Elektrėniškė Airijoje įkūrė šeštadieninę lituanistinę mokyklą, kurioje siekia padėti mažam lietuviui pasijusti lietuviu

Gražina Urbonavičė

Eilinis šeštadienis eilinės Lietuvos šeimos namuose, ko gero, atrodytų taip: ilgesni rytai, kai nereikia niekur skubėti, tėvai gurkšnoja kavą, kepa blynus ir skaito naujienas, o vaikai, pakilę po ilgesnio miego, vis dar su pižamomis žiūri mėgstamus filmukus. Tačiau tūkstančiams lietuvių šeimų visame pasaulyje šeštadienis yra lituanistinės mokyklos diena.

Ar žinojote, jog ne Lietuvoje, o visame pasaulyje, gyvena arti milijono lietuvių? Ir didelė dalis jų, net ir gimusių ne Lietuvoje, kalba lietuviškai, švenčia lietuviškas šventes ir mini mūsų valstybei svarbias istorines datas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duo­menimis, puoselėti kalbą ir kultūrą šeimoms padeda net 245 lituanistinės mokyklos, kuriose mokosi apie 11,7 tūkst. užsienio lietuvių vaikų ir dirba apie 1200 mokytojų.
Taigi šį sykį papasakosime apie ne tokiame tolimame, o gal net ir labai artimame Airijos mieste Dundalke veikiančią Kovo 11-osios lituanistinę mokyklą. Ne toks jau tolimas šis miestas todėl, kad kelionė ten užtruktų vos kelias valandas, o artimas mums, elektrėniškiams, todėl, kad ten sutiktume ne tik draugišką lietuvių bendruo­me­nę, bet ir daugeliui mūsų pažįstamus veidus: lituanistinės mokyklos įkūrėją elektrėniškę Aistę ­Lukoševičienę ir kartu toje mokykloje mokytojaujančią jos seserį Aušrą.

Gyvuoja jau septynerius metus
Mintis apie darbą su vaikais Aistę aplankė vos atvykus į Airiją, tik tada ji galvojo apie nediduką lietuvišką darželį, tačiau, kaip pati sako, tai ir liko tik noru, o ­laikas bėgo. Vis dėlto prieš aštuonerius metus, bendraminčiams įkūrus lietuvių bendruomenę Dundalke, grįžo mintys ir apie lituanistinį vaikų ugdymą: „Ir štai – jau septintus metus galime didžiuotis Dundalko Kovo 11-osios lituanistinės mokyklėlės veikla ir savo puikiai susidirbusiu kolektyvu, kurį sudaro 5 mokytojos: Aušra, Ermina, Kristina, Eglė ir aš“, – pasakoja Aistė.
Šios mokyklos tikslai – skleis­ti lietuviškumą, ugdyti lietuvišką kalbą, dvasią, raštingumą, skiepyti vaikams meilę jų gimtajai šaliai – Lietuvai. Tad mokytojos ir pluša, prigalvodamos veiklų, užsiėmimų, projektų, ruošdamos ir taikyda­mos medžiagą pamokoms, kad pasiek­tų šių tikslų. Be to, Kovo 11-osios­ mokyklėlei, kaip ir kitoms pasau­lyje veikiančioms lituanistinėms mokykloms, gyvuoti padeda ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dėmesys.

„Ministerija organizuoja įvai­rius projektus, kuriuose dalyvaujančios mokyklos remiamos fi­nansiškai: pinigai skiriami seminarams, išvykoms, knygoms, metodinei medžiagai įsigyti ir t.t. Kita vertus, pats ugdymo pagrindas, kultūrinės veiklos, tokios­ kaip tautinių ir valstybinių šven­čių minėjimai, žymių datų paminėjimai, labiausiai priklauso nuo mokyklos bendruomenės. Mokytojai patys kuria programas, rengia pamokoms medžiagą. Nors yra išleista vadovėlių, pratybų, bet tai ne užsienio lituanistinėms mokykloms – mums tai per didelė apimtis, juk mes mokomės tik 1 pamoką per savaitę, o ne 5 ar 6, kaip Lietuvoje. Tad dažnai užduotis kuriame pačios“, – sako elektrėniškė.

Mokykla yra bendruomenė
Kaip iš tikrųjų atrodo eilinis šeštadienis Dundalko Kovo 11-osios lituanistinėje mokykloje, paprašėme nupasakoti Aistės. „Jis prasideda trumpučiu mokytojų susirinkimu. 10 valandą sutinkame vaikučius ir pirmąsias 10–15 minučių darome smagią mankštą, kad atėję į klases vaikai jau būtų pabudę, susikaupę pamokėlėms, atsikratę energijos pertekliaus. Po 2 lietuvių kalbos ir istorijos pamokų darome trumputę pertraukėlę, jos metu vaikučiai užkanda, mes, mokytojos, atsigeriame kavos. Vaikai turi galimybę pabendrauti su draugais. Tuomet vedame dar dvi pamokas – jų metu mokomės šokių, ruošiamės šventėms, vaidiname, dainuojame, darome įvairius darbelius. O jau 13 val. pamokos baigiasi ir tėveliai atvyksta pasiimti savo atžalų. Atsisveikinimas kartais užtrunka – ir vaikai nori papasakoti apie dienos įspūdžius, ir tėveliai turi klausimų, į kuriuos­ mes visada mielai atsakome“, – vardijo pašnekovė.
Vis tik galvoje kirba klausimas, o kodėl laisvadienį, užuot pailsėję ar užsiėmę įvairiais reikalais, vaikai renkasi šioje mokykloje? Visi skundžiamės, kad laiko viskam taip trūksta, tad kas motyvuoja burtis draugėn?

„Savo mokyklėlėje siūlome ne tik įvairiapusę ugdomąją veiklą, pavyzdžiui, mokome skaityti, rašyti, bet supažindiname su Lietuvos istorija, pilimis, upėmis, dainomis, šokiais, per šventes vaidiname, organizuojame išvykas, vasarą vykstame į stovyklas Lietuvos regionuose. Kita priežastis – dažnai vaikai jau nebegali susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais seneliais, giminaičiais. Tuomet ne tik tėveliai, bet ir vaikai atranda noro mokytis lietuvių kalbos,“ – teigia pašnekovė.
Taigi mokiniams, kurie, pasak Aistės, į klases susiskirstę iš dalies pagal amžių, iš dalies pagal kompetencijas, vyksta lietuvių kalbos ­skaitymo ir rašymo pamokos, istorijos, dailės, muzikos, šokio pamokėlės. Kalbėdama apie renginius Aistė vardija kasmet organizuojamus kalėdinius vaidinimus, susitikimus su Kalėdų Seneliu, o per Velykas – kiaušinių marginimo šventes. Minimos ir valstybinės šventės: vaikai piešia Lietuvos valstybinius simbolius, tautinius drabužius, dainuo­ja pa­triotines dainas, žaidžia lietuviškus žaidimus ir šoka.
O kaipgi be ekskursijų ir kelionių, kurios ne tik suteikia žinių, bet ir tvirtina draugystę? „Mokslo metų pabaigoje vykstame į pažintines keliones: lankė­me Baltų sodybą, lietuvių kilmės lakūno, perskridusio Atlantą, Felikso Vaitkaus nusileidimo Airijoje vietą, organizavome vaikams Duo­nos kelio dieną ir kt. Rengiame rudenėlio šventes, į kurias vaikai atneša puikių darbelių iš rudens gėrybių, kuriuos namuose padaro su tėveliais“, – pasakoja Aistė.

Atrodo, atsakymas į anksčiau užduotą klausimą slypi ne tik kūrybiškose mokytojų pastangose pasiūlyti kuo įdomesnes, aktualesnes veiklas, bet ir visų – pe­dagogių, vai­kų ir jų tėvų – ryšyje. Kiekvie­na mokykla yra bendruomenė, tad ir Dundalko Kovo 11-osios­ lituanistinėje mokykloje mokytojos skatina tėvelius kartu su vaikais daryti namų darbus, ­kurti kai ku­riuos darbelius ar ­rengti projektus. Be to, pasak Aistės, organizuojamos ir šeimos šventės, kalėdiniai vakarai, Lietuvai svarbių datų minėjimai, į kuriuos visuomet kviečiami mokinių tėvai, ir jie mielai prisijungia. „Malonu matyti, kai jie domisi mūsų veikla ir ją palaiko“, – sako mokytoja, lituanistės mokyklos įkūrėja.

Kad veikla nevirstų rutina
Mokymasis, naujos žinios­ ir gebėjimai praturtina žmones,­ ugdo kūrybiškumą. Dundalko Kovo 11-osios lituanistinę mokyklą lankantys vaikai dalyvauja veiklose, domisi, kuria, o juk kū­rybiškumas įvardijamas kaip vie­na reikšmingiausių kompetencijų. Pasak Aistės, kiekviena ugdymo įstaiga, kurią lanko vaikas, plečia jo akiratį, interesų ratą, padeda komunikuoti su kitais žmonėmis, ugdo kūrybiškumą ir saviraišką. To siekia ir šios lituanistinės mokyklos mokytojos – vaikai ruošia projektus, juos pristato mokytojoms ir savo grupės draugams. Be to, mokytis gimtosios kalbos visuomet yra privalumas.
Tačiau svarbu paminėti, kad visa tai vienija viena tema – Lietuva. „Vaikai ruošia įvairius projektus apie Lietuvą, jos regionus, lankytinas vietas, piešia, lipdo, klijuoja pilis. Jau penkerius metus ­dalyvaujame tarptautiniame projekte ir kasmet pristatome vis kitokius savo darbus apie Lietuvą: tai atvirlaiškius, tai pašto ženklus, skirtukus knygoms su Lietuvos vaizdais, dvarais, o vasaros metu keliaujame į stovyklą Lietuvoje, kurioje susitinkame su projekto partneriais iš Anglijos, Škotijos, ­Islandijos, Egipto, Norvegijos, Ispanijos ir Lietuvos“, – veiklų įvairovę aptaria pašnekovė.
Dundalke veikiančios lietuviškos mokyklos mokytojos ypač stengiasi, kad jų mokiniams šeštadieniai būtų mėgstamiausia savaitės diena. Aistė prisipažįsta, jog mintis, kad tik darbas nevirstų rutina, šiek tiek baugina. Mo­kytojos siekia, jog pamokos būtų įdomios, nemonotoniškos, tad lanko seminarus Airijoje, Anglijoje, nuotoliniu būdu Lietuvoje dalyvauja konferencijose, mokymuose, taip pat renginiuose susitinka su psichologais, kurie dažnai ir motyvuoja, klausosi koučerių paskaitų.
Taigi – veiklos per akis. „Tiesa ta, kad mes visos dirbame savo darbus visą savaitę, o šeštadienį ateiname į mokyklėlę. Viena vertus, veiklos pasikeitimas yra tam tikras „relaksas“, kita vertus – savirealizacija, siekis išbandyti save, padėti mažam lietuviukui pasijusti lietuviu, savo krašto žmogumi“, – sako Aistė.

Mokytojo profesija – viena kūrybiškiausių, o labiausiai motyvuoja vaikai

Akivaizdu, kad šalia šeimos, darbo, šeštadieninė mokykla rei­kalauja daug dėmesio, laiko, pastangų. Klausėme Aistės, kas labiausiai motyvuoja šiame darbe? „Didžiausias motyvas – vaikai. Kai mažiukai perskaito pirmuosius ­lietuviškus žodžius, kai parašo pirmąjį sakinį, o vyresnieji sukuria gražius projektus apie pilis, dvarus, lakūnus ir juos pristato, tai džiugina. Dabar ir mus, ir vaikus labai motyvuoja vasaros atostogų stovyklos Lietuvoje: keliavome po Aukš­taitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, lan­kėme miestus, mu­ziejus, da­lyvavome edu­kacinėse programose, susidraugavome su Ang­lijos, Škotijos, Egipto, Ispanijos, Norvegijos, Islandijos bei Lietuvos mokiniais ir mo­kytojais“, – atsako mokytoja.
Be to, šiame darbe reikia pasitelkti ir visą savo kūrybiš­ku­mą – juk mokytojas kiekvie­ną kartą turi būti pasiruo­šęs pamokoms, ne­ti­kėtiems jos posūkiams. Pasak pašnekovės, su vyresniais vaikais dirbant yra kitaip, o didžiausio kūrybingumo reikalauja darbas su mažaisiais ikimokyklinukais – ­žaidimai, dainelės, darbeliai, dėmesio sukaupimas.
Dar 2018 m. Elektrėnų „Versmės“ gimnazijai Aistė sakė: „Nedaug kas pasikeitė mokykloje per 15 metų: mokiniai vis dar susodinti suoluose, vis dar bijo daugumos mokytojų, pamokos vis dar vyksta pagal tą patį planą: kartojimas, nauja medžiaga, namų darbai. Kad vaikai norėtų eiti į mokyklą, reikia įdomesnių pamokų. Įdomesnes pamokas sukurs mo­kytojai, kai jų darbas bus tinkamai įvertintas.“
Todėl ypatingai džiugu, kad darbe lituanistinėje mokykloje mokytojų komanda jaučia palaikymą. „Būna visko, tačiau iš daugumos tėvelių sulaukiame stipraus palaikymo, kartais net ir paramos vienoje ar kitoje situacijoje. O didžiausias įvertinimas mums – vaikų progresas ir troškimas ­atei­ti šeštadieniais į mokyklėlę. Kai mama paskambina ir pasako, kad jos vaikui krepšinio varžybos tuo pačiu metu, kai vyksta pamokos mokyklėlėje, ir vaikas nežino, ką rinktis, mums visada tai pa­glosto širdį, nes žinome, kad esame mylimos ir vertinamos“, – šypsosi elektrėniškė.

Tai įdomu: lietuviškos mokyklos pasaulyje

Beveik visose šalyse, kurio­se gyvena lietuviai, veikia ir li­tuanistinės mokyklos. Švietimo ir mokslo institucijų registre dabar užregistruotos 245 lituanistinės mokyklos, kuriose mokosi apie 11,7 tūkst. užsienio lietuvių vai­kų, dirba apie 1200 mokytojų.
Tačiau tik nedidelė šių mo­kyklų dalis yra formaliosios mokyklos, kuriose ugdymas vyksta pagal valstybės nustatytas programas. Dauguma mokyklų – neformaliojo švietimo. Tai reiškia, kad jose ugdymas nėra griežtai reglamentuojamas ir jis neprivalomas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, lituanistinės mokyklos veikia 38 valstybėse.
Neformaliojo ugdymo mo­kyklos labai skiriasi vaikų skai­čiumi: nuo 5 iki 600 lankančių vaikų. Skiriasi ir veikla, jos intensyvumas: kai kur vaikai renkasi kiekvieną savaitgalį, kitur – du kartus per mėn. ir pan.
Taigi iš 245 lietuviškų mo­kyklų 9 yra mokyklos, kurio­se ­vykdomas formalusis švietimas. Jis vykdomas pagal šalies, ku­rioje įsteigta mokykla, patvirtintas švietimo programas. Formaliojo švietimo lituanistinės mokyklos veikia Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Lietuvos valstybė siunčia mokytojus į šias mokyklas ir remia lituanistinio švietimo vykdymą šiose mokyklose.
Be to, lietuvių kalbos mokoma Europos mokyklose, veikiančiose Belgijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Estijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Airijoje.
Kasmet lituanistinių mokyklų mokytojai kviečiami į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuojamus kvalifikacijos tobulinimo seminarus. Ministerija 2017 m. yra įsteigusi ir kasmet skiria lituanistinio švietimo mo­kytojo (dėstytojo) premiją už ­nuopelnus lituanistinio švietimo veikloje.
Užsienio lietuviams, stojantiems į Lietuvos aukštąsias mo­kyklas, prie stojamojo konkursinio balo pridedamas papildomas balas, o baigusiems lietuviškas bendrojo lavinimo mokyklas užsienyje – dar vienas papildomas balas. Įstojusiems mokama stipendija ir / ar vienkartinė socialinė išmoka.
Svarbu tai, kad Lietuva nuo 2021 m. įsipareigojo vertinti­ li­tuanistinių mokyklų mokinių lie­tuvių kalbos pasiekimus. Vertinti lietuvių kalbos pasiekimus ir gauti tai įrodantį dokumentą dauge­lį metų pageidavo lituanistinės ­mokyklos. Lituanistinių mokyklų mokiniams pažymėjimas leis ­sklandžiau integruotis jiems grį­žus į Lietuvą, mokytojams bus paprasčiau suprasti, kokio lygio yra vaiko lietuvių kalbos ži­nios. Pažymėjimas taip pat suteiks papildomų galimybių stojant į užsienio aukštąsias mokyklas, nes lietuvių kalbos mokėjimas būtų įskaitomas kaip užsienio kalbos mokėjimas.

Parengta pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inf.