Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Savo laiku jis buvo visur: ir auditorijose, ir renginiuose, Lietuvos parapijėlėse, kambarėlyje skleidžiant ateitininkų dvasią ir idėjas jaunuomenei, Štuthofo koncentracijos stovykloje, ligos gniaužtuose… ten, kur reikalinga buvo būti krikščionimi, ten, kur labiausiai reikėjo Evangelijos šviesos, ten, kur žmonės labiausiai ilgėjosi laiko, patirto ir paskirto Kristui pažinti. (Kunigas Nerijus Pipiras)
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę mokyklą, o po dvejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui.
Baigęs gimnaziją, 1925 m. Alfonsas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. 1930 m. birželio 14 d. Kaune priėmė kunigystės šventimus. Rengdamasis jiems, per rekolekcijas, sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“, svarbią vietą skyrė vidinio gyvenimo ugdymui. Po šventimų Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas kun. A. Lipniūną paskyrė Panevėžio katedros vikaru. 1930 m. rugsėjį vikaras tapo Panevėžio vyskupijos katalikiško jaunimo kapelionu. Buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas, visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta.
„Kristaus Karaliaus šventė!
X.25. Moksleiviai ateitininkai – 300 organizuotai ėjo bažnyčioje prie Šv. Komunijos {…}. Matydamas tokius būrius, einančių prie Šv. Komunijos, negalėjau susitaikyti neverkęs: įspūdis begalinis! Sunkiais laikais – persekiojimų laikais tokia organizuota armija pasišventėlių – tiesiog stebuklas! Pilnai tikiu, kad Dievo Apvaizda sunkiais laikais duoda žmonėms ypatingos malonės persiimti, nežiūrint jokių pavojų, Jo idėjomis. Gyvuok Kristau Karaliau, jaunimo širdyse!“ Ištrauka iš leidinio „Kunigo – Kankinio Alfonso Lipniūno Dienoraštis”.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas buvo ir poliglotas: dar mokydamasis seminarijoje, išvertė knygą iš hebrajų kalbos, mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų, rusų, lenkų ir esperanto kalbas. 1932 m. kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. Nuoširdus airių tautos tikėjimas, ištikimybė Apaštalų Sostui jaunam kunigui padarė gilų įspūdį. Pats parašė keletą knygų („Penkių valstybių sostinėse“, „Naujasis pasaulis“, „Lauko lelijos“), keletą knygų išvertė iš užsienio kalbų, spausdino straipsnius to laiko laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo vaikystės rašė dienoraščius, tačiau iki mūsų dienų išliko tik trys. Taip pat nenustojo gilintis į teologiją, studijavo Kaune ir 1935–1939 m. Prancūzijoje (Lilio socialinių ir politikos mokslų universitete, Paryžiaus katalikiškame institute).
1939 m. pavasarį kun. Lipniūnas buvo paskirtas Panevėžio valstybinio pedagoginio instituto lektoriumi. Tačiau institutas rudenį persikėlė į Vilnių, todėl ten išvyko ir kun. Alfonsas. Nuo 1939 m. gruodžio Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute dėstė tikybą. 1940 m. paskirtas Vilniaus universiteto studentų kapelionu. 1941 m. kun. Alfonsas Vilniuje įkūrė labdaringą organizaciją „Laisvės fondas“ ir organizavo pagalbą badaujantiems vilniečiams, dažnai maisto produktais iš kaimų. 1941 m. konspiracijos sąlygomis sutelkė Vilniaus ateitininkus. Tuomet pogrindyje suorganizavo net 27 studentų būrelius.
1942 m. rugsėjį Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys paskyrė kun. Lipniūną Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi. Čia dėstė pastoracinę teologiją ir sociologiją.
Kun. Lipniūnas buvo garsus pamokslininkas Vilniaus bažnyčiose: Šv. Jonų, Aušros Vartuose, Šv. Kazimiero ir Vilniaus arkikatedroje. Pamokslų tematika – katalikiškosios doktrinos pagrindai ir Bažnyčios socialinio mokymo klausimai. Pamokslai buvo moksliškai pagrįsti, nuoširdūs, aktualūs, ne abstraktūs. Jų mėgdavo klausytis Vilniaus inteligentai, studentai, vidurinių mokyklų mokiniai ir tarnautojai, jis net buvo vadinamas „Vilniaus siela“.
Už kunigišką veiklą, atvirus pamokslus, šalpos organizavimą ir žydų teisių gynimą 1943 m. kunigas buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia, kančios ir mirties naktyje, kunigas Alfonsas organizavo slaptą religinį gyvenimą, rizikuodamas gyvybe aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių, nešė prisikėlimo viltį mirštantiems. 1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, kitiems išdalijęs sutaupytą maistą, kunigas vadinamuoju „mirties keliu“ per šaltį ir sniegą 1945 m. kovą pasiekė Pucką (Lenkija). Čia slaugė ligonius, pagelbėjo mirštantiems. Nusilpęs kunigas užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1945 m. kovo 28 d. kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso Pucko ligoninėje ir buvo palaidotas šio miesto kapinėse. 1989 m. kunigo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
2000 metų didžiojo Krikščionybės jubiliejaus proga popiežius Jonas Paulius II į kankinių sąrašą, Bažnyčios martirologą, įtraukė per 30 tūkstančių XX amžiaus kankinių. Tame sąraše įrašytas ir kun. Alfonsas Lipniūnas. 2006 m. Panevėžio vyskupijoje pradėta beatifikacijos byla. 2021 m. birželio 14 d. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas pasirašė dekretą dėl bylos užbaigimo vyskupijos mastu ir jos perdavimo Šventųjų skelbimo kongregacijai. Šiuo metu bylos postulatoriumi yra kun. Vitalijus Kodis.
2025 metais Lietuvos Respublikos Seimas tarp kitų įžymių asmenybių ir svarbių įvykių kviečia minėti ir kunigo Alfonso Lipniūno 120-ąsias gimimo metines. Gažiai sutapo, kad tarp Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekai dovanotų knygų pastebėjau Panevėžio vyskupijos 2005 metais išleistą leidinį „Kunigo – Kankinio Alfonso Lipniūno Dienoraštis (ištraukos). 100 metų Jubiliejus 1905–2005“. Dovanota knygelė paskatino supažindinti skaitytojus su visuomeniška asmenybe: vertėju, rašytoju, kunigu, pamokslininku Alfonsu Lipniūnu, kuris gyveno pagal savo sudarytą gyvenimo planą, kad „neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“.
Parengta pagal kun. Vitalijaus Kodžio straipsnį knygoje: Alfonsas Lipniūnas. Lauko lelijos, Vilnius: Magnificat leidiniai, 2020.
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja
Irena Senulienė