų susitikimai, reikalingi sureguliuojant nuolatos kylančius pasienio incidentus, kurių buvo nemažai. Vienas iš plačiausiai nuskambėjusių tokių incidentų – Lietuvos pasieniečio Jurgio Kybarto žūtis Baltamiškio kaime. Nuo lenkų kulkų žuvęs pareigūnas iškilmingai buvo palaidotas Vievio kapinėse, o jo žūties vietoje 1937 m. už Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių surinktas lėšas pastatytas paminklas. Tačiau J. Kybarto mirtis nebuvo išskirtinis atvejis. Statistika sako, kad vien nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus.
Toliau nuo demarkacinės linijos gyvenimas tekėjo ramesne vaga. Kaip ir visoje Lietuvoje, mūsų krašte vyko žemės reforma, kurios tikslas buvo aprūpinti žeme ją dirbančius ūkininkus. Verta paminėti ir dar vieną, rečiau istorikų minimą, gyvenimo aspektą. To meto visuomenės dėmesį atkreipė gražios dabartinių Elektrėnų apylinkės. 1934 m. „Trakų balse“ buvo rašoma: „Ypatingai (…) gražus Anykštų ežeras su nuostabiai gražiomis salomis ir įlankomis. Ežero krantai apaugę įvairaus dydžio pušimis. Ši vieta vasarą sutraukia nemaža ekskursantų ir vasarotojų. Tai tikra Lietuvos Šveicarija“. Šio ir kitų ežerų grožis tapo žinomas ir Kauno aukš­tesnei valdininkijai ir vienam kitam diplomatui iš užsienio valstybių atstovybių, todėl pameškerioti ar tiesiog pasigrožėti gamta vasarą čia ­susirinkdavo nemaža svečių.

Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną
seniūnė Loreta Karalevičienė Semeliškių genocido aukų kapinėse

Antrasis pasaulinis karas nedaug palietė Elektrėnų kraštą. Kaip prisimena senieji vietos gyventojai, vokiečius jie matė tik jiems 1941 m. žygiuojant į rytus ir 1944 m. besitraukiant į vakarus. Retkarčiais čia atklysdavo sovietiniai partizanai, iš savo bazių Rūdninkų girioje vykdami atlikti diversinių užduočių link Vilniaus–Kauno geležinkelio. Skaudžiausia karo palikta žaizda – Semeliškių žydų tragedija. Vykdydama vokiečių okupacinės valdžios nurodymus 1941 m. liepos 21 d. Semeliškių žydų bendruomenė (miestelyje tuo metu gyveno 261 žydas) išrinko žydų tarybą. Tarybos pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas 60 metų rabinas Šaja Mauša Šeškinas. Rugsėjo mėnesio antroje pusėje Semeliškių žydai buvo perkelti į getą. Čia taip pat buvo uždaryti Vievio ir dalis Žaslių žydų. Juos saugojo vietiniai bei Vievio, Žaslių ir Žiežmarių policininkai. Žydai buvo laikomi sinagogoje, mokykloje ir dar keliuose didesniuose pastatuose. Semeliškių getas egzistavo vos dvi savaites. Pirmomis spalio dienomis į Semeliškes iš Vilniaus atvažiavo apie 20–30 saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio policininkų. Kartu atvyko ir vokiečių karininkas, kurio tikslas buvo surasti vietą ruo­šiamai žydų egzekucijai. Spalio 6 d. ryte geto policininkai pradėjo varyti žydus į šaudymo vietą. Žudynės truko kelias valandas. Amžinojo poilsio atgulė 962 žydai: 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų.Tuos įvykius prisimenantys teigia, kad į Semeliškes sugrįžę šaudytojai jau buvo girti…
1944 m. vasarą į Lietuvą grįžus sovietų Raudonajai armijai, pra­sidėjo antroji sovietinė okupacija. Iš karto kilo ir platus ginkluotas pasipriešinimas okupacinei valdžiai. Formaliai Elektrėnų krašte veikė Didžiosios kovos apygardos, kuriai ilgą laiką vadovavo Jonas Misiūnas- Žaliasis Velnias, partizanai. Dėl miš­rios mūsų krašto gyventojų tautinės sudėties, sąlygos veikti partizanams buvo sunkios – kovotojai nesulaukė plačios paramos iš vietos gyventojų. Tačiau net ir esant tokiai padėčiai, atsirado daugybė žmonių, panorusių ginklu priešintis okupantams. Mūsų kraštuose veikė nedideli kovotojų būriai, tarp kurių reikia paminėti Ignoto Nasutavičiaus-Bondaro būrį, kurio kovotojų bunkerio vieta žinoma Peliūnų miške, Stasio Švenčionio-Graužinio būrį, 1944–1946 m. veikusį Kakliniškių, Abromiškių, Raistinės, Šarkinės, Anykštų kaimų apylinkėse ir Antano Galinio-Juo­dosios Kaukės būrį. Savotiška partizanų kalve galime vadinti Peliūnų kaimą – net 19 iš jo kilusių vyrų paguldė galvas nelygioje kovoje su sovietais.
XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, slopstant ginkluoto pasipriešinimo kovoms, Lietuvoje prasidėjo kolūkių kūrimo – kolektyvizacijos – vajus. Elektrėnų krašte, kaip grybai po lietaus, ėmė rastis kolūkiai, į kuriuos varu buvo suginti apylinkių valstiečiai. Kolūkiai buvo įsteigti Jagėlonyse, Semeliškėse, Beižionyse, Gilučiuose, Kietaviškėse, Kazokiškėse ir kitose vietovėse. Prisimenant tos kolūkių gausos pavadinimus – „Stalino keliu“, „Leningrado“, „Kirovo“, „Kalinino“, „Vorošilovo“, „Lenino“, „Kelio į komunizmą“, „Darbo didvyrio“ ir pan. – aiškiai matėsi, kad steigiami ne tik komunistine ideologija paremti ūkiniai vienetai, bet tokiu būdu ir siekiama nutautinti lietuvišką kaimą.

Dūminė pirkia kartu su tvartu Anykštos kaime. Nuotr. Domicėlės Janavičienės (Jurkevičiūtės) (g. 1923 m.)

Tačiau ne žemę dirbantys kraštiečiai atvertė visiškai naują mūsų krašto puslapį. Norint suprasti, kodėl atokiai nuo didžiųjų miestų, Lietuvos provincijos gūdumoje ant tuščio lauko buvo pastatyta milžiniška elektrinė, o šalia jos ir nemažas miestas, reikia gerai suvokti to meto istorines sąlygas. Tuo metu Maskvai ypač rūpėjo pertvarkyti ir plėsti Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, pramonę. Pragmatiniu ekonominiu požiūriu čia buvo gausu kvalifikuotos darbo jėgos, kuo negalėjo pasigirti jokia kita Sovietų Sąjungos dalis. Taip pat čia buvo stipri, karo metais nesugriauta infrastruktūra, kuri buvo palanki ir naujų įmonių statybai. Visa tai – tarpukario nepriklausomybės laikais padarytos ekonominės ir socialinės pažangos rezultatas. Veikė ir kitos priežastys. Komunistinės ideologijos požiūriu industrinis proletariatas laikomas pranašesniu už valstietiją – tikėta, kad jis labiau rems sovietinį režimą. Industrializacija buvo patogi ir kolonijiniu imperialistiniu požiūriu – ji leido dideliam skaičiui rusų apsigyventi šalia vietos gyventojų. Sovietinio diktatoriaus Stalino mirtis 1953 m. ir prasidėjęs N.Chruščiovo „atšilimas“ pakoregavo šią sovietų politiką – sovietinėms respublikoms buvo suteiktas platesnės teisės savarankiškai priimti ekonominius sprendimus. Tuo pasinaudojo Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, dažnai vadinamas „Lietuvos šeimininku“, kuris stengėsi paskirstyti pramonės įmones respublikoje, maksimaliai panaudojant vietinius gamtinius ir darbo išteklius. Taip susidarė palankios sąlygos „tuščioje“ vietoje kurti stambią energetikos įmonę. Statyti galingą elektrinę skatino ir vis didėjantis elektros energijos poreikis. Komunistinės Lietuvos vadovai, pasitelkę būrį inžinierių, sugebėjo atidaryti reikiamas duris Maskvos valdžios koridoriuose ir 1960 m. balandžio 18 d. pasiekė, kad buvo priimtas sprendimas pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno statyti 1 800 Mw galingumo šiluminę elektrinę. Visa ši istorija turi ir pikantišką atspalvį, mat Maskvoje lietuvius, anot ilgamečio elektrinės direktoriaus Prano Noreikos, globojo moteris – Zinaida Portala. Būtent ji tinkamai sudėliojo raštą, kuris turėjo palenkti aukščiausią Sovietų Sąjungos valdžią priimti teigiamą Lietuvai sprendimą.

Nuotrauka iš fotografės Liudmilos Felčinskajos parodos „Protėvių takais“: etnologas, prof. Libertas Klimka ir elektrėniškė kraštotyrininkė, etnografė, žmonių prisiminimus sudėjusi į knygą „Buvom“, Ona Rasutė Šakienė

1959 m. vasarą, dar nepriėmus galutinio sprendimo dėl elektrinės statybos, į Obenių ir Anykštos kaimų apylinkes atvažiavo žvalgomoji geodezinė ekspedicija. Vietos gyventojai, „Anykštos“ kolūkio kolūkiečiai, net neskubėjo pjauti rugių – tokia nereali atrodė statybos perspektyva. Bet netrukus plynuose laukuose išdygo laikinas vagonėlis kontorai ir bufetui. Vėliau statybų aikštelė vis didėjo ir galų gale užėmė 2 100 ha plotą, iš kurių net 1 100 ha – vandens saugykla, dabar vadinama Elektrėnų mariomis. Ji buvo sukurta patvenkus Strėvą ir užliejus aštuonis ežerus: Anykštą, Puikiną, Jagudį, Jagudėlį, Dumbliuką, Nendrynėlį, Syšvantą ir Syšvantaitį. Po vandeniu atsidūrė senosios salos, taip pat ir garsioji Gandrų sala, kurioje buvo didžiausia visoje Europoje baltųjų gandrų kolonija. Iškilo naujos salos Didžioji, Baublių, Garnių, Kirų, Miškinė, Žalioji, Kalvotoji. Gelbėjant nuo vandens, teko perkelti daugiau nei 140 Perkūnkiemio, Anykštos, Lekavičių, Raistinės, Šarkinės ir kitų kaimų sodybų. Simboline statybos pradžios data laikoma 1960 m. liepos 18 d., kada buvo padėtas kertinis elektrinės akmuo. Į iškilmes susirinko beveik visi statybininkai, atvyko Sovietų Lietuvos vadovai. Pagal seną statybininkų paprotį buvo pažerta sauja kapeikų ir buvo padėta pirmoji 11 tonų sverianti pamatų plokštė. Vartant 1960 m. rajoninio Vievio laikraščio „Leninietis“ numerius, šalia gausios informacijos apie kolūkių reikalus, vis dažniau pasirodo žinutės ir nuotraukos iš elektrinės statybos. Kaip pasakojo statybai vadovavęs Pranas Noreika, statyba buvo skubinama, sekant sovietine tradicija „viršyti planus“ ir visa tai vertė priimti nestandartinius, dažnai drąsius ar net rizikingus techninius sprendimus. Pasak jo, darbai buvo pradėti net neturint detalaus projekto, kitų reikalingų dokumentų. Šiandien nepelnytai pamirštas dar vienas drąsus buvusio elektrinės direktoriaus sprendimas. Nežinia kokius slenksčius turėjo numinti P. Noreika, tačiau į elektrinės statybą buvo priimami Sibiro tremtiniai, kurių ­kituose šalies miestuose darbdaviai, bijodami tikrų ar įsivaizduojamų nemalonumų iš KGB, kratėsi kaip maro. Elektrėnuose šie žmonės rado ir darbą, ir naujus namus. Pats P. Noreika apie juos atsiliepia ypač šiltai: „Tai buvo daug vargo patyrę žmonės, netekę savo gimtų namų, čia atvykę kurti savo naujo gyvenimo. Atvyko, norėdami sukurti gražesnį gyvenimą sau ir savo vaikams, todėl dirbo labai nuoširdžiai: dalyvavo talkose, sodino medžius, tvarkė miestą…“. Darbininkams, kurie čia atvyko net ir iš tolimiausių Lietuvos pakraščių, gyventi pastatyta laikinoji statybos gyvenvietė, o 1961 m. pavasarį pradėtas statyti ir naujas miestas – dabartiniai Elektrėnai.
Nepaisant visų sunkumų, miestas, kurio generalinį planą paruošė architektė Birutė Kasparavičienė kartu su Kazimieru Buču, augo. 1961 m. buvo paskelbtas konkursas išrinkti pavadinimą naujai gyvenvietei. Jis turėjo būti originalus, skambus, informatyvus. Netrukus Lietuva išgirdo Elektrėnų vardą. Septintojo dešimtmečio pradžioje Elektrėnai buvo unikalus sovietinės Lietuvos miestas: nebuvo bažnyčios, nei vieno individualaus namo. Tai buvo ypač pabrėžiama to meto spaudoje ir kitose informacijos priemonėse. Net JAV leistame Broniaus Kvyklio keturtomyje „Mūsų Lietuva“ rašoma, „naujajame mieste nesą kiemų, nei tvorų“. Bet metams bėgant šis Elektrėnų išskirtinumas palaipsniui nyko: atsirado kolektyviniai sodai ir daržai, individualūs namai, o 1996 m. galų gale pastatyta ir bažnyčia.
Straipsnio pradžioje išsakytas teiginys, jog sunku apibrėžti Elektrėnų krašto teritoriją, lyg ir turėjo būti pamirštas 2000 metais, kada buvo įkurta Elektrėnų savivaldybė. Tačiau atsigręžus atgal ir prisiminus mūsų krašto administracinę priklausomybę, galima teigti, kad Elektrėnų krašto ir tokiu pačiu vardu vadintos savivaldybės ribos nesutampa. Iki pat 1950 m. mūsų kraštą dalinosi trys – Kietaviškių, Semeliškių ir Vievio, o vėliau du – Trakų ir Vievio – rajonai. Jiems priklausė daugiau teritorijos nei dabartinė Elektrėnų savivaldybė. Nuo 1960 m. šį kraštą „prarijo“ iš naujo reformuotas Trakų rajonas. Visgi galima drąsiai teigti, jog atskiro administracinio vieneto su centru Elektrėnuose atsiradimas buvo logiškas sprendimas.
Daugelis ilgiau gyvenančių Elektrėnuose ir jų apylinkėse, prisimena, kaip anuomet kone kiekviename žingsnyje jautėsi didesnė ar mažesnė mūsų miesto diskriminacija. Su tuo buvo susiduriama skirstant biudžetines lėšas, planuojant naujas statybas, tiesiant kelius ir taisant gatves. Norint sutvarkyti net smulkiausią reikalą, tekdavo 30 km dardėti iki rajono centro Trakų. Dėl to būdavo dvigubai apmaudu, nes Elektrėnuose gyveno kone tris kartus daugiau gyventojų, o rajono biudžetą papildydavo nemaža pinigų suma, kurią mokesčių pavidalu sumokėdavo Lietuvos elektrinė ir kitos stambios aplinkinės pramonės įmonės. Painiavą didino ir tai, jog nemažos dalies Elektrėnuose buvusio nekilnojamo turto savininku buvo Lietuvos elektrinė.
1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos admi­nis­tra­cinių vienetų ir jų ribų įstatymą bei atitinkamas pataisas Vietos savivaldos įstatyme, buvo padėtas Elektrėnų savivaldybės steigimo teisinis pagrindas. Tačiau dar laukė nemažai kliūčių. Kaip alternatyva nau­jai savivaldybei, buvo svarstomas istorinės Trakų apskrities atkūrimo projektas. Pakankamai garsiai buvo kalbama ir apie dviejų – Elektrėnų ir Vievio – savivaldybių steigimą. Pagalius į ratus bandė kaišioti ir Trakų rajono vadovai, nes būtent iš šio rajono planuota paimti didžiausią teritorijos dalį – Vievį, Kazokiškes, Semeliškes, Beižionis su plačiomis apylinkėmis. Šių batalijų pabaigą paskelbė 2000 m. kovo 19 d. priimtas Lietuvos Res­publikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas.
2020 m. Elektrėnų savivaldybė minėjo savo 20 metų gyvavimo sukaktį, tačiau savo kraštą mylintys ir žinantys jo istoriją kraštiečiai puikiai supranta, jog gyvendami Elektrėnų krašte turime prisiminti bei puoselėti ne vieną šimtmetį siekiančią atmintį apie čia gyvenusius žmones ir jų darbus.

Komentarai:

  1. Savivaldybė įkurta 2000 m. ,o 2020 m. Elektrėnų savivaldybė minėjo savo 30 metų gyvavimo sukaktį. Kaip tai gali būti ???

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Savasties beieškant

Šimtmečio portretai

Sportas