Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Žydinčių ievų šakelėmis nubarstytas gyvenimo kelias

Julija Kirkilienė

Nuo tos juodosios birželio 14 dienos, kai Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą, prabėgo 82 metai, bet tarp mūsų vis dar gyvena žmonės, patyrę trėmimus, artimųjų praradimus ir išgyvenę nežmonišką vergiją. Viena tokių – elektrėniškė, žinoma siuvėja ir geraširdė moteris Felicija Krilavičienė. Akcijoje „Atminties neištremsi“, vyksiančio­je birželio 14–15 dienomis, tarp perskaitytų vardų, pavardžių ir likimų nuskambės ir Felicijos Ulozaitės vardas: ištremta 1948 metais, 1960 metais grįžo.

Ulozai
Felicija Krilavičienė šį pavasarį paminėjo 95 metų jubiliejų. Šiomis dienomis ji vis pamena prieš tremtį susapnuotą pranašingą sapną: ji įlipo į žydinčią ievą, laužė jos žydinčias šakas ir mėtė ant žemės. Po keletos dienų dvidešimtmetė mergina su mama Kaišiadoryse buvo įsodintos į gyvulinį traukinį ir išvežtos į nežinią. Ir nuo tada Felicija savo gyvenimo kelią visur tarsi apmėtė žydinčio­mis ievų šakelėmis.
Felicijos tėvai Veronika ir Jonas Ulozai nebuvo stambūs ūkininkai, buožėmis vadinami. Jie turėjo tik 3 ha žemės ir dvi dukras. Tėvas buvo labai darbštus ir gabus, kiekvienas darbas jam rankose tirpdavo. Jis ir namus statė, ir laidotuvėse giedojo, ir medicininę pagalbą suteikti mokėjo. O Felicija vis palei tėtį sukinėdavosi, darbuose padėdavo, patirties semdavosi. Gyveno Ulozai Užtakų kaime, dviejų galų name: viename gale Jono šeima, kitame – brolis Jurgis su šeima. Taip atsitiko, kad 1947 m. buvo nušautas Užtakų apylinkės tarybos pirmininkas, Ulozų kaimynas ir giminaitis. O po tokių laidotuvių tarp vyrų daug kalbų būdavo. Kartą į Ulozų namus „pasikalbėti“ užėjo tada vadinami „žaliūkai“, dabar partizanai. Pasėdėjo vyrai gonkose, pasikalbėjo… Žinoma, kaimynai apie tai sužinojo ir pranešė saugumui. Jei­gu būtų tėvas pats nuėjęs apie ne­kviestus svečius saugumui pranešti, šeima būtų išvengusi tremties, o Jonas – lagerio. Bet Ulozai, nors ir pavojingi laikai buvo, žmonių nepridavinėjo ir nuo kalbų atsiribodavo.

This slideshow requires JavaScript.

Praradimai
Po to įvykio Joną Ulozą areštavo. Felicija važinėjo į Kauno kalėjimą su maisto ryšulėliais tėvui, jį pamatyti galėdavo per tvorų plyšiukus. Kad galėtų susikalbėti su sargybiniais, Felicija nusipirko rusų kalbos žodynėlį ir pradėjo mokytis rusiškai. Bet vieną kartą atvažiavusi tėvo neberado. Tėvas buvo išvežtas į Vilnių. Mergina traukiniu skubėjo į Vilnių, apėjo visus kalėjimus, paskirstymo punktus, bet apie tėvą nieko nesužinojo. Mergina buvo komunikabili, suprato pakalbino gatvės šlavėją, kuris jai paaiškino, kad keli ešelonai su kaliniais išvežti į lagerius. O netrukus saugumiečiai apsilankė ir Ulozų namuose. Kadangi sesuo Marytė jau buvo ištekėjusi, pasikeitusi pavardę ir gyveno atskirai, tai ištrėmė tik Feliciją ir jos mamą.
Šeima gyveno neturtingai, tai į kelionę nedaug ką ir pasiimti galėjo. Įsidėjo patalynės, maišiu­ką bulvių, bet jų išsivirti vagone negalėjo. Išvežė merginą pavasarį, gegužės mėnesį. Tais metais ji baigė 4 klases ir planavo mokytis Kaune. Su Kaune gyvenančia teta buvo sutarusi, kad pas ją gyvens ir mokysis. Feliciją labai domino medicina, nuo vaikystės „vištas operuodavo“. Jei ne gydytoja, tai nors sesele labai norėjo būti. Teta jau ir pinigų buvo davusi naujiems rūbams nusipirkti ir dėl dukterėčios mokslų su reikiamu žmogumi pakalbėjusi. Bet prieš apsigyvenant Kaune, reikėjo namuose kopūstus pasodinti. Sugrįžti į Kauną mergina nebespėjo.

Kelionė
Nuo Kaišiadorių iki Oršos traukinys dundėjo nesustodamas. Tremtiniams duodavo normą duonos ir virinto vandens. Vyrai, kurie kalbėjo rusiškai, buvo paskiriami vagonų vyresniaisiais. Vienas iš tokių vyresniųjų paskirtas buvo vaikinas iš Vaidžionių kaimo Alfonsas Krilavičius. Jis iš­tremtas buvo su sergančiu tėvu Pranu. Alfonso tą trėmimo naktį na­muose nebuvo, bet sužinojęs, kad tėvą tremia, pats prisidavė saugumiečiams – negalėjo ligoto tėvo likimo valiai palikti. Vagone Alfonsas pastebėjo gražią juodaplaukę garbanę Feliciją. Nuo tada Felicijos ir Alfonso keliai vis ėjo greta, nors pirmoji Felicijos meilė buvo likusi Užtakų kaime.
Iš Krasnojarsko tremtiniai, persodinti į laivą, Jenisiejumi buvo plukdomi į jiems paskirtą vietą – Novenkos rajoną. Tremtinius apgyvendino barakuose, kur kiekvienam sava landa miegojimui paskirta buvo. Ulozų ir Krilavičių šeimos vėl viename barake. Ligotam Alfonso tėvui vis pagalbos reikėjo, o Felicija mokėjo ir tvarstyti, ir žaizdas plauti. Juk ruošėsi gydytoja būti. Taip vieni kitiems padėdami tarsi giminės tapo, o vėliau ir susigiminiavo.

Tremtyje
Ulozų ir Krilavičių šeimos pa­skirtos buvo dirbti Nikulino kolūkyje, prie Jenisiejaus upės. Vyrai kirto mišką ir Jenisiejumi plukdė medieną, o Felicija su mama buvo paskirtos rąstams netinkamas pušis pjauti ir malkas skaldyti. Pušų sakai užtepdavo pjūklo ašmenis, sunku buvo moterims jį traukti. Vis reikėdavo žibalu valyti. Vasarą taigoje karštis virš 45, dieną puola mašalai, vakare – uodai. Į mišką eiti Felicija net batų neturėjo. Atvažiavo ji su naujais batais, Kaune pirktais už tetos pinigus, bet į mišką su jais gaila buvo eiti. Pirmas dienas į taigą eidavo basomis. Prisimena kojų pėdų skausmą… Gabi mergina susirado reikalingos medžiagos ir pati pasisiuvo čiabatus. Susirasti medžiagos nebuvo paprasta: mainais į atsivežtus daiktus ar duoną, gavo truputį odos, truputį stangrios medžiagos ir miške jau turėjo kuo apsiauti.
Moterims per dieną tų supjautų ir suskaldytų pušų paruošti reikėjo keturis kubinius metrus. Neįvykdžius normos, nebuvo duodamas duonos davinys – pusė kilogramo žmogui. Dabar tuos prisiminimus Felicija pasakoja šypsodamasi, o tada, norint įvykdyti normą, reikėjo gudrauti. Tuos paskirtus kubinius metrus moterys iš išorės apdėdavo skaldytomis malkomis, o į vidų sumesdavo neskaldytas. Taip ir normą įvykdydavo, ir dar pauogauti suspėdavo. Taigoje uogų ir grybų buvo gausu, tik nebuvo vandens. Felicija prisimena kaip liūne pėdomis išspaustą rudą vandenį į indą semdavo ir taip malšindavo troškulį. Bet taigoje rado ir šaltinį. Vieną karštą dieną atsigėrusi šaltinio vandens Felicija taip susirgo, kad galėjo numirti. Dešimt kilometrų ji ėjo pas gydytoją į Krivliakos centrą. Gydytojas išsigando pamatavęs temperatūrą – buvo 40 laipsnių. Davė jai nuo anginos streptocido tablečių, pamokino kaip spausti gerklę, kad angina ištrūktų, ir išleido namo – vėl 10 km. Namuose jau buvo iš Lietuvos gavę siuntinį ir vaistams turėjo medaus. Felicija sako, kad tada anginą kai išsigydė, daugiau niekada jos ir nebeturėjo. Tik balsas visam gyvenimui šiek tiek prikimęs liko.

Be baimės
Felicija su siaubu prisimena, kaip barakuose žmones puolė tarakonai ir blakės. Blakes saujomis tekdavo semti, o žmonių kūnai buvo nuberti raudonomis dėmėmis. Kadangi Felicija buvo mačiusi, kaip tėvas statė namus, ji barakų sienas palupinėjusi suprato, kur tos blakės veisiasi. Susirado ji kažkokį viršininką, pasiskundė jam, kad patalpų sienos netinkamai išbalintos, kad tinką reikia nulupti, išnaikinti gyvius, o tik paskui balinti. Mergina išsireikalavo, kad barake sienos būtų balinamos iš naujo. Jai leido pačiai iš naujo jas ir išbalinti. Iš Sibiro augalų pasidarę šepečius barako gyventojai verdančiu vandeniu plikė sienas, lupinėjo tinką ir taip nuo blakių išsigelbėjo.
Visi tie sunkumai žmonių jau­nystės nenugalėjo. Felicija prisimena, kad jaunimas ir giedodavo, ir dainuodavo, ir pašokdavo, ir mylėjo. Po metų Felicija su Alfonsu susimetrikavo. Ta diena buvo gegužės 9, kai rusai šventė karo pergalės dieną. O Felicija su Alfonsu tą šventę išnaudojo savo vestuvėms, nors niekam apie tai nepasakojo. Netrukus, 1950 metų pavasarį, į pasaulį atėjo pirmasis sūnus Bronius, o kitų metų rudenį šeimą papildė ir mažasis Alfonsiukas. Po penkerių metų gimė pagrandukas – Algirdas. Šeimą reikėjo maitinti, aprengti. Felicijai ir Alfonsui netrūko darbštumo ir išradingumo… Kaip šeima įsigijo karvę ir jos pirkti ėjo 25 km, o paskui vesdami liesą karvę grįžo atgal, kaip šildydama savo kūnu per 45 laipsnių speigą parsinešė atiduotą leisgyvį paršiuką, kaip jam barake paklojo guolį ir užsiaugino mėsos, kaip atsivežto maišiuko bulvių užteko maistui ir sėklai, kaip Felicijos mama uogavo, o pati Felicija pėsčia su uogomis sukorė dešimtis kilometrų po Sibiro gyventojų namus, uogas keisdama į daiktus ir maistą, aprašyti reikėtų visos serijos knygų. Laimei, Felicija Sibiro taigoje nesutiko nei plėšrių žvėrių, nei blogų žmonių. Atvirkščiai, ji susidraugaudavo su vietiniais gyventojais, moterims numegzdavo šiltų skarų, išsiuvinėdavo pagalvėlių, o jos už tai Felicijai atsilygindavo ir miltais, ir žuvimi. Moteris susidraugavo su kepykloje dirbusiu duonos kepėju, jam padėdavo duoną formuoti, už tai slapčia gaudavo duonos. Susi­draugavo su parduotuvės sargu – cukraus gaudavo, į valgyklą nešiodavo vandenį – aliejaus gaudavo. Alfonso tėvas surado išmestą subyrėjusią statinaitę, ją suremontavo, todėl Felicija turėjo kur grybus sūdyti. O baravykų taigoje apstu buvo, bet reikėjo nebijoti jų prisigrybauti.

Ryšys su Lietuva
Iš lagerio į šeimą Sibire grįžo ir Felicijos tėtis Jonas. Tiesa, jau praradęs sveikatą. Lageryje dirbo šachtose. Šeima šiek tiek prasigyveno, vaikams reikėjo į mokyklą, tad Krivliakoje jiems buvo paskirta pusė suomišku vadinamo namo. Turėjo melžiamą karvutę, užsiaugindavo paršiuką, išsikepdavo duonelės, užsiaugindavo bulvių. Bet šeimą reikėjo dar ir aprengti, todėl Felicija išmoko siūti ir net siuvimo mašiną įsigijo. Sibire jai viena vaikų mokytoja padovanojo vokišką siuvimo knygą, iš kurios moteris išmoko siūti ir tapo garsia siuvėja pradžioje Sibire, vėliau ir Elektrėnuose. Po darbo kolūkyje ji surasdavo laiko savo pamėgtam užsiėmimui, iš kurio dar ir uždirbdavo. Siuvo ir marškinius, ir vatinukus, ir kelnes, ir sukneles. Felicijos pasiūtais rūbais aprengta buvo ne tik jos šeima, bet ir kaimynai tremtiniai, ir vietiniai gyventojai. O į Sibirą vis dažniau ateidavo ir siuntiniai iš Lietuvos. Siuntinių kelią iki tremtinių irgi legendomis apipinti buvo galima. Pavasarį, kai Jenisiejuje iš­plaukdavo ledai, į uostą buvo atplukdomi siuntiniai. Kaimų gyventojai vienu arkliuku dešimtis kilometrų keliais reisais siuntinių dėžes veždavo. Bet tada iš Lietuvos jau gaudavo medaus, lašinių, riebaluose keptos duonos. Apie gyvenimą Sibire Felicija pasakoja, kad gerai jai sekėsi todėl, kad visada žinojo ką ir su kuo kalbėti, mokėjo „liežuvį už dantų laikyti“. Vaikai Sibire jau lankė mokyklą, Alfonsas išmoko suvirintojo darbo. Taip 12 metų atvargusi svetimame krašte, šeima gavo leidimą grįžti namo. Tiesa, leidimą Felicija buvo gavusi anksčiau. Į Lietuvą buvo atvažiavusi atostogų. Aplankė gimines. Jai tada gimtinė atrodė stebuklinga šalis, į kurią ji jau galėjo sugrįžti. Deja, kaip buvo rašiusi Žemaitė, į Lietuvą sugrįžus, Lietuvos neberado.

Patirtys tėvynėje
1960 metais Krilavičiai susiruošė grįžti namo. Pirmiausia į Lietuvą išvažiavo tėvai. Vėliau grįžo Felicija su Alfonsu ir trys jų vaikai. Kurį laiką prisiglaudusi pas gimines, šei­ma ieškojo savo lizdo. Lietuvoje šei­mai iš naujo teko išgyventi ir sunkumus, ir pažeminimus. Kadangi tuo metu statėsi Elektrėnai, o Alfonsas buvo statybininkas ir suvirintojas, šeima tikėjosi gauti butą. Pradžioje juos gyventi nuosavame name priėmė Vėželiai. Po metų pažįstamą Alfonso bendradarbį iškėlė dirbti į kitą miestą, todėl jis Krilavičiams užleido vieną kambarėlį su bendra virtuve pirmajame Elektrėnų daugiabutyje, Draugystės g. 4. Tame kambarėlyje sutilpti teko trims moksleiviams, jų tėvams ir Felicijos siuvimo mašinai. Vaikai miegodavo ant sudedamų metalinių lovų, raskladuškėmis vadinamų. Alfonsas dirbo statybose, o Felicija daug darbų išmėgino. Į Elektrėnų siuvyklą jos nepriėmė – neturėjo diplomo. Tiesa, vėliau ir be diplomo buvo samdoma elektrėniškes siūti mokinti. Namuose siūti diplomo nereikėjo. Greit Felicija Elektrėnuose tapo žinomiausia siuvėja, rengė ji visas gydytojas, mokytojas, inžinierių žmonas. Jos siuvykla tilpo tame pačiame viename kambarėlyje su bendra virtuve. Felicija, žinoma, visada dirbo ir valdišką darbą. Ilgai dirbo ligoninės valgykloje, vėliau tai ligoninėje, tai poliklinikoje dirbo valytoja ar sanitare. Kurį laiką dirbo Lentvario kilimų fabrike. Visur ji užsirekomenduodavo kaip labai darbšti, sąžininga ir mokanti bendrauti, visur buvo gerbiama, visur susirasdavo draugų, su kuriais draugauja iki dabar, ir visur iš bendradarbių mokėsi. Geriausi prisiminimai Felicijai liko iš darbo medicinos įstaigose. Ji, atidžiai stebėdama gydytojų darbą, daug iš jų išmoko, o prireikus slaugyti sergantį vyrą, ta patirtis buvo labai reikalinga.

Vargas dėl buto
Kad ir kokie darbštūs buvo abu Krilavičiai, bet buto sparčiai augančiuose Elektrėnuose gauti jiems nesisekė. Felicija prisimena, kad jei butą skirdavo Alfonso darbovietė, tai trukdydavo profsąjunga. Jei pa­žadėdavo profsąjunga, tai trukdydavo darbovietė. Felicijai ne kartą teko išklausyti, kad jie tremtiniai, o butų ir savi negauna. Dėl tremtinio statuso ne kartą buvo žeminami ir jų vaikai, nors buvo gabūs ir gerai mokėsi. Į Felicijos kalbas, kad jie nekaltai ištremti buvo, ne kartą tekdavo išgirsti pajuoką, kad už vieną nekaltą, šimtą kaltų duoda. Ne kartą dėl buto tarpininkauti bandė ir Felicijos darbdaviai, bet veltui. Tame mažame kambarėlyje trys mokslei­viai ruošdavo pamokas, o Felicija, kai vaikai miegodavo, tame pačiame kambarėlyje siūdavo. Vieną kartą, kovo 8 d., Felicija susirinko dokumentus – paskyras, kuriose šeimai buvo skiriamas butas ir vėl atsakomas, išsiruošė „kitaip veikti“. Pirmiausia nuėjo į apylinkę ir paprašė sekretorės visų tų dokumentų kopijų. Tuometinis apylinkės pirmininkas mėgino Felicijai piktai priekaištauti, kad ji tremtinė dar kažko reikalauja, bet Felicija jam atšovusi: „Šiandien kovo 8 d., o aš moteris, nerėkite ant manęs“. Gavusi visas reikalingas kopijas, Felicija nuvyko į Trakų Partijos komitetą. Trakuose jai irgi nieko nepažadėjo. Tada ji nuvyko į Vilnių, pas tuometinį vadinamą Komunistų partijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų. Ten ją priėmė A. Sniečkaus sekretorius, labai malonus jaunas vyras, išklausęs jos bėdas, nusistebėjęs, kad augančiame mieste penkių as­menų šeima, kurioje auga trys moks­leiviai, vis dar gyvena viename mažame kambarėlyje, pažadėjo šeimai padėti. Ir iš tiesų, netrukus Krilavičiai gavo dviejų kambarių butą pirmame aukšte, vadinamame „kremliaus“ name, kur gyveno pats Pranas Noreika. Tame bute dabar Felicija ir tebegyvena.

Šiandiena
Nors dviejų kambarių bute pas Krilavičius gyventi teko ir sergančiai Felicijos mamai, bet vietos Felicijos siuvyklai atsirado. Į namus atėjo marčios, o Felicija pirmajai marčiai pasiuvo tokią gražią vestuvinę suknelę, kad netrukus teko panašias sukneles siūti ne tik marčioms, bet ir kitoms Elektrėnų nuotakoms. Tada Felicija nusprendė nesiūti kiekvienai naujų suknelių, o jas nuomoti. Artėjo nepriklausomybės laikas, žmonėms buvo leista dirbti pagal vadinamus patentus. Taip Felicija atidarė pirmą vestuvinių suknelių nuomos punktą. Felicija visą gyvenimą daug dirbo, bet sako balių niekada nemėgdavo. Tik 80 metų jubiliejų pažymėjo, o dovanų tada gavo ilgametės draugės Vidos užsakymu mokytojos Ramutės Liepinienės sukurtą jubiliejinę poemą apie jos visą gyvenimą. Ir savo 95 metų jubiliejaus nešventė. Tiesa, kai gyvas buvo Alfonsas, visi baliai tame dviejų kambarių bute vyk­davo per Kalėdas ir Velykas, kai sugužėdavo vaikai ir anūkai.
Šiandien Felicija gyvena bene gražiausius savo gyvenimo metus. Prieš vienuolika metų Felicija palaidojo vyrą, su kuriuo išgyveno per 60 metų. Kartu išgyveno tremtį, užaugino sūnus, sulaukė 5 anūkų, o dabar giminę tęsia 12 proanūkių. Du sūnūs gyvena Elektrėnuose, vienas – Grigiškėse. Visą gyvenimą taip sunkiai dirbusi Felicija dirba ir dabar, sulaukusi devyniasdešimt penkerių. Po ligos neįgaliam likusiam sūnui padaro valgyti ir vis dar siuva. Tiesa, ne sukneles. Pasiuva patalynės, pažįstamiems pataiso pirktus padė­vėtus drabužius. Tik siūlą į adatą įverti vis sunkiau darosi. Akimis Felicija gerai mato – geras daktaras akis operavo. Bet va, rankos kartais dreba ir kojos paskauda. Gerai, kad Felicija moka save gydyti – visas Filomenos Taunytės knygas yra perskaičiusi, žolelėmis, kurias pati užsiaugina, gydosi. Tremtinių veikloje Felicija nedalyvauja. Redakcijai apie ją atsitiktinai papasakojo skelbimą atnešęs Felicijos vaikystės ir tremties draugas nuo Kruonio Stasys Sidaras. Dėkojame Felicijai, kad mielai sutiko su skaitytojais pasidalinti savo ilga, tarsi laužomų ievų žydinčiomis šakelėmis nubarstyta gyvenimo istorija.