Elektrėnai – geografinis Dzūkijos pakraštys: folkloro ansamblyje „Runga“ būrėsi įvairių tarmių šeimos, kurioms rūpėjo lietuviškos tradicijos bei vertybės

Virginija ŠIMKŪNIENĖ

Runga – tai nedidelis upelis netoli Elektrėnų, tekėjęs iš šaltinių prieš saulę. Jo vardas susijęs su senovės malūninkų dievo Rungio vardu. Šį vardą Elektrėnų jaunimo folkloro kolektyvui jo 10 metų gyvavimo proga pasiūlė tuometė vadovė Ona Rasutė Šakienė, vietinis žmogus. Ji keletą metų vadovavo kolektyvui viena ir kartu su mokytoja Rima Gritiene.

Iš ansamblio istorijos
Elektrėnai buvo jaunas Lietuvos miestas, jame gyveno įvairių tautybių žmonės, buvo daug jaunimo. Būrelis lietuvių, nutarusių puoselėti lietuviškas tradicijas, susibūrė į folkloro ansamblį Elektrėnų kultūros namuose. Pati didžiausia tuometinė entuziastė Aldutė Sagatavičienė greit surado vadovę Giedrę (jos pavardės niekas neprisimena), kuri jau vadovavo Vievio paukštyno chorui, bet mielai sutiko vadovauti ir naujai besikuriančiam folkloro kolektyvui. Deja, Giedrė greit išvyko. Ją pakeitė lietuvių kalbos mokytoja Rima Mažeikaitė. Groti ji nemokėjo, bet puikiai dainavo, gerai žinojo tautosaką, išmanė režisūrą. Kaip prisimena kolektyvo senbuviai, dainuo­ti daugiausiai rinkosi žemaitiškas ir dzūkiškas dainas. Koncertinė veikla ypač suaktyvėjo, kai į ansamblį atėjo devyniolikmetė Giedrė Šumskaitė, kuri ne tik pati labai gerai dainavo, bet, svarbiausia, atvedė į šį būrį puikų armonikierių Juozą Stabingį. J. Stabingis, studijų metais grojęs Kauno veterinarijos akademijos folkloro ansamblyje „Kupolė“ ir niekada nenutraukęs su juo ryšių, tapo tikru kolektyvo atramos stulpu daugybę metų, iki pat savo išėjimo į Amžinybę. Grojo šauniai, žinojo daug liaudiškų šokių, dainų, iš prigimties charakteringas dzūkas, užaugęs tremtinių šeimoje Elektrėnuose. Ko daugiau reikėjo!?
„Tad dainavome, šokome, šmaikštavome. Koncertuoti vykdavome visur: į Vievį, Trakus, Rumšiškes, Grigiškes… Rengėme vakarones visiems, kas tik paprašydavo, nes žmonėms patikdavo ir tikdavo paprasti liaudiški šokeliai: „Obelytė“, „Pliauškutis“, „Malūnėlis“, „Trepsiukas“. Jautėmės savo krašto patriotais, visiems primenančiais, kad „lietuviais esame mes gimę“. Visur vykdavome su savo mažais vaikais, kurių dauguma, ypač mergaitės, harmoningai pritapo ir derėjo prie mūsų veiklos: kartu šoko, dainavo, net grojo. Vadovė R. Gritienė buvo parengusi atskirą vaikų programą“, – pasakoja rungiečiai.

Metai bėgo, į kolektyvo gretas ateidavo vis naujų narių. Žinoma, dėl šeiminių aplinkybių ar gyvenamos vietos pakeitimo kažkas ir išvykdavo. Išvyko iš Elektrėnų ir beveik aštuonerius metus su „Runga“ buvusi R. Mažeikaitė. Ir tada, kai daugeliui atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, ta pati A. Sagatavičienė surado ir atvedė nuostabų vadovą Kazį Kalibatą iš Vilniaus. K. Kalibata – visoje Lietuvoje žinomas violončelininkas, pedagogas, folkloristas, knygų, pasakojančių apie mūsų tautos kultūrą, tradicijas, meną, sudarytojas, etninės kultūros puoselėtojas, įkūręs šalyje apie dvidsešimt folkloro kolektyvų. „Per vienus jo vadovavimo metus mes stipriai subrendome. K. Kalibatos paraginti, rungiečiai ėjo į aplinkinius kaimus užrašinėti senųjų šio krašto dainų. Turėjo paprastą magnetofoną su mikrofonu ir, nuoširdžiai pakalbėję su žmonėmis, įrašydavo dainas. Ačiū Dievui, niekas mūsų nepravarė, mielai bendravo ir dainavo. Tai buvo ilgam į atmintį įsirėžusi patirtis“, – sako Vidas Dainys. Jis dar ir dabar prisimena tokias liaudies dainininkes kaip Gocentienę iš Elektrėnų, Sedlevičiūtę iš Šakaldonių. Iki šiol kolektyvas dainuoja tada užrašytas dainas: „Nespruok, nespruok ąžuolėli“, „Oi, dariau dariau aželas“, „An tėvulio dvaro“.

Įspūdingos buvo karinės-isto­rinės dainos, kurias dainavo vyrai jau iki tautos atgimimo, o ką kalbėti kai nepriklausomybės saulė užtekėjo! Sustodavo Algimantas Sagatavičius, Rimas Rimkus, Gintautas Remeika, J. Stabingis, Vidas Dainys, Audrius Blažonis, Saulius Pupalaigis, Rimas Šriupša – kai „truktelna“ – visų širdys apmiršta. Visom progom skambėjo: „Pro Varėną ir pro Vievį“, „O kai mes buvom jauni berneliai“, „Ulonai ulonai“, „Ant Nemuno kranto“.

Kai pirmą kartą Elektrėnus aplankė Amerikos lietuviai, jie ne­galėjo atsistebėti, kad ansamblis su kapelija „po sovietine uždanga“ išlaikė tiek tautos lobyno ir be jokio materialinio atlygio entuziastingai toliau propaguoja bei tęsia Lietuvos tautines vertybes.

Ansamblio dešimtmetį kolektyvas jau šventė turėdami vadovę Oną Rasutę Šakienę, kuri netrukus vadovauti pasikvietė ir R. Gritienę. Dešimtmečio proga ansamblis „pasikrikštijo“, tapo „Runga“. Tuo metu jau prasidėjo ir didesni reikalavimai folkloro kolektyvams. Reikėjo turėti ir savo vėliavą. Piešinį vėliavai sugalvojo ir nupiešė ta pati O. R. Šakienė, o išsiuvinėti buvo patikėta ansamblio dalyvei – „auksarankei“ Vidai Juknelienei. „Rungos“ vėliava tikrai labai graži ir išskirtinė, kai kolektyvas dalyvauja respublikiniuose renginiuose, dažnai išgirsta iš kitų kolektyvų ar žiūrovų: „Oho, kokia vėliava,“ „Koks vėliavos grožis!“

Beje, V. Juknelienę ir jos vy­rą Petrą Juknelį, kaip Genutę Burlėgienę ir Juozą Burlėgą, Eleną Pledienę, nuostabią dainų „vedėją“ Rymutę Montvilienę ateiti į kolektyvą prikalbino irgi O. R. Šakienė.

Netrukus R. Gritienė atliko nepaprastą darbą – įkūrė kapelą. Joje ji pati grojo smuiku, J. Stabingis – armonika, V. Dainys – basedla, G. Šumskaitė-Blažonienė – lumzdeliu, Algimantas Šakys mušė būgną. Žinoma, visi jie dainavo. Tai buvo „Rungos“ puoš­mena ir pasididžiavimas, „svoris“.

Nuo 2000-ųjų metų kapelai 20 metų vadovavo J. Stabingis. Smuikininkę R. Gritienę pakeitė Elvyra Vinickienė ir ansamblyje užaugusi G. Blažonytė.
Ansamblio repertuaras plėtėsi, keliauta ir koncertuota jau visoje Lietuvoje, aplankyta Lenkija, Austrija. Kolektyvas dalyvavo dažnuose televizijos laidos „Duokim garo“ sezonuose, 2002 m. šiose varžytuvėse užėmė trečią vietą. Iš viso šioje žiūrovų mėgiamoje laidoje rungiečiai dalyvavo bent 7 kartus. Ne kartą „Runga“ dalyvavo folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“.

2009 m. ansambliui pradėjo vadovauti ilgametė dalyvė G. Blažonienė. ji pakvietė prie kolektyvo prisijungti Dangirą Šeškevičių, vėliau Sonatą Apanavičienę ir Vaidą Apanavičių. D. Šeškevičius pasiūlė įkurti ansamblio viešąją įstaigą. Jis ir tapo šios nepelno siekiančios įstaigos direktoriumi. Tai leidžia kolektyvui iki šių dienų turėti šiek tiek savo pajamų, o tai suteikia galimybę tobulintis edukacinėse veiklose, organizuoti savo renginius, įsigyti reikalingų rekvizitų.

Nuo 2017 m pabaigos „Rungai“ vadovauja R. Vaičekonytė-Chveduk.

„Rungos“ vadovei meilę folklorui įskiepijo tėvai
Rūta Vaičekonytė užaugo Aukš­taitijos sostinėje Panevėžyje. Jos tėvai Margarita ir Rimantas buvo atsidavę folklorui, vadovavo kolektyvui „Versmė“. Pasak Rūtos, ji nuo mažens keliavo su koncertuojančiu kolektyvu ir tėvais. „Būdavau, kad nesulaukusi koncerto pabaigos užmigdavau kokiame kamputyje. Tad koncertui pasibaigus ansambliečiai eidavo manęs ieškoti“, – sako Rūta. Nuo pat pirmos klasės R. Vaičekonytė mokėsi Panevėžio konservatorijos pagrindinėje muzikos mokykloje, o vėliau konservatorijoje, kuri dabar vadinasi Vytauto Mikalausko menų gimnazija. Toje įstaigoje mergaitė gilinosi į bendrus ugdymo dalykus ir mokėsi griežti smuiku.

„Baigusi mokslus Panevėžyje, išvykau mokytis į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją. Visada svajojau apie didelį miestą. Įstojusi pasirinkau „Etno muzikologiją“, kurią man dėstė tokie žinovai kaip Astrauskas, Ambrazevičius. Teko mokytis ir šokio dalykų, juos dėstė Dalia Urbonavičienė. Po penkerių studijų metų teko ieškotis darbo. Mano mama turėjo daug draugų ir draugių visoje Lietuvoje. Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė mamai patarė mane nukreipti į Kietaviškes. Tuometiniai kultūros namai ieškojo renginių organizatorės. Atvykau į Elektrėnų kraštą 2011 metais, įsidarbinau Kietaviškių seniūnijos kultūrinių renginių organizatore, ten dirbu iki šiol“, – šypsosi daili šviesiaplaukė.

Ji sako greitai pritapusi Kietaviškėse, pradėjo dainuoti chore „Con Moto“. Tėvai buvo patenkinti jos pasirinkimu. Rūta džiaugėsi savo darbu, šiame krašte ji sutiko savo vyrą, sukūrė šeimą. Augindama sūnelį moteris sakė net nesvajojusi apie „Rungos“ vadovės darbą.

Vadovauti garsiam folkloro kolektyvui – garbė ir atsakomybė
Rūta ramiai sau augino sūnelį. Vieną kartą draugai jai pranešė stul­binančią žinią – „mes nutarėme, kad tu vadovausi folkloro ansambliui „Runga“. Moters sūnus dar buvo mažytis, tad pasiūlymą ji priėmė ne iš karto. Tai buvo 2017 metų pabaiga. Prabėgo jau penkeri metai, moteris dėl šio sprendimo nei kiek nesigaili. „Puikūs kolektyvo nariai – draugiški, kūrybingi. Aš mokausi iš jų, jie – iš manęs. Man buvo prie širdies labiau aukštaitiškos melodijos, o Elektrėnų kraštas yra Dzūkijos pakraštys, todėl teko ne tik į dzūkiškas melodijas pasigilinti, bet liežuvį kitokia šnekta „palaužyti“. Rungiečiai džiaugiasi, kad jauna vadovė įnešė į jų veiklą ir „modernizmo“ – kiekvienais metais parašo projektą, kurį finansuoja Elektrėnų savivaldybė. Iš šių lėšų galime įsigyti naujų drabužių, instrumentų, suorganizuoti renginį, nufilmuoti vaizdo klipą.

Už nuolatinį „Rungos“ palaikymą ir rėmimą kolektyvas nuoširdžiai dėkoja Elektrėnų savivaldybei bei Elektrėnų kultūros centrui.

Pagonybės pėdsakai „Rungos“ gyvavime
Vadovaujant O. R. Šakienei folk­loro kolektyvas turėjo ir savo pagoniškąjį laikotarpį. Tuomet jie dalyvavo šventėse su apeigomis Vilniuje, Kernavėje, kur kartu dainavo ir Veronika Povilionienė. Gražina Gatautienė savo tuometinėje darbovietėje gavo materialinę paramą, už šias lėšas ansambliečiai pirko medžiagas, siuvosi pagoniško tipo apdarus. Moterys pačios rišo, pynė juosteles jiems papuošti. Iš odos buvo gaminami diržai, įvairūs dėklai prie jų. Dabar jau šviesios atminties A. Šakys iš žalvario pagamino daugybę papuošalų: sagių, smeigtukų, apyrankių. O. R. Šakienė suorganizavo dvi pagoniškas stovyklas, vieną vasarą Marcinkonyse, kitą – Kurtuvėnuose, kurios paliko neišdildomą įspūdį dalyvių širdyse.

Pagoniškai pasipuošus teko dainuot ir ant Gedimino kalno Vilniuje per Dainų šventes.

Pagonių protėvių spalvą turi ir 2006 m. pradėta tarptautinė Baltų Vienybės ugnies sąšauka, vykstanti kasmet per rudens lygiadienį. „Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.“ Šią iniciatyvą „Rungoje“ paskleidė G. Remeika, paragintas Baltų Vienybės ugnies sąšaukos organizatoriaus, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ vadovo D. Ramančionio. Pirmąjį savo sąšaukos laužą rungiečiai uždegė ant kalnelio, esančio J. Stabingio žemėje netoli Elektrėnų. Vienybės laužas neišblėso. Jis kasmet degamas vadovaujant G. Remeikai. Ugnis liepsnojo ant Ąžuo­lyno kalno, Gilučių piliakalnio, kitų kalnų, nesvarbu, ar lietus lijo, ar žvaigždės pleveno. Prisijungdavo ir šiaip žmonės, ypač mėgdavo lankytis „Versmės“ gimnazijos gimnazistai, net kankles buvo atsinešę. Susibūrusieji prisimindavo mūsų tautos istoriją, dainavo patriotines dainas, kalbėjosi apie tautų laisvės problemas. Gaila tik, kad atitinkamos tarnybos pradėjo drausti kurti ugnį ant piliakalnių, kur būtų toli matyti ir girdėti. „Bet, kai nori, išeitį randi,“ – sako rungiečiai, – „degame laužus savo ar pažįstamų sodybose.“

Pandemijos metais gimė vaizdo klipai
Neseniai per pasaulį keliavusi koronaviruso pandemija labai paveikė kultūrą. Nevyko repeticijos, nebuvo koncertų, spektaklių. Visi griebėsi nuotoliniu būdu įrašyti dainas, šventes ir įvairias programas. Tai gelbėjo nuo sąstingio ir „Rungos“ narius.

„Mes pandemijos metus labai gerai išnaudojome. Sėkmingai sukūrėme net kelis skirtingoms progoms skirtus filmukus. Velykų proga sukūrėme filmuką, kuriame skambėjo pavasarinės ir velykinės dainos, buvo pasakojama apie papročius. Ridenome margučius, žaidėme žaidimus, šokome. Filmą filmavome Abromiškių svirne ir bundančioje pavasarinėje gamtoje,“ – pasakoja rungiečiai.

Filmas sulaukė daug peržiūrų ir atsiliepimų, todėl adventiniam laikotarpiui skirtą filmą „Runga“ jau filmavo etnografiniame Grabijolų kaime. Žieminiai tautiniai drabužiai, ugnelės kūrenimas ant upės kranto, bernų kalėdojimas, žvakelių šviesos žėravimas languose, senio Kalėdos atbridimas per sniegą iš miško pro klėtis – tai tarsi žiemos stebuklas, atklydęs iš vaikystės žiemų,“ – tęsia vadovė Rūta.

Vasario 16-ajai buvo sukurtas fotomontažas. „Mums tai kainuoja daug laiko ir lėšų. Norime kokybės, tad samdome įmones filmavimui, kiti žmonės montuoja ir atlieka kitus darbus,“ – sako R.Vaičekonytė-Chveduk. Viskas buvo padaryta, kaip numatyta pagal projektą. Pernai buvo sukurtas dar vienas vaizdo klipas „Šienapjūtė“, parengtas pagal turėtą programą, su kuria dalyvauta Respublikinėje šienapjūtės dienoje Šakių rajone. Ši šventė ypatinga buvo tuo, jog reikėjo ne tik koncertinę programą, skirtą šienavimui parengti, bet realiai patiems ir šienavimo varžytuvėse dalyvauti ir dalgį išplakti, ir pradalges išdaužyti, ir kupetą sukrauti. Bet rungiečiai moka senoviškus darbus dirbti: paaiškėjo kad visi ansamblio vyrai geba šienauti, bet pagrindiniai šienpjoviai varžytuvėse buvo Algis Ališauskas ir J. Burlėga, pastarasis ir dalgį geriausiai išplakė. Visus įrankius vyrai buvo susivežę savo, iš namų ar tėviškių. Štai G. Remeikos atvežtos medinės šakės ir prizą gavo už archajiškumą. S. Apanavičienė geriausiai pradalges daužė ir vežiman šieną krovė. Visa tai stengtasi parodyti ir vaizdo klipe.

Vadovė džiaugiasi, kad šių prog­ramų sumanytoja ir scenarijų rašytoja yra S. Remeikienė. „Ji mums viską sudėlioja iki smulkmenų – kas po ko eina, kas ką kalba ar dainuoja.“

Pati Sigita prisipažįsta, kad su liaudies dainomis ir pasakomis ji užaugo sūpuojama prosenelės, močiutės, tėvų. Vėliau turėjo lietuvių kalbos mokytoją folkloristę, daug žinių suteikė studijų metai, štai dabar jau 15 metų kaip rašo programas rungiečiams, remdamasi tik Elektrėnų krašto papročiais, posakiais, nutikimais, net vietovardžiais. „Visa tai darau dėl ansamblio žmonių, kuriuos labai myliu, kaip ir savo kraštą. Sunku turbūt kai kam patikėti, kad mūsų ansamblio vyrai visi, kaip minėjau, moka šienauti, o dalis jų ir arti, javus sėti. O kokios šaunios moterys, viską pačios geba: ir duoną, ir senovinį varškės ar grikių pyragą iškepti, ir kaimiškas dešras ar skilandį iškimšti, ir sūrį suslėgti, ir net sviestą „boikelėje“ sumušti. Atgaiva dūšiai, pagarba protėviams“, – kalba Sigita. Vadovė jai pritaria: „Rungoje“ koncertuoja tie, kurie myli lietuvišką dainą ir šokį, puoselėja tradicijas, visi iki sielos gelmių pamilę liaudišką muzikavimą, yra tikri šio žanro aistruoliai. Veikla kolektyve duoda tai, ko pinigais nesuskaičiuo­si. Būtent todėl kolektyvas repetuoja iki vėlumos po darbo, kartais kelis savaitgalius iš eilės dalyvauja koncertuose.

Net ir per didžiąsias metų šventes kolektyvo nariai susiburia paskanauti senovinių valgių, padainuoti ir pašokti.

Kapelijos svarba ir jos vadovas V. Dainys
Turbūt nerasime žemėje šalies ar žmogaus, kurių gyvenime šalia didelių džiaugsmų, nebūtų ištikusi didesnė ar mažesnė nesėkmė. Taip atsitiko ir „Rungos“ ilgametei kapelai. Vienas po kito išėjo Anapilin būgninkai A. Šakys ir jį pakeitusi E. Pledienė. Geresnio gyvenimo ieškoti į užsienį išvažiavo smuikininkė G. Blažonytė ir jos mama G. Blažonienė. Ir visiems skaudžiai netikėtai iš šios žemės išėjo ir pats vadovas J. Stabingis. Liko vienintelis V. Dainys. „Jo muzikinius gabumus seniai žinojome visi, o jis pasirodė dar tvirtesnis ir šaunesnis, nei tikėjomės. Pats išmoko griežti armonika ir ėmėsi kurti naują, kol kas nedidelę kapeliją, kurią šiuo metu jau visi girdėjo“, – sako Rūta.

Būgną muša senbuvis G. Remeika, smuiku groja pati R.Vaičekonytė-Chveduk.

V. Dainys į ansamblį atėjo apie 1989 m., kilęs iš Žydeikiškių kaimo Kaišiadorių rajone. Čia, dainingoje giminių aplinkoje, faktiškai jis praleido visą savo vaikystę, o pradėjęs lankyt pirmą klasę Elektrėnuose ir gyvena ligi šių dienų. Jį ateiti į folkloro kolektyvą iš „Energetiko“ choro prikalbino draugas. Iki šiol Vidas jam yra dėkingas, nes čia puikiai pritapo, sutiko būsimą žmoną Mariją, užsiaugino sūnų Grinvydą, kuris jau pagoniškose stovyklose pasižymėjo gyvybingumu. Dabar Grinvydas gyvena JAV. Paveldėjęs meilę dainai ir šokiui Lietuvoje, nemaža metų šoko Baltimorės lietuvių bendruomenės kolektyve „Malūnas“.

Įvertinę V. Dainio muzikalumą, jį noriai kviečiasi į savo ratą ir kiti kolektyvai. Tai Kauno folkloro klubas „Žaisa“ ir kapela „Smilga“. Bet rungiečiai džiaugiasi, kad Vido folklorinė karjera prasidėjo su jais, kad jo namai „Runga“, o „savų namų ir dūmas saldus“.

Nepamirštamos Dainų šventės ir šiandiena
Visus 38-erius savo gyvavimo metus ansamblis be išimties dalyvavo visose Dainų šventėse. Jų buvo daug!

Ypatingi buvo 2009 metai. Šiais metais vyko Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventė. Tai fantastinis visų pasaulio lietuvių susibūrimas! Jam reikėjo ruoštis labai atsakingai, nes folkloro dienos organizatoriai jau kėlė reikalavimus, kad dalyviai dainuotų tik savo regiono dainas, propaguotų tik savo krašto tradicijas. Taip rungiečiai galutinai privalėjo atsigręžti į Elektrėnų apylinkes, į Dzūkiją. Bet gavo ir „apdovanojimą“ – turėjo ir atrodyti, kaip priklauso – pirmą kartą jiems buvo pasiūti nauji tautiniai drabužiai, atitinkantys šio krašto senąsias „madas“. Tai buvo didelis įvykis ir džiaugsmas. Šiai Dainų šventei parengta žemės budinimo programa, kuri buvo gerai įvertinta, ir kelias į Dainų šventę „atvertas“.

„Runga“ atrodė gražiai, turėjo patirtį, todėl galėjo leistis ir į „rimtesnes“ šventes, renginius. 2012 m. dalyvavo tarptautiniame festivalyje Nidoje „Tek saulužė ant maračių“, vėliau – du kartus tarptautiniame festivalyje Raseiniuose, respublikinėje šienapjūtės šventėje Šakiuose, praeitą rugpjūtį – respublikinėje sūrių šventėje Pakražantėje.

Ansambliečiai paruošė daugybę programų, skirtų adventui, Kalėdoms, Užgavėnėms, Velykoms, Jurginėms, Joninėms (beje, net dvylikos valandų trukmės), šeimos darnumui ir skalsos klestėjimui ir kt. Jas rodė savivaldybės seniūnijose, taip pat savo kaimynams: Rūdiškių, Stakliškių, Žaslių žmonėms. Koncertavome ir keliose Kaziuko mugėse.

Neįtikėtina, kad „Rungai“ jau 38 metai. Per visus tuos metus, be minėtų vadovų, kolektyvui dar vadovavo: Aušra Trapulionytė, Vita Norkūnienė ir V. Dainys.
Šiuo metu ansamblyje yra 14 narių. Iš ansamblio pirmojo penkmečio likę jau tik keturi: G. Gatautienė, S. Remeikienė, G. Remeika, V. Dainys. Tiesa, prieš keletą metų grįžo buvusi su pirmaisiais, bet ilgai nelankiusi Birutė Vaitkevičienė. Vis dar tebedainuoja R. Montvilienė, J. Burlėga, G. Burlėgienė, A. Ališauskas, visada noriai padedantis organizaciniuose reikaluose, Irena Petkevičienė, geriausi šokėjai – S. ir V. Apanavičiai, dar tik pradedanti savo kelią folklore Loreta Leskauskienė.
Kai vyko susitikimas, klausiau apie ateities planus ir renginius. Visai neseniai, liepos pirmąją, „Runga“ buvo pakviesta dalyvauti didelėje šventėje Pastrėvyje. Ten buvo minimos net kelios sukaktys: 70 metų Pastrėvio mokyklai, 20 metų kaimo bendruomenei ir 20 metų kolektyvui „Varnalėša“. Liepos 15-ąją Grabijolų kaime vyko Poezijos šventė. Vardindami ateities planus jie prisiminė, kad kolektyvas dar dainuoja ir romansus. Pasak rungiečių, šias dainas mėgsta klausytojai. „Runga“ beveik kasmet rengia romansų koncertus, šiemet toks koncertas Eletrėnuose vyks spalio mėnesį.

Daugiausiai kolektyvo pastangų reikės rengiantis 2024 metų Dainų šventei. Jiems duodamos 25 minutės savo programai. Programos tema – gamta. Savaime suprantama, kad tai dainos, pasakojimai apie mišką, paukščius, žvėris. Kol kas tik renkamos idėjos ir po truputį užrašomos mintys šiai naujai programai.
O žvelgiant dar į tolesnę ateitį, kalbėjomės su kolektyvo branduoliu apie artėjančią „Rungos“ sukaktį. Ji bus 2025 metais, tuomet „Runga“ paminės savo 40-metį. Matome, kad nors kolektyve keitėsi vadovai, nariai, tačiau puoselėtos vertybės išliko. Visus jau beveik keturis dešimtmečius vienija meilė lietuvių liaudies muzikai ir dainoms.

Kolektyvo archyvo nuotr.