Virginija Šimkūnienė
Kai atvykome susipažinti su Elektrėnų viešosios bibliotekos Gilučių filialo vyr. bibliotekininke Veronika Tamošiūniene, keli pradinukai, kuriems pamokos vyksta to paties pastato pirmame aukšte, jau buvo įsitaisę prie bibliotekoje esančių kompiuterių ir smagiai žaidė. Dar viena mergaitė išsirinko knygelę ir nešdama ją link V. Tamošiūnienės kreipėsi žodžiu „mokytoja“. Paklausta, kodėl ją taip vadina, V. Tamošiūnienė tik nusišypsojo. „Aš gi juos visko mokau – ir juostas austi, ir iš molio lipdyti, tai ir vadina šitaip“, – sakė Veronika.
Knyga – pirmoji Veronikos meilė
Veronika yra kilusi iš kaimyninio – Kaišiadorių – krašto. Gimė ir augo Našlėnų kaime, Paparčių seniūnijoje, vietovėje, supamoje miškų ir piliakalnių. „Labai mėgau skaityti. Tėveliai neleisdavo deginti elektros, tai skaičiau ir prietemoje, ir prie žvakės. Meilė knygoms atvedė prie specialybės pasirinkimo – įstojau į kultūros mokyklą Vilniuje, tapau bibliotekininke. Pirmoji mano darbovietė buvo Paparčių biblioteka. Tuo pat metu dirbau mokykloje, vaikus mokiau anglų kalbos ir geografijos“, – pasakojo bibliotekininkė. Tampa aišku, kad ši moteris nuo jaunumės, nuo savo darbo pradžios moka bendrauti su vaikais. Todėl ir dabar žino, kaip juos sudominti, motyvuoti, paskatinti.
Gyvendama Paparčiuose Veronika sukūrė šeimą, ištekėjo už kruoniškio. Paparčiuose gimė pirmoji Tamošiūnų dukra Dovilė. Beje, dukra baigė Edukologijos institutą ir dirba panašų darbą kaip mama – vienoje ministerijoje redaguoja dokumentus, kitus įstaigos rengiamus raštus. Jaunesnioji dukra Aurelija paveldėjo mamos polinkį į menus – gražiai piešia, gabi kalboms.
Veronika ir toliau darbavosi bibliotekoje, bet jau išvyko dirbti į Kaišiadorių viešosios bibliotekos Pajautiškių skyrių. Tik nuo 1987 metų ji pradėjo dirbti Gilučių bibliotekoje, kur sėkmingai darbuojasi iki šiol. „Atrodo taip neseniai viskas buvo, o jau dvidešimt aštuntieji metai eina čia“, – sako Veronika Tamošiūnienė. Praėjus keleriems metams nuo įsidarbinimo, 2000-aisiais metais Gilučiai tapo Elektrėnų savivaldybės dalimi. Dirbant Gilučių bibliotekoje ir atsivėrė V. Tamošiūnienės kūrybiškumo klodai.
Vartome knygą „Elektrėnai“, joje informacija ir nuotraukos iš aštuonių Elektrėnų savivaldybės seniūnijų. Tokios knygos parengimas ir išleidimas – ilgas bei kruopštus kolektyvinis darbas. Nemenkas yra ir Veronikos Tamošiūnienės indėlis, jos pastangomis buvo parengta medžiaga apie Gilučių seniūniją. Pasak bibliotekininkės, tai daugiausiai kraštotyrinė medžiaga, archyvinės nuotraukos.
Audimas – lyg relaksacija
Kadangi bibliotekos bei jų darbuotojai palaiko glaudžius ryšius su vietos bendruomenėmis, ne išimtis ir Gilučiai. Prieš keliolika metų Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupė pasiūlė įkurti amatų dirbtuvėles. „Čia, senosios kolūkio kontoros pastate, jau veikė kultūros salė, pradinė mokykla ir mūsų biblioteka. Neliko felčerinio punkto, tad buvo pakankamai vietos dirbtuvėlėms. Taigi tokios ir atsirado. Pagal tuometinę VVG strategiją, projekto vykdytojais galėjo būti bibliotekos. Projekte buvo pasirinkta veikla – juostų audimas ir keramika. „Juostų audimą šiek tiek išmaniau, o keramikos teko mokytis“, – sakė Veronika.
Išsiaiškiname, kad austi Veronika buvo išmokusi iš tėčio sesers, kuri gyveno Kapciškių kaime. Pasak Veronikos, senieji amatai yra artimi moterims lietuvėms. Kai jai teko pabuvoti tautodailininkės Onutės Patronaitienės audimo edukacijoje, sukilo prisiminimai, atgimė tetos mokymai. „Nesunku buvo viską atgaminti. Dabar juostas ir audžiu, ir pinu. Man tai lyg relaksacija. Vaikams irgi šis užsiėmimas labai patinka. Ateina būrelis į biblioteką – vieni linksta prie kompiuterių, kiti nori austi juostas. Atsimenu, buvo Koncepto kaime globojami vaikai, jie labai atėję norėdavo austi juostas. Aš manau, kad tai juos veikė kaip nusiraminimo, atsipalaidavimo dalykas“, – prisimena bibliotekininkė.
Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo, pasirenka raštus ar spalvas savo gaminamoms juostoms, Veronika Tamošiūnienė sako, kad yra ir knygų, ir internete visko galima rasti. Beje, iš Elektrėnų viešosios bibliotekos atvykę darbuotojai šiemet nufilmavo Veronikos juostų audimo pamokėlę. Ją galima rasti įkeltą „YouTube“ kanale.
Pačiai Veronikai labai patinka pinti juostas. Tada ilgi siūlai į įvairiaspalvę pintinę juostą sugula tik dirbant rankomis. Rugsėjo pabaigoje V. Tamošiūnienė Elektrėnų bibliotekoje mokė, kaip pinti dvinytę eglinę juostą.
Savo austas juostas moteris dovanoja, eksponuoja parodose. Klausiame, ar vaikai supranta juostos reikšmę, svarbą. Veronika sako, kad vaikams viską paaiškina. „Jie imlūs, supranta greitai. Štai viena mergaitė atėjo nusiausti juostelę, sakė, naudos kaip dirželį suknutei. Kita jauna moteris norėjo siauros juostelės ant galvos. Visiems padedu, parodau“, – sako Veronika. Kai kas nori juostomis papuošti namus, stalą. Gaila, vestuvėse tokių juostų naudojama vis mažiau.
Tradicinės austos juostos būna 2,70 metro ilgio. Vyrams platesnės, moterims siauresnės. Pintinėms juostoms siūlų ilgis siekia 4 metrus. Per valandą pavyksta pagaminti 10 centimetrų juostos. „Tačiau man tai patinka – greitai pakyla nuotaika, pagerėja savijauta. Manau, kad taip būna ir kitiems, kas užsidega, mokosi šios veiklos“, – sako V. Tamošiūnienė. Beje, jai pernai yra suteiktas tautodailininkės vardas, dabar ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos narė. V. Tamošiūnienė su savo darbais dažnai dalyvauja parodose. Štai spalio 6 dieną Elektrėnuose prasidėjo Elektrėnų krašto tautodailininkų paroda, dažnai moters darbai eksponuojami respublikinėje parodoje „Aukso vainikas“. Tapusi audėja V. Tamošiūnienė laukia, kada Etninės kultūros centras išleis vytinių juostų knygą, nes tokios literatūros vis dar yra labai mažai.
Dėl keramikos kursų aukojo atostogas
Beveik 10 metų Veronika Tamošiūnienė užsiima keramika. Jei juostų audimas jai buvo pažįstamas amatas, tereikėjo atsiminti bei pasitobulinti, tai atidarius dirbtuvėles ir nutarus vykdyti keramikos užsiėmimus, bibliotekininkei teko mokytis.
„Paaukojau atostogas, užsirašiau į kursus, važinėjau į Kauną ir Vilnių mokytis“, – prisimena Veronika. Ji sutinka parodyti ir dirbtuvėles, ir už jų esantį kambarėlį. Jame yra krosnelė keramikos gaminiams išdegti, pilnos lentynos dažų, įvairių įrankių. Jau ketverius metus veikia „Keramikos studija“, taip pat ji dalyvauja ir programoje „Kultūros pasas“. Be to, gabi ir kūrybinga moteris veda neformalaus vaikų ugdymo pamokas. Jaunesniems tos pamokos vyksta ketvirtadieniais, o šeštadieniais renkasi vyresni vaikai.
Savo kūrybingumu moteris traukia tiek vaikus, tiek suaugusius. Štai neseniai vyko keramikos šeimadienis, čia dalyvavo ir vaikai, ir jų tėveliai.
Šiemet ypač gausu keramikos užsiėmimų Elektrėnų savivaldybės bibliotekose, nes vykdomas socialinis projektas. „Jau vedžiau šiais metais keturiolika užsiėmimų. Susirenka vaikai įvairaus amžiaus. Keramikos gaminiams naudoju baltąjį molį. Įsigyjame darbeliams temperos dažus – spalvos švarios, ryškios. O glazūrą naudojame bešvinę, kad vaikams nekenktų, būtų saugu. Vaikai mėgsta fantazuoti, nori kažko įmantraus, nepavyksta. Tenka rodyti, aiškinti. Per užsiėmimus būna laisvos kūrybos pamokos, tada vaikai duoda valią fantazijai. Ko neleidžiu jiems daryti – tai eiti prie degimo krosnies – pati sudedu gaminius, pati išimu, kai atvėsta. Džiaugiamės visi, kai darbeliai pavyksta – vaikai dovanoja puodelius, lėkšteles, paukščiukus mamoms, močiutėms, draugams“, – sakė Veronika. Pasak V. Tamošiūnienės, ši jos veikla teikia džiaugsmą ne tik jai, bet ir kitiems. Mąstydama plačiau ir skatindama vaikų kūrybiškumą, bibliotekininkė vaikus supažindina ir su skulptūromis – skaito ištraukas iš knygų, rodo paveikslus, nuotraukas. Kas žino, gal kuris iš jos auklėtinių nutars tapti skulptoriumi…
Įvairių idėjų ir kūrybinių sumanymų nestokojančiai bibliotekininkei V. Tamošiūnienei uždavėme keletą klausimą apie kūrybiškumą, jo atvėrimą savyje bei vaikuose. Domino, kas įkvepia: vienaip, kai moteris kuria savo projektus bei darbus, kitaip, kai bendraujama su jaunimu ir vaikais.
– Kas žadino Jūsų kūrybiškumą vaikystėje, ar tėvų pasakojimai, ar perskaitytos knygos. O gal kalti paveldėti genai? Koks yra Jūsų mėgstamas literatūros herojus, o gal turite mėgstamiausią kuriantį menininką, į kurį norite lygiuotis?
Mano senelis mums mažiukams (anūkams) skaitydavo pasakas iš knygos „Tūkstantis ir viena naktis“. Niekada apie tai negalvojau, bet žinau, kad visada svajojau apie pasakų stebuklus, apie ten aprašomas gražias šalis. Mane ten nunešdavo vaikiškos svajonės. Gal vėliau, jau suaugus, tai turėjo įtakos kūrybiškumui.
Nuo mažumės buvau apsupta kūrybiškų senelių ir tėvelių. Mano mama buvo geriausia kaimo mezgėja, tėvelis mokėjo labai gražiai drožinėti margučius, teta siuvinėjo paveikslus, kita teta buvo audėja ir naminės duonos kepėja. Senelis Vincas nuostabus pasakotojas, žinojo daug vietos legendų.
Visada domėjausi etnokultūra. Kiekvienas rankų darbo kūrinys užpildydavo širdį gerumu ir švelnumu. Meilė senoliams ir jų išsaugotai lietuvybei neleido pamiršti, koks man svarbus savas kraštas.
Noriu pacituoti Juozą Kundrotą:
„Kultūros turtai, paveldas reikalauja iš mūsų pažinti, pripažinti ir atsiduoti. Kai mums vidujai tai pavyksta, pasak H. Hesės, mes tampame tikri kultūros gėrybių bendrininkai“. Tai ištrauka iš jo kngos „Neblėstantys susitikimai“.
– Kaip Jūs ugdote vaikams kūrybiškumą – kažką rodote, pasakojate? Kaip atpažįstate kūrybiškus vaikus?
Užsiėmimų metu bandome su vaikais svajoti, prisimename pasakas, piešiame. Kai keramikos darbeliai spalvinami temperos dažais, skatinu kurti naujas spalvas, jas maišyti. Vaikai nestokoja idėjų, kartais jie nori padaryti kažką neįmanomo, tada kalbamės, deriname norus su realybe. Vėliau jau iš molio lipdome fantastines būtybes, pasakų herojus, vabaliukus, plaštakes. Kūrybiški vaikai jau po kelių užsiėmimų pradeda kažką naujo patys, domisi, ar galima iš molio nulipdyti ką tik nori. Taip ir kuriame visi drauge, matau, kaip žiba jų akys, kai pavyksta padaryti gražų darbelį.
– Gal galite įvardinti, kokį poveikį vaikams daro kūryba – ar lipdant iš molio, ar audžiant juostą.
Lipdant iš molio ir audžiant tautines juostas atsiskleidžia vaikų savarankiškumas, pasitikėjimas savimi, bendruomeniškumas, meniško spalvų kolorito pajautimas, tekstūros ir formų supratimas. Daug visko, netgi daro įtaką ir motorikai, meninės ir tautinės erdvės suvokimui. O be to, jie susipažįsta su savo senelių paveldu. Daugelio močiutės ar promočiutės audė, naudojo keramikos dirbinius. Juos, mūsų šiuolaikinius vaikus, dabar sunkoka kažkuo nustebinti, jie daug ką mato internete. Bet malonu pamatyti, kad jie paprastuose dalykuose atranda save dabar. Vėliau vaikai gali didžiuotis savo kūrybiškumu ir pasiekimais.
– Ar yra tokių, kurie ilgą laiką lanko „Keramikos studiją“. Ar yra šeimų, kurioms labai patiko šeimadienis ar kitos edukacijos?
Daugelis vaikų, kai pradėjo lankyti „Keramikos studiją“, tai lanko iki šiol. Jie jau darbelius stengiasi daryti savarankiškai, pasiūlo savo idėjas ir bando įgyvendinti. O audžiant juostas, stengiuosi pamokyti apie tautines spalvas ir raštus.
Daugelis tėvelių palydi vaikus į užsiėmimus. Kartais su dideliu noru ir užsidegimu suaugusieji išbando savo kūrybines galias. Nusivylusių nebūna. Jie su nuostaba minko ir lipdo darbelius iš molio, stengiasi neatsilikti nuo savo vaikų. Kūrėjo kibirkštėlė dega ir vaikuose, ir tėveliuose, ypač su vaikais mėgsta kūryba užsiimti mamos.
– Priminkite apie rašytoją iš Pustakiemio Juozą Kundrotą? Kur susipažinote, kiek surengėte susitikimų su juo? Gal jam padedate išleisti knygeles – gal ieškote nuotraukų ar redaguojate tekstus? Mačiau, kad knygoje „Artuma“ yra ir Jūsų nuotraukų.
Kaišiadorių rajono laikraštyje kadaise perskaičiau, kad vyko susitimas su rašytoju Juozu Kundrotu, kuris yra kilęs iš Pustakiemio kaimo. Kažkaip sužinojau jo telefono numerį ir paskambinau, pakviečiau į susitikimą Gilučiuose. Tada ir prasidėjo mūsų pažintis su pačiu rašytoju bei jo žmona Regina, vaikais. Tai buvo tolimais 1999 metais. Susitikimų buvo daug: kalbėdavomės, planuodavome, ruošdavome naujų knygų sutiktuves. Knygose „Neblėstantys susitikimai“ ir „Artuma“ daugelyje epizodų minimi Gilučiai ir čia gyvenantys žmonės. Visi susitikimai buvo labai nuoširdūs ir šilti. Gera būdavo susitikti su visa jo šeima, malonu bendrauti ir atnaujinti atsiradusį ryšį. Susitikimai su tokiais žmonėmis, kurie savyje nešiojasi tiek atsiminimų, yra tokie imlūs naujovėms, trokštantys bendravimo, sužadina ir manyje geras mintis ir duoda užtaisą naujiems darbams.
Autorės ir asmeninio albumo nuotraukos