Užgavėnių apeigos senovėje buvo kupinos burtų, turėjusių pagreitinti pavasario atėjimą, išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią, kad būtų pajėgi auginti javus, duodančius žmonėms kasdienės duonos.
Kadangi vienas iš Žebertonių bendruomenės tikslų yra puoselėti tautinį paveldą, tęsiant tautines tradicijas, vasario 13 d. kaime vyko Užgavėnių šventė. Darbo grupė pasiskirstė pareigomis. Blynus, šimtalapį ir skruzdėlyną kepė, šiupinį ir dešreles virė bendruomenės pirmininkės pavaduotoja G. Geležienė. Stalus serviravo ir lašinius pjaustė tarybos narės S. Gustienė, A. Aliubavičienė. Bendruomenės pirmininkė Rasuolė Mistrulli ir J. Kanapkienė iškepė naminės duonos.
Vienas iš bendruomenės uždavinių – skatinti vaikų, jaunimo ir kito amžiaus žmonių užimtumą. Šį kartą iniciatyvą parodė jaunimas. Kas laužą krovė, kas Morės iškamšą darė, nes pagal lietuvių šventę Morė buvo įasmeninta javų dvasia ar derliaus deivė, kuri tuo metu buvo išvežama į laukus, sudeginama, kad atgimtų su javais.
Ugnė Vandelskaitė aprengė gervės, ožio, Lašininio, Kanapinio, čigonės personažus, šokio ritmu prie laužo kvietė vaikus ir suaugusius išvaryti žiemą ir užleisti sostą pavasariui, jai talkino akordeonu grodamas J. Akulevičius.
Užgavėnių kaukėmis pasipuošę kaimo gyventojai irgi bandė „pasikalbėti“ su žiema, Lašininio (G. Dubosaitė) ir Kanapinio (V. Balčaitis) dvikovoje aršiai palaikė pavasario pranašą Kanapinį. Šis ir nugalėjo.
R. Augustinavičius, susodinęs į atviru stogu džipą visus personažus vežiojo po kaimą ir kvietė gyventojus į šventę.
Važinėjimas po laukus – tai magiška priemonė pagerinti rugių derlių, užtikrinti, kad linai augtų dideli ir paklotų netaršytų vėjas, todėl ir mes važinėjomės, varydami žiemą iš kiemo.
Po malonių akimirkų lauke, visi sugužėjome į mūsų bendruomenės namų didžiąją salę, tiesa, žmonių buvo tiek daug, jog kai kuriems teko ir pastovėti.
Savo programa mus džiugino į svečius atvykęs ansamblis „Kibirkštėlė“.
„Kas išalko ar sušalo – tiems Užgavėnių valgių“ – taip visi buvo pakviesti prie gėrybėmis nukrauto stalo. Nuo senų senovės tikima, kad šią dieną sočiai prisivalgę alkio nejusime visus metus.
Taip po kruopelytę į kaimą sugrįžta senosios kaimo tradicijos.
Vienas iš bendruomenės uždavinių – skatinti vaikų, jaunimo ir kito amžiaus žmonių užimtumą. Šį kartą iniciatyvą parodė jaunimas. Kas laužą krovė, kas Morės iškamšą darė, nes pagal lietuvių šventę Morė buvo įasmeninta javų dvasia ar derliaus deivė, kuri tuo metu buvo išvežama į laukus, sudeginama, kad atgimtų su javais.
Ugnė Vandelskaitė aprengė gervės, ožio, Lašininio, Kanapinio, čigonės personažus, šokio ritmu prie laužo kvietė vaikus ir suaugusius išvaryti žiemą ir užleisti sostą pavasariui, jai talkino akordeonu grodamas J. Akulevičius.
Užgavėnių kaukėmis pasipuošę kaimo gyventojai irgi bandė „pasikalbėti“ su žiema, Lašininio (G. Dubosaitė) ir Kanapinio (V. Balčaitis) dvikovoje aršiai palaikė pavasario pranašą Kanapinį. Šis ir nugalėjo.
R. Augustinavičius, susodinęs į atviru stogu džipą visus personažus vežiojo po kaimą ir kvietė gyventojus į šventę.
Važinėjimas po laukus – tai magiška priemonė pagerinti rugių derlių, užtikrinti, kad linai augtų dideli ir paklotų netaršytų vėjas, todėl ir mes važinėjomės, varydami žiemą iš kiemo.
Po malonių akimirkų lauke, visi sugužėjome į mūsų bendruomenės namų didžiąją salę, tiesa, žmonių buvo tiek daug, jog kai kuriems teko ir pastovėti.
Savo programa mus džiugino į svečius atvykęs ansamblis „Kibirkštėlė“.
„Kas išalko ar sušalo – tiems Užgavėnių valgių“ – taip visi buvo pakviesti prie gėrybėmis nukrauto stalo. Nuo senų senovės tikima, kad šią dieną sočiai prisivalgę alkio nejusime visus metus.
Taip po kruopelytę į kaimą sugrįžta senosios kaimo tradicijos.
Rasuolė Mistrulli
Bendruomenės pirmininkė
Bendruomenės pirmininkė