Bažnyčia, vos netapusi sandėliu

Bažnyčia, vos netapusi sandėliu

Ineta BRICAITĖ

Kai lankausi Kietaviškių švč. Trejybės bažnyčioje, norisi vaikščioti užvertus galvą aukštyn – taip žavi jos tapyti skliautai. Kitąmet bažnyčia švęs šimtmetį, o visa parapija šiemet skaičiuoja 510 metus. Dabartinė bažnyčia, pasak istorikų, jau trečioji. O jos istorija – itin įdomi.

 

Norėjo padaryti sandėlį

Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis rašo, kad privačiame Kietaviškių dvare bažnyčia minima dar 1504 m. Jis nenurodo jokio šaltinio, tad informacija nėra pati patikimiausia. Tačiau Kietaviškių šventovė minima 1522 metų vizitacijoje, tad nesuklysime bažnyčios pastatymo data laikydami XVI a. pirmąją pusę. Ši bažnyčia veikė iki reformacijos paplitimo krašte – XVI a. antrosios pusės. Nėra aišku, ar bažnyčios pastatas buvo perduotas reformatoriams. Maždaug po šimto metų, pasikeitus Kietaviškių dvaro savininkams ir nuslūgus reformacijai, pastatyta antra bažnyčia. Ji vis remontuojama ir taisoma išsilaikė iki 1915 metų. Gal būtų naudojama ir ilgiau, bet persikėlimą į naują bažnyčią paskatino karas.

„Gal šiai bažnyčiai ir nebūtų šimto metų, nes čia įsikelta, kai ji dar nebuvo baigta,- sako Kietaviškių bažnyčios klebonas Dainius Jančiauskas ir veda į zakristiją, kur kabo bažnyčios statytojo Kajetono Čepano portretas, – Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečių kariai apsistojo Kietaviškėse, pamatė naują bažnyčios pastatą. Jie nusprendė čia padaryti sandėlį ir arklides. Kunigas K. Čepanas surizikavo: surinko kaimo vyrus, per vieną naktį išardė seną bažnyčią, kuri stovėjo toliau, šalia tvenkinio, ir viską iš jos sunešė čia. Kitą dieną jau aukojo šventas mišias. Man teko matyti nuotraukų, kurios darytos po karo ir bažnyčia tikrai neatrodė taip, kaip atrodo dabar – ji buvo su pilkomis sienomis, be grindų ir t.t. Visgi gerai, kad vokiečiai, o ne komunistai čia užėjo. Jei būtų komunistai, jiems būtų vienas ir tas pats – bažnyčia čia ar kitas pastatas. O vokiečiai pamatė, kad čia meldžiamasi, ir neatėmė bažnyčios.“

Tapyba – už duoną ir vandenį

1918 metų vienuoliktame laikraščio „Tėvynės sargas“ numeryje rašoma, kad „…bažnyčios bokštai galan neišvaryti, viduje pusė sienų netinkuotų, grindys neįdėtos, altoriai nesutvarkyti, geras bažnyčios galas užverstas plytomis ir visokia statymo medžiaga. Viena tik sakykla galutinai užbaigta ir savo vietoje pastatyta…“. 1921 metais bažnyčioje išlietos grindys, išbalintos sienos, nauji altoriai pagaminti iki 1925 metų.

Jau sutvarkyta ir iki galo įrengta bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą Kietaviškėse stovėjo be didesnių įvykių. Pokariu kaime nuo tarybų valdžios slėpėsi Vilniaus dailės akademijos mokytojas Vladas Čižauskas su savo studentais. „Už duoną ir vandenį, bei, kad nebūtų nuobodu, jie čia pasidarbavo. Koks įdomus dalykas – jei paprašai, kad kas nors bažnyčioje ką nors nudažytų, rezultatas ilgainiui dingsta. Šių laikų meistrai nudažo ir daugiausiai po dešimties metų vėl reikia dažyti. Bažnyčios skliautai ir sienos dekoruotos 1950 – 1960 metais, niekur čia nereikia nė su teptuku prisiliesti. O jei prisiliesi, tai dar ir sugadinsi“, – pasakojo klebonas.

Tiesa, vienoje vietoje dažai nusitrynę, suskilinėjusios sienos – ten ilgą laiką prasisunkė vanduo. Tokią problemą klebonas rado tik atvykęs į kleboniją. Ilgai statybininkai ieškojo, kurioje vietoje vanduo prasisunkia, bet visgi rado ir problemą išsprendė. Padariniai liko – tapyba toje vietoje nusitrynė, išbluko. „Dabar viskas išdžiuvę, toliau nebemirksta, bet su paprastu teptuku to nesutvarkysi“, – aiškino kunigas.

Sienos ir skliautai tapyti ne tik ornamentais – yra ir paveikslų. Du iš jų vaizduoja pagrindines katalikų šventes – šv. Kalėdas ir šv. Velykas. O kiti du – šv. Kazimiero ir šv. Jurgio – abiejų Lietuvos globėjų atvaizdai. Kitas, jau ant drobės anksčiau tapytas šv. Jurgio paveikslas kabo šalia presbiterijos. Jie skiriasi viena minimalia, bet labai reikšminga detale – Dailės akademijos studentų ir dėstytojo piešto šv. Jurgio šalmą puošia trispalvė. „Ir visą sovietmetį čia ta trispalvė buvo, niekas jos nepamatė“, – sakė kun. Dainius Jančiauskas. Šalia kitų šventųjų atvaizdų lietuviškai parašyti jų vardai, o arką virš altoriaus puošia užrašas „Garbinkime švenčiausiąjį sakramentą“.

Kietaviškių parapija buvo aktyvi lietuvių tautinio atgimimo puoselėtoja, kai aplinkinėse parapijose visi meldėsi lenkiškai, čia skambėjo lietuvių kalba. Tiesa, lietuvybės tradicija prasidėjo dar senoje bažnyčioje, bet naujoje ji buvo puoselėjama toliau. Net tarpukariu Žasliuose dar kalbėjo lenkiškai, todėl ten iš Kietaviškių paskirtas, kaip sakė D. Jančiauskas, stipraus ir galingo charakterio kun. Matas Cijūnaitis. Į jo vietą atkeliavo kun. Antanas Pakštys, kuris dabar yra palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.

Pasidarė per didelė

Naują bažnyčią kietaviškiečiai statė dėl to, kad senoji buvo per maža. Klebonas juokavo, kad tai primena parapijiečiams, nes dabar bažnyčia tapo jau per didelė. „Aš dažnai sakau, kad jeigu mūsų senoliai būtų žinoję, kas bus po šimto metų, būtų šitaip nevargę, – sakė klebonas,- bet iš tikrųjų mes dar negalime skųstis – žmonių pas mus susirenka. Drįsčiau sakyti, kad tiek Beižionyse, tiek Kietaviškėse, procentiškai į pamaldas susirenka daugiau žmonių nei Elektrėnuose. Nė vieną dieną nebuvo taip, kad bažnyčia būtų tuščia. Ir nesvarbu – žiema ar vasara“.

Vakarinės pamaldos Kietaviškių bažnyčioje, kaip sakė kunigas, vyksta bene vėliausiai Lietuvoje. Vasarą – 20 valandą. „Parapija yra dirbanti, todėl patogu tokiu metu susirinkti. Melstis baigiame devintą – vakaras dar ne taip ir arti.

Palaimina kunigas ir santuokų, ir vaikų kasmet krikštija, ir, žinoma, žmones laidoja. Santuokų per metus būna iki septynių, krikšto sakramentą suteikęs yra daugiausiai trylikai vaikų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų