Julija Kirkilienė
„Kiek rovė – neišrovė,
Kiek skynė – nenuskynė.
Todėl, kad tu – šventovė.
Todėl, kad tu – tėvynė.“
Šias Justino Marcinkevičiaus eiles birželio 14 d. prie paminklo tremtiniams citavo meras Gediminas Ratkevičius. Citavo todėl, kad suprastume, jog Lietuvos iš pasaulio žemėlapio neišrovė, neištrynė, neišskynė todėl, kad, nepabūgę kančios ir mirties, Lietuvą saugojo žmonės, dabar vadinami tremtiniais ir politiniais kaliniais.
Įamžintas A. Bielinio atminimas
Tokių žmonių Nepriklausomybės pradžioje vien Elektrėnuose gyveno apie tris tūkstančius. Vienas iš tokių žmonių – elektrėniškių dar nepamirštas šviesuolis Antanas Bielinis. Minint Gedulo ir vilties dieną Elektrėnuose, Kultūros centre buvo parodyta dokumentinio filmo „Antanas Bielinis“ premjera. Kaip sakė filmo autorė, etnologė Dovilė Kulakauskienė, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Sociokultūrinių tyrimų centro mokslo darbuotoja, A. Bielinio gyvenimas – Lietuvos šimtmečio istorija, kurią filmo kūrėjai norėjo sutalpinti į vienos valandos trukmės filmą. Pati filmo autorė su kolege Andželika Žakaitiene A. Bielinį aplankė prieš 12 metų, norėdamos užrašyti jo surinktą kraštotyrinę medžiagą. Užrašė mokslininkės ne tik jo surinktus darbus, bet ir prisiminimus, kuriuos po dešimties metų sudėjo į filmą.
Elektrėnuose gyveno nepaprasto likimo, nepaprastų gabumų ir nepaprasto charakterio žmogus. Deja, apie jį ir laikraštis „Elektrėnų kronika“ parašė tik prabėgomis. Projekte „Šimtmečio portretai“ planavome apie šį žmogų parašyti plačiau, deja… Vos metų Antanui pritrūko iki Lietuvos ir jo paties šimtmečio. A. Bielinis gimė 1918 m. vasario 18 d., antrą dieną po Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. Filme pasakojama, kad tėvas jį mokęs: visada būk lietuvis. Mama paprieštaravusi, kad reikia būti geru žmogumi. Tėvas pridūrė: jei nebus lietuvis, nebus ir geras žmogus. Tuos tėvo pamokymus per savo beveik 99 metų gyvenimą Antanas sąžiningai vykdė, tarsi priesaiką.
Trumpa biografija
Nalšios – kraštotyros – muziejuje, Švenčionyse, apie A. Bielinį palikta tokia informacija:
A. Bielinis gimė Tverečiaus valsčiuje, Dietkauščiznos kaime Jono ir Rozalijos Bielinių šeimoje, kurioje užaugo keturi vaikai – trys dukros ir jauniausias sūnus Antanas. Šeima dirbo žemę, tačiau tėvas prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. Grįžęs iš Amerikos, Jonas Bielinis savo namuose įsteigė pirmąją kaime lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi ir Antano seserys. Antanas jau lankė lenkų pradinę mokyklą, tačiau seserims padedant, išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai. Antanui buvo tik 9 metai, kai mirė tėvas, todėl jam ir seserims labai anksti teko pradėti dirbti visus ūkio darbus. Baigęs pradinę mokyklą, Antanas dar trejus metus mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje, tačiau, Lenkijos valdžiai uždarius gimnaziją, jos nespėjo baigti.
A. Bielinis dar būdamas visai jaunas įsijungė į lietuvišką visuomeninę veiklą. Platino kaime lietuviškus laikraščius ir žurnalus, kuriuos lietuviškos spaudos platintojas atnešdavo iš Lietuvos. Dirbo Šv. Kazimiero draugijos įsteigtos skaityklos-knygynėlio vedėju. Už lietuvišką veiklą lenkų valdžia 1937 m. suėmė ir beveik metus A. Bielinį kalino Lukiškių kalėjime Vilniuje. Išėjęs iš kalėjimo, gyveno Vilniuje, mokytojavo, dalyvavo įvairių lietuvių organizacijų veikloje, mokėsi muzikos mokykloje, dalyvavo dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, kur dainavo ir grojo įvairiais liaudies muzikos instrumentais.
1944 m. rusų okupacinė valdžia A. Bielinį suėmė ir įkalino Norilsko lageryje Rusijoje, kur jis išbuvo 10 metų, o vėliau išsiuntė į tremtį. A. Bielinis grįžo į Lietuvą 1957 m. sirgdamas tuberkulioze. Labai sunkiai pavyko įsidarbinti meno vadovu Trakuose, vėliau Rūdiškėse ir Vievyje. 1958 m. A. Bielinis sukūrė šeimą, su žmona Aldona augino dukrą Daivą ir sūnų Visvaldą, su šeima apsigyveno Elektrėnuose.
A. Bieliniui teko ilgai gydytis, daug laiko praleisti ligoninėse. Tuomet jis pradėjo rašyti savo prisiminimus, taip pat užrašydavo kitų Tverečiaus apylinkių žmonių pasakojimus apie įvairius šių apylinkių kaimo žmonių papročius: vestuves, krikštynas, laidotuves, talkas, piemenavimą ir kitus. Parašytus, mašinėle atspausdintus tekstus, A. Bielinis atiduodavo Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos institutams, Liaudies kultūros centrui, Liaudies buities muziejaus archyvams.
Kartojami nusikaltimai
Prie dokumentinio filmo sukūrimo daug prisidėjo Antano artimieji, bet daugiausia – anūkas, dukros Daivos sūnus, dr. Linas Tarasonis. Jis su žmona Inga, sūnumi Mykolu Antanu, dukra Morta Jadvyga dalyvavo ne tik senelio pagerbimo, bet visų tremtinių ir politinių kalinių kančios paminėjime. Renginyje taip pat dalyvavo A. Bielinio dukra Daiva Tarasonienė su vyru Valentinu, anūkė Greta Grassick su sūnumi Jonu. Prieš parodant filmą, Linas perskaitė senelio Antano Bielinio paruoštą ir perskaitytą kalbą viename iš pirmųjų Gedulo ir vilties dienos minėjimų Elektrėnuose. Antrą A. Bielinio kalbą jis perskaitė kapinėse prie paminklo tremtiniams ir politiniams kaliniams.
Į Birželio 14 dienos minėjimą tremtinių susirenka vis mažiau. Net bažnyčioje per šv. Mišias šiais metais nebuvo kam vėliavą laikyti – pusvalandį išstovėti jau nė vienas tremtinys nebeturi sveikatos. O kapinėse prie Ipolito Užkurnio paminklo tremtiniams ir politiniams kaliniams giedojo senjorų choras „Sidabrinė gija“, tremtinių vardu kalbėjo Romualdas Saidys.
Gedulo ir vilties dienos paminėjimas baigtas Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje. Šios dienos liturgija skirta Pal. Teofiliui Matulioniui, vyskupui, kankiniui.
Visose trijose minėjimo dalyse kalbėję žmonės priminė, kad trėmimus vykdė ta pati šalis – Rusija, kuri dabar nusikaltimus kartoja Ukrainoje…