Barkų šeima: Elena, Stanislovas, dukra Danutė, sūnus Arūnas 1999 m.
Albina Sidaravičienė
2025 m. svarbūs Elektrėnams, kadangi miestas ir jame esanti elektrinė švęs 65-ąjį gimtadienį. Ta proga primename, kad prasidėjus statyboms, čia suplaukė marga žmonių minia: statybose darbo gavo buvę tremtiniai, didžiuosiuose mūsų miestuose mokslus baigę inžinieriai, vietiniai nekvalifikuoti darbininkai ir keletas specialistų iš „plačiosios tėvynės“. Visi jie, praėjusio šimtmečio 7–8-ajame dešimtmetyje atvykę į mūsų kraštą, kūrė savo gyvenimus ir Elektrėnus. Į naujakurių miestą, kur statoma elektrinė, jie atsivežė pačias įvairiausias artimųjų istorijas, kūrė savo biografijas bei savo šeimų istorijas. 1965 m. Kauno politechnikos instituto (KPI) absolventas Stanislovas Barkus gavo paskyrimą į Lietuvos elektrinę ir atvyko čia dirbti. Netrukus vyras pasikvietė ir savo žmoną Eleną su neseniai gimusiu mažuoju sūneliu Arūnu. Jau 60 m. Barkai laimingai gyvena Elektrėnuose, bet negali pamiršti ir sudėtingų artimųjų likimų, sunkių savo ankstyvos jaunystės metų.
Barkų šeimos istorija
Stanislovas Barkus gimė 1939 m. liepos 14 d. Šarkės k. Skuodo raj., valstiečių Bronislovo Barkaus (1900–1983) ir Rozalijos Mažonaitės-Barkienės (1904–2005) šeimoje. Augo kartu su dviem vyresniais broliais ir jaunesne sesute. Tėvas B. Barkus buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, 1920 m. kovojo su lenkais prie Žiežmarių. Visiems savanoriams už dalyvavimą kare buvo pažadėta skirti žemės, todėl ir B. Barkus, grįžęs iš tarnybos, gavo žemės Klaipėdoje, Melnragės rajone. Ten pasistatė gyvenamąjį namą. Ramų gyvenimą jaukė nacistinė Vokietija. Kaip žinome iš istorijos, 1938 m. Hitleris viešai pareiškė, kad Vokietija privalo atgauti Klaipėdos kraštą.1939 m. kovo 20 d. Vokietija perduoda Lietuvai žodinį ultimatumą, pagal kurį Lietuva turi perduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Lietuvai, neturinčiai jokios tarptautinės paramos, neliko nieko kito, kaip tik priimti ultimatumą, todėl 1939 m. kovo 22 d. pasirašė sutartį, pagal kurią Lietuva „savanoriškai“ atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai. Kitą dieną miestą užėmė Trečiojo Reicho kariuomenė. Propagandiniais sumetimais pasveikinti klaipėdiečių, sugrįžusių tėviškėn, į miestą karo laivu atplaukė Adolfas Hitleris. Jis pasakęs, kad lietuviams čia nepriklauso jokia žemė. Aišku, tai kėlė nerimą Barkams. Tokią Klaipėdą paliko dauguma to krašto gyventojų. Barkų šeima irgi persikėlė į lietuvišką Kretingos rajono Želvių kaimą, ten nusipirko 10 ha žemės. O Klaipėdai teko išgyventi sunkius atėjusio karo metus.1944 m. SSRS kariuomenei puolant Rytų Prūsijos kryptimi, senieji Klaipėdos miesto gyventojai tų metų rudenį buvo per Kuršių neriją priverstinai evakuoti į Vokietiją. Per sovietų aviacijos bombardavimus 1944 m. spalį buvo sugriautas miesto centras. 1945 m. sausio 28 d. rytą į apleistą Klaipėdą įžengė Raudonoji armija. Karinėje komendantūroje tą dieną buvo užregistruoti tik 28 mieste likę civiliai gyventojai. Iš viso per karą Klaipėdoje sugriauta apie 60 proc. namų, teliko 6 senieji gyventojai. Klaipėdos kraštas ištuštėjęs, nes dalis senųjų gyventojų prievarta evakuoti į Vokietiją, dalis pasitraukė į Lietuvą, dalis žuvo. 1945 m. valdžia siūlo žmonėms keltis į likusius tuščius būrų (taip vietiniai vadino vokiškai kalbėjusius Klaipėdos krašto žmones) namus. B. Barkus pasinaudoja situacija ir su šeima tų pačių metų pavasarį persikelia į Klaipėdos r. gyvenvietę Nimerzatę (dab. Nemirsetą), šalia Palangos. Ten gauna didelį namą, kuriuo per pusę dalinasi su kartu atvykusiu kaimynu Jurevičiumi, ir apsėtos žemės. Nemirsetoje prasideda naujas Barkų šeimos gyvenimo etapas. Tėvas Bronislovas su kaimynu pasistato malūną. Vienas iš jų rūpinasi girnomis, o kitas dyzeliniu varikliu. Mala savo ir kaimynų grūdus. Verda naminukę ir pardavinėja sovietų kareiviams, kurių dalinys įsikuria Nemirsetos gyvenvietės centre pastatytose kareivinėse. Su kariškiais stengiamasi sugyventi, jie dienom ateidavo degtinės pirkti, o kartais naktimis apsilankydavo miškiniai (partizanai), jiems reikėdavo maisto. Kadangi šeima turėjo pianiną, tai naktiniai svečiai retkarčiais paskambindavo vieną kitą kūrinį. Du sumanūs žemaičiai net buvo „susikombinavę“, kad jų namuose šviestų elektros lemputės, elektros šviesa aprūpino ir Nemirsetos mokyklą. Ramybė šeimoje ilgai neužsibuvo, valdžiai užkliuvo vyresnieji sūnūs, o 1951 m. tėvas sužinojo, kad šeima įtraukta į tremiamų asmenų sąrašą. Tėvai, nieko nelaukdami, turtą paliko kaimynui, o patys su vaikais pasitraukė į Kretingą ir ten slapstydamiesi laukė, kol baigsis ta baisioji akcija. Barkams pasisekė išvengti tremties, tai buvo paskutinis trėmimas. Grįžę tėvai vėl gyveno savais rūpesčiais. Po kolektyvizacijos šeimai liko tik viena karvutė ir 60 arų žemės, kurią norėjo apdirbti. Buvo sunkoka, nes trūko darbui reikiamų įrankių.
Savanorio Barkaus vaikų likimai
Labai skirtingai susiklostė B. Barkaus, Lietuvos kariuomenės savanorio, vaikų gyvenimai. Vidurinysis Barkų sūnus Pranas (1930–2001), poetiškos sielos jaunuolis, žavėjosi partizanais ir su savo klasės draugais ruošėsi prisijungti prie miško brolių, net buvo slapta įsirengę bunkerį, turėjo ginklų ir laukė nurodymų iš miško, bet nesulaukė. Pranas 1948 m., vos baigęs Palangos gimnazijos 7 klases, buvo areštuotas už priklausymą ginkluotai organizacijai. Tėvai nieko nežinojo apie sūnaus likimą, motina net vyko į Vilnių, tikėdama perduoti savo vaikui maisto. Ilgą laiką motina vis aimanuodavo:,,Kur mūsų Pranulis? Kur mūsų Pranulis?“. Jokių žinių tėvai negavo. Per visą sūnaus kalėjimo laiką šeimą pasiekė tik keli laiškai. Pranas buvo nuteistas 25 m. ir atvarytas į Taišeto-Bratsko geležinkelio trasos lagerius. Tai buvo specialusis uždaras griežtojo režimo lageris, tiksliau, lagerių grupė, veikusi Irkutsko srities vakaruose. Kaliniai tiesė Taišeto–Bratsko geležinkelį (apie 320 km ilgio Baikalo–Amūro magistralės atkarpa). Jau nuo 1941 m. Taišeto–Bratsko geležinkelį tiesė nemažai politinių kalinių iš Lietuvos: ypač jų padaugėjo po 1948 m. 1941–1955 m. čia kalėjo 18–20 tūkstančių Lietuvos žmonių, daugiausia partizanų, jų rėmėjų. „Ištisai taiga ir naujai tiesiamas geležinkelis. Palei geležinkelį išsidėstę apie 50 „lagpunktų“. Maždaug po 1000 kalinių kiekviename. Pagrindiniai darbai: geležinkelio tiesimas, miško kirtimas, miško medžiagų apdirbimas, statybos… Neįmanoma glaustai aprašyti gyvenimo tuometiniame lageryje, kurio ir gyvenimu negalima vadinti. Nieko nebuvo blogiau, kaip nuolatinis alkis. Jis alino žmogų fiziškai, smukdė dvasiškai, žlugdė asmenybes. Tai daugiau ar mažiau patyrė kiekvienas nuteistasis. Šaltis iki 50 °C Rytų Sibire nėra toks baisus. Bet vasarą oras paplūsta mašalais, tad viena iš žiauriausių bausmių kaliniams būdavo pastatymas lauke be apsauginio tinklelio ant veido“,– rašė Pranas. Nors ir nežmoniškai sunkus buvo gyvenimas lageryje, jaunuolis nepalūžo, radęs laisvą minutę rašė eiles: „Aš rašau ne prie stalo./Langas grotom apraizgytas. (…)/Nenusaugos tvorų eilės,//Bokštai, šunys ir sargybos.“ („Ir aš rašau“). Jaunas tremtinys kalba apie Tėvynės ilgesį:
Ir veržiamės mes taigos tankumynais
Iš stingdančių ledinių sutemų.
Ir einame, klampojame sniegynais –
Kasdien arčiau, arčiau, arčiau namų. („Lietuvai“)
P. Barkaus, tremtinio, likimą lėmė ir Stalino mirtis, tai buvo reikšmingas įvykis, po kurio pasikeitė oficialus santykis su trėmimais, tremtiniams palengva leista išvykti iš tremties vietų. Nikitos Chruščiovo 1956 m. kalba reiškė bendrą stalininių represijų neteisingumo pripažinimą. Toks partijos politikos posūkis vis dėlto reiškė, kad tremtiniams ir politiniams kaliniams atsirado menka galimybė grįžti į tėvynę. Lageryje išvengęs mirties Pranas 1956 m., neišbuvęs viso kalėti skirto laiko (matyt įtakos turėjo pasikeitusi partijos politika), grįžo į Lietuvą. Neakivaizdiniu būdu baigė Kauno statybos technikumą, sukūrė šeimą, apsigyveno Girkaliuose (Klaipėdos r.) dirbo Černiachovskio vardo kolūkyje statybininkų brigadininku.
Vyresnysis sūnus Kazimieras (1928–2012) baigė Palangos gimnaziją ir įstojo į Kauno technologijos universitetą, bet po brolio Prano arešto pašalintas kaip politiškai nepatikimas. Grįžęs iš Kauno, po kurio laiko sukūrė šeimą, užaugino ir į žmones išleido tris vaikus. Kadangi buvo raštingas, protingas, sumanus, tapo Kretingalės valsčiaus sekretoriumi. Jauniausia dukra Zita (1941–2004) baigė Klaipėdos buhalterių technikumą, ištekėjo, dirbo buhaltere.
Energetikai skyrė pusę amžiaus
Jaunėlis sūnus Stanislovas Barkus gimė 1939 m. liepos 14 d. Šarkės k. Skuodo r. valstiečių šeimoje. Pradinę mokyklą baigė Nemirsetoje. Jau tada Stanislovas pasižymėjo kūrybingumu. Prie mamos verpimo ratelio, pridėjęs savo sukurtą priedą, susikonstravo savotiškas stakles ir ištekino šachmatų figūrėles. Anot žemaičių, „visokių išmislų/ sumanymų pilnam vaikui“ už akių ir rankų užkliuvo namuose buvę du pianinai. Greitai vienas tapo Stanislovo, o kitas – brolio. Stasiukas ima savarankiškai mokytis skambinti. Iš savo sutaupytų ir mamos pinigėlių perka natas. Baigęs Nemirsetos mokyklą, toliau mokslus, kaip ir vyresni broliai, tęsė Palangoj, gyveno mokyklos internate. Buvo gabus mokinys. Nuo 7 klasės dalyvavo fizikos mokytojo vadovaujamame jaunųjų technikų būrelyje, ten kūrė įvairius modelius. Keli jo darbai – elektrinis traktoriukas ir ekskavatorius – demonstruojami parodoje Maskvoje. Net tuščias konservų dėžutes Stanislovas, išradingas anų laikų vaikas, sumaniai panaudodavo: darydavo iš jų elektros varikliukus. Savaitgaliais ir per atostogas grįžęs namo talkindavo savo tėveliui, dirbusiam kolūkyje brigadininku, suskaičiuodavo kiekvieno kolūkiečio darbadienius. Jei kolūkyje talkininkaudavo kareiviai, tai tėvas, brigadininkas, turėdavo jiems parūpinti darbo priemonių – dalgių. Stanislovo pareiga buvo tuos dalgius išplakti ir pagaląsti. Vidurinėje mokykloje ėmė reikštis meninė Stanislovo prigimtis. Jis grojo mokyklos styginių instrumentų orkestre. Susidomėjo fotografija, nusipirko fotoaparatą ir jis, 9–10 kl. moksleivis, per vasaros atostogas su fotoaparatu vaikščiojo po Palangos pliažą ir fotografavo norinčius. Kitą dieną už sutartą sumą atiduodavo fotografijas. Ir anais laikais troško žmonės įsiamžinti prie jūros.
Vaikinas nė nesvajojo, kad baigęs vidurinę, stos į aukštąją mokyklą, nes pagal to meto potvarkius kiekvienas abiturientas privalėjo 2 metus dirbti. Tokia ateitis laukė ir Stanislovo, tam jis iš anksto ruošėsi. Dar būdamas 10 kl. moksleiviu, savarankiškai pasimokęs Vilniuje, išlaikė egzaminus ir įgijo kino mechaniko specialybę. Baigęs mokyklą, metus dirbo laisvai samdomu kino mechaniku Nemirsetoje įsikūrusiame kariniame dalinyje. Uždirbtus pinigus taupė, nes norėjo nusipirkti akordeoną. Tiesa, prisidėjo ir mama: neužteko sūnaus uždarbio.
Nugirdęs, kad kitais metais bus šaukiamas į kariuomenę, 1959 m. Stanislovas mėgina stoti į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Bandymas buvo sėkmingas, ir Stanislovas tapo studentu. Anų laikų studentų mokymo programa numatė, kad studentai dienomis dirba, o paskaitų klausosi vakarais. Taigi studentui Stanislovui per pusantrų metų teko dirbti Kauno Petrašiūnų VRE šaltkalviu, tekintoju, šaltkalviu elektriku. Baigęs gamybinę praktiką, dirbo fizikos laboratorijoje laborantu, demonstravo mokomuosius filmus studentams. Studijuoti sekėsi puikiai, III kursą baigė vien penketais (aukščiausias įvertinimas pagal penkiabalę sistemą), todėl gavo padidintą stipendiją, kuri už įprastą buvo didesnė 10 rublių. Anais laikais studentui tai buvo dideli pinigai. Kaip palyginimą pateikiame pašnekovo prisiminimą, kad dviejų kambarių butą mėnesiui buvo galima išsinuomoti už 14 rub. Per vasaros atostogas studentai būdavo siunčiami į darbo stovyklas. Baigęs III kursą, Stanislovas su kitais studentais viename Jonavos rajono kolūkyje statė kultūros namus. Ir dabar Stanislovas puikiai pamena tą studentišką vasarą. Gyveno jie palapinėse, maitinimu rūpinosi kolūkis, kuriame per dieną dirbo statybininkų darbus. Geriausia buvo vakarais. Stanislovas turėjo akordeoną, užtekdavo užgroti, ir šokėjai kaipmat susirinkdavo. Šokdindavo studentai kaimo paneles, visi buvo linksmi ir laimingi.
1964 m. Stanislovas su kurso draugais (Aloyzu Krajausku, Algiu Šakiu, Laisvydu Valinčiumi, Vytautu Marcinkevičiumi) atliko praktiką Lietuvos VRE. Jiems, studentams, atliekantiems praktiką, elektrinės administracija skyrė naują butą. Studentai, sėkmingai atlikę darbus, 1964 m. per šv. Kalėdas apsigynė diplominius darbus. Baigę mokslus, visi draugai buvo paskirti į Lietuvos VRE Elektrėnuose. Stanislovas, baigęs institutą ir įgijęs inžinieriaus elektriko kvalifikaciją, irgi buvo paskirtas į Lietuvos elektrinę, kur 1965 m. dirbo elektros ceche budinčiuoju elektromonteriu, vėliau ėjo cecho pamainos viršininko-budinčiojo inžinieriaus, remonto tarnybos elektros baro vyresniojo meistro, kapitalinės statybos skyriaus inžinieriaus, tobulinimo ir kontrolės tarnybos elektros įrengimų vyriausiojo specialisto pareigas. Akivaizdu, kad Stanislovas kilo karjeros laiptais. Algis Viktoras Mekas, buvęs Elektrėnų elektrinės vyriausiasis inžinierius, vėliau generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas, S. Barkų taip prisimena: „Jis, S. Barkus, buvo kruopštus, sumanus darbuotojas, kuris suvokdavo paskirto darbo subtilybes, todėl gebėdavo puikiai atlikti reikiamas užduotis. Jis greit išaugdavo užimamas pareigas ir būdavo pasiruošęs atlikti sudėtingesnius darbus. Tai pastebėdavo vadovai, todėl Stanislovui skirdavo aukštesnes, sudėtingesnes pareigas“. Be to, S. Barkus buvo toks energetikas, kuris nuolat gilino ir tobulino savo žinias. Vakarais, po darbo elektrinėje, Stanislovas 8 metus dėstė KPI Elektrėnų filiale ir Elektrėnų vakariniame energetikos technikume, kur buvo ruošiami darbuotojai elektrinei. Neatsitraukdamas nuo gamybos, dirbdamas ir dėstytoju, dar mokėsi ir išlaikė KPI kandidatinius egzaminus bei paruošė technikos mokslų kandidato darbą.
Nuo 1988 m. S. Barkus – Lietuvos elektrinės vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas, kuruojantis Kruonio HAE, o nuo 1991 m. – KHAE vyriausiasis inžinierius. Savo technines žinias ir patirtį, įgytą Lietuvos elektrinėje, jis panaudojo statant, montuojant bei paleidžiant visus keturis 200 MW Kruonio HAE agregatus. Stanislovas pamena, jog viskas prasidėjo nuo brėžinių, o jų buvo kalnai, šimtai kilogramų. Visi turėjo būti užsakovo patikrinti ir patvirtinti. Ne kada nori, o pagal grafiką. Visi – tikrintojai, statybininkai – dirbo pagal grafiką. „Būdavo, statybininkai skubina: greičiau duokit brėžinius, tai tekdavo pasilikti po darbo ir per naktį patikrinti brėžinius“, – prisimena Stanislovas. Kartais tikrindami brėžinius pamatydavome, kad galima juos gerokai patobulinti, tai skambindavome į Maskvą, tardavomės ir važiuodavome suderinti. Maskvos projektuotojai dažnai sutikdavo su lietuvių pasiūlymais, nes šie mokėdavo juos pamaloninti. Nusiveždavo racionalių pasiūlymų, vieną kitą geros degtinės butelaitį ir grįždavo patenkinti. Vaišingai svečius iš Maskvos sutikdavo ir pas save. Pakviesdavo į „Perkūnkiemį“ papietauti, yra pasiūlę pailsėti profilaktoriume. Kartais tekdavo svečius ir naminiu maistu palepinti. Jį ruošdavo energetikų žmonos.
Statybos darbai Kruonyje vykdavo ištisą parą, todėl atsakingi darbuotojai budėdavo ir naktį pagal iš anksto žinomą grafiką. Ten, statybų teritorijoje, buvo pastatyti du gyvenamieji namai. Viename iš jų buvo administracijos butas. „Turėjom ten net savo patalynę, todėl galėjom nakvoti, kai ateidavo eilė budėti“, – prisimena Stanislovas. Jeigu reikėdavo patikrinti objektą, statybininkai prižadindavo budėtoją ir šis įvertindavo jų darbą, pavyzdžiui, ar galima pilti betoną į paruoštą ertmę. Budėtojas patikrindavo, kaip atliktas darbas, ir duodavo sutikimą, tik tada statybininkai galėdavo tęsti darbą. Nors iš šalies žiūrint atrodo, kad darbas buvo sunkus, bet pašnekovas sako, kad buvo įdomu ir malonu dirbti. Vyravo darbinga nuotaika, reikėjo dirbti greitai, atsakingai, bet ir kūrybiškai, o tai žadino motyvaciją. Statyba buvo tarsi gyva, joje vis kas nors keisdavosi, vis reikėjo naujų sprendimų. Pirmas baigtas objektas – buitinių nuotekų vandens valymo įrenginiai. Jiems prižiūrėti reikėjo operatorių, kuriuos buvo nutarta apgyvendinti viename iš statybvietėje esančių iš namų.
Nors statyboje buvo griežta kontrolė, pasitaikė ir stresinių situacijų. Kartą naktį inžinierių pažadino ir pranešė, kad statybvietėje veržiasi vanduo ir gali apsemti būsimos elektrinės pamatus. Naktis, specialistų nebuvo, bet Stanislovas gebėjo organizuoti darbus taip, kad besiveržiantis vanduo būtų sustabdytas, o pamatai liktų neapsemti. Į atmintį giliai įsirėžė tragiškas nutikimas statyboje. Vienas elektromonteris, gal supainiojęs darbo vietą, ėmėsi nurodytos užduoties, ir jį gerokai papurtė elektrą. Srovė buvo tokia stipri, kad teoriškai žmogui grėsė mirtis. „Nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę ir, ačiū Dievui, po kurio laiko pasveiko ir net grįžo į tą patį darbą“, – net dabar, pasakodamas seną nutikimą, lengviau atsiduso Stanislovas. A.V. Mekas, paklaustas apie nelaimingus nutikimus, statant tiek Lietuvos, tiek Kruonio HAE, sakė, jog tragiškų įvykių nebuvo. Tiesa, kartais susižeisdavo darbininkas ar nutikdavo kokie nereikšmingi įvykiai.
„Energetikas S. Barkus, nesvarbu, kokias pareigas užimtų, visada buvo darbštus, kruopštus, atsakingai atlikdavo jam pavestą darbą. Jis buvo tikras vadovas – veiklus, bet sąžiningas žmonėms. Niekada nekeldavo balso, kalbėdavo ramiai, motyvuotai, įtikinėdavo savo darbuotojus, kaip geriau atlikti darbą. Manyčiau, kad kartais per švelniai kalbėdavo su darbuotojais“,– prisimena jo tiesioginis vadovas, inžinierius A.V. Mekas. Už gerą darbą Stanislovas ne kartą apdovanotas įvairių institucijų garbės raštais, atminimo medaliais, Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Seimo pirmininko padėkomis.
2009 m. vasario 25 d. S. Barkus po 45 metų darbo Lietuvos energetikoje išėjo į pensiją. Paklaustas, kokia ateitis laukia Kruonio HAE, dabar jau energetikas veteranas Stanislovas sako, kad Lietuvai atsijungus nuo BRELL elektros žiedo, t.y. nuo Maskvos energetikos sistemos, Kruonio elektrinės reikšmė išaugs. Energetikas profesionalas, neabejojo, jog sinchronizacija bus sėkminga. Tokią pat tvirtą nuomonę, kad atsijungta bus sėkmingai, išsakė ir pašnekovas A.V. Mekas. Dabar, kai minimas įvykis tapo praeitimi, galima tik pasidžiaugti, kad į užtarnautą poilsį išėjusi energetikų karta atidžiai seka įvykius, turi savo argumentuotą, patirtimi grįstą nuomonę. Dabar jau energetiko veterano Stanislovo negąsdino buvę sunkumai darbe, yra įsitikinęs, jei sveikata ir jėgos leistų, tai maloniai grįžtų į darbą, į elektrinę.
Kartu per gyvenimą
Per gyvenimą Stanislovas ėjo ne vienas. Nuo 1965 m. jį visada lydi Elena Valatkaitė-Barkuvienė, su kuria susituokė paruošęs diplominį darbą ir baigęs mokslus. Elena irgi žemaitė, kilusi iš Užpelkių kaimo (Kretingos r.). Ji autobiografijoje 1977 m. rašė, kad „Aš, Barkuvienė Elena, Juozapo, gimiau 1940 m. kovo mėn. 20 d. Kretingos raj. Užpelkių kaimo valstiečių šeimoje, kur ir gyvenau iki 1965 m. 1948 m. pradėjau lankyti Kretingos raj. Žibininkų pradinę mokyklą,1957 m. įstojau į Palangos vidurinę mokyklą, kurią baigiau 1962 m. Baigusi mokyklą įstojau dirbti į Kretingos raj. K.Požėlos v. kolūkį apskaitininke, kur dirbau iki 1965m. 1964 m. ištekėjau ir 1965 m. persikėliau į Elektrėnus, kur ir dabar gyvenu.1974 m.įstojau dirbti į LVRE sanatoriją-profilaktoriumą seserimi-šeimininke, kur iki šiol dirbu. Šeima susideda iš 4 asmenų. Vyras Barkus Stanislovas dirba Lietuvos VRE RT vyr. meistru. Sūnus Arūnas, gimęs 1965 m., ir dukra Danutė, gimusi 1967 m., mokosi Elektrėnų I vidurinėje mokykloje.
Mano artimieji – mama Valatkienė Salomėja, pensininkė, gyvena Kretingos raj. Užpelkių kaime, brolis Valatka Antanas gyvena ir dirba Kretingos raj. K. Požėlos v. kolūkyje, brolis Valatka Stasys gyvena Palangoje, dirba Klaipėdos elektros tinklų Kretingos skyriaus vyr. meistru, brolis Valatka Povilas gyvena Vilniuje ir dirba Pedagoginio insituto dėstytoju.“ Šioje Elenos oficialiai rašytoje autobiografijoje nuosekliai įvardinti gyvenimo įvykiai, bet joje nepaminėti, kaip dabar atrodo, labai svarbūs gyvenimo faktai. Kalbantis su gerbiama Elena, paaiškėjo, kad 1948 m. gegužės 22 d.Valatkų šeima buvo ištremta. Elenytei tada buvo 8 metukai, ji baigusi tik pirmą klasę. Pamena, kad bevaikiai kaimynai tėvams siūlė palikti jiems mažąjį sūnelį, bet mama pasakiusi: „Kaip bus, taip, važiuosim visi kartu.“ Tuo metu buvo ištremta beveik visa Valatkų giminė, t.y. Elenos dėdės ir tetos. Suimtuosius vežė Kretingos link, niekas tiksliai nežinojo, kur. Kai pasiekė Kretingą, visus sugrūdo į gyvulinius vagonus, maždaug po 60 žmonių į vieną. Viduje tamsoka, nes buvo tik du maži langeliai ir visada užrakintos durys. Žmonės ant grindų susidėjo savo iš namų pasiimtus ryšulius, šiokius tokius lagaminus ir tylėjo. Ant tų pačių ryšulių vaikai ir miegojo. Suaugusieji vieni pusiau sėdom, kiti pusiau gulom leisdavo naktis. Važiavo į nežinią gan ilgai, retkarčiais traukinys sustodavo, leisdavo žmonėms išlipti. Kaip pamena Elena, visi skubiai lįsdavo po vagonais, kad atliktų savo reikalus, nes greit vėl reikėdavo lipti atgal. Vieną kartą, gal tai buvo prie Krasnojarsko, visiems buvo liepta išlipti, ir suimtuosius, sargybinių lydimus, nuvedė į pirtį. Prausėsi ne po vieną, o būriu. Paskui vėl kelionė nežinia kur. Taip važiavo nuo gegužės 22 d. iki birželio 7 d. Per tą laiką keletą kartų davė kažkokios sriubos ir labai neskanios duonos. Žmonės maitinosi tuo, ką turėjo iš namų pasiėmę. Valatkų šeima turėjo tai, ką pasiėmė iš namų, ir tai, ką kaimynai buvo sunešę išvaromai šeimai. Pagaliau kažkur atvyko, įsakė visiems išlipti, susodinę į sunkvežimius gabeno tolyn. Atvežė į vietovę, kur netoliese tekėjo upė, per ją plaukė paprasčiausias plaustas. Liepė visiems išsirikiuoti. Žmonės ėmė spėlioti, kas bus. Vieni kalbėjo, kad gal sušaudys, gal atskirs vyrus, nuo šeimų, gal visas šeimas išdraskys. Po kurio laiko suimtuosius ėmė varyti ant plausto ir kažkur išplukdė. Sužinota, kad tai Irkuto upė, kuri yra apie 60 km nuo Irkutsko. Žmonių buvo daug, o plaustu plukdydavo po dvi tris šeimas, jei kartu turėdavo persikelti ir sunkvežimis. Kitiems teko laukti. Eilėje stovėti sunku, vaikai ėmė verkti, visi sušalę, alkani, pavargę, valgyti nėra ko, o dar prasidėjo lietus. Vakarop vyrai ėmė kurti laužus, kai kas gaminosi valgyti. Net dabar ponia Elena, pasakodama apie tas dienas, sako, kad akyse stovi tas vaizdas, kai mes, visi tremtiniai, stovim ant svetimos žemės, aplink laužai, lyg koks taboras būtų įsikūręs. Tik kitos dienos pavakare Elenos ir dėdės (tėvo brolio) šeimos buvo perkeltos ir pateko į Šamankos kaimą. Remdamiesi „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, žinome, kad Šamanka yra gyvenvietė Rusijos Federacijoje, 58 km į pietvakarius nuo Irkutsko, prie Irkuto ir Šamankos upelio santakos. Gyvenvietė įkurta per kolektyvizaciją (1929–33) čia atitrėmus rusų ir ukrainiečių ūkininkų. 1948 m. birželio mėn. į Šamanką iš Žemaitijos (daugiausia Kretingos, Skuodo miestų ir apskričių, Mosėdžio, Palangos) atvežta 400–500 (kitais duomenimis, apie 700) ūkininkų, valdininkų, mokytojų. Šeimos su mažais vaikais ir nedarbingi asmenys palikti Šamankoje, kiti įkurdinti 10 km spinduliu miškuose. Tremtiniai kirto mišką, vežė rąstus į Šamanką ir krovė ant Irkuto kranto, plukdė į Irkutską. Kai kurie tremtiniai dirbo statybose, rinko sakus.
Toks tas ir kaimas – 22 barakai (kiti giminaičiai pateko irgi į Irkutsko sritį, tik į kitas vietas nei Elenos šeima). Dviejų brolių Valatkų šeimoms, 10 žmonių, paskyrė vieną kambarį, kurio vidury stovėjo krosnis, kaminas, kažkoks vamzdis, įremtas į lubas. Ant jo tarsi korys kažkas kybojo. Pasirodo, tai buvo tarakonai. Iš pradžių niekas į tai nekreipė dėmesio. Vakare visi sugulė ant žemės, nes jokių lovų nebuvo. Lauke pradėjus lyti, miegantieji buvo pažadinti, nes vanduo varvėjo per kiaurą stogą. Visi spaudėsi ten, kur sausiau. Elenos mama išdėliojo kažkokius rastus rakandus, kad vanduo į juos lašėtų ir nesušlapintų daiktų, išdėliotų ant žemės. Ryte pabudę pastebėjo, kad tuose rakanduose plaukioja paskendę kažkokie gyviai.Suaugusieji kalbėjo, kad tai blakės. Elena pamena, kad tėvams kažkaip greit pavyko atsikratyti tarakonų. Visiems atvykėliams buvo paskirti darbai. Tėvas su sūnumi turėjo dirbti miško darbus, jiedu kirsdavo medžius, iš pradžių netoli barakų, bet pamažu darbai traukėsi vis tolyn į mišką. Mama irgi buvo priversta dirbti miško darbus, tik ne kartu su savo vyru. Mažieji vaikai turėjo lankyti mokyklą, bet dvejus metus Elena su broliu sėdėjo namie, nes negalėjo eiti į mokyklą – neturėjo kuo apsiauti. Ir kalbos, aišku, nemokėjo. Žiemos ten šaltos, būdavo – 400 C ar – 500 C. Tik po 2 metų tėvai nupirko vieną porą veltinių, kuriuos vaikai avėjo pakaitom: vienas ryte eina į mokyklą, kitas po pietų, kai turi kuo apsiauti. Elenai mokslas sekėsi labai gerai, buvo giriama mokytojų. Ją kartais ir į ekskursiją veždavosi. Maisto labai trūko, duodavo po 200 g duonos, nors netoliese buvo parduotuvė, bet nebuvo už ką pirkti. Elena prisimena: „Kartais, būdavo, eini iš parduotuvės nusipirkusi duonos ir matai, kad kažkas parduoda pieną. Norisi, bet pardavėjas prašo ne pinigų, o duonos. O jos negali iškeist į pieną“. Maisto normos buvo griežtai ribojamos, todėl Valatkos imdavosi visokių darbų, kad tik vaikai turėtų ko valgyti. Mama dirbdavo papildomai, už tai gaudavo papildomų talonų maistui. Nors į Šamanką atvyko birželio mėnesį, vis tiek susikasė lysves ir mėgino užsiauginti daržovių. Aplinkui augo daug juodųjų serbentų krūmų, tai vaikai rinkdavo jų uogas ir taip malšindavo alkį. Nuo alkio žmones gelbėjo miškas, ten vasarą vaikai uogaudavo, riešutaudavo, tik reikėdavo saugotis gyvačių, kurių ten pilna.
Gyvenvietėje buvo žmogus, kuris atliko lyg ir prižiūrėtojo pareigas. Be jo leidimo tremtiniai negalėjo nuo gyvenvietės nutolti daugiau kaip 5 km. Taigi išvykti kur nors toliau nebuvo nei noro, nei galimybių. Apšilę kojas, lietuviai ėmėsi statyti naujus namus. Po kurio laiko Elenos dėdės šeima išsikraustė į pastatytą trobą, tai jiems, likusiems, tapo erdviau. Sekmadienį šeima švęsdavo, kalbėdavo Rožinį. Retom atokvėpio valandom prisimindavo Lietuvą. Elena prisiminė, jauniausiam broliui ir kitiems vaikams suaugusieji vis pasakodavo apie savo kraštą. Kartą atsitiktinai pamatė filmą apie Lietuvą. Tada mažasis broliukas nustebęs pasitikslino: „Ar tikrai Lietuvoje obuoliai auga?“. Jam tai buvo tarsi stebuklas. Per vasaros atostogas vaikai nesėdėdavo be darbo. Jie turėdavo parūpinti malkų. Kadangi gyvenvietė buvo tarp kalnų, tai vaikai lipdavo į tuos kalnus ir ten ieškodavo tinkamų medžių, juos pjaustydavo, paskui nuridendavo nuo kalno, sukapodavo ir partempdavo namo, kad suaugusieji turėtų kuo baraką pašildyti, maistą paruošti. Elena sakė, kad iš pradžių jiems, vaikams, buvo sunkoka į tuos kalnus kopti, bet laikui bėgant, įprato – sunkumo neliko. Jie net perkopdavo tą kalną ir nusileisdavo į kitą slėnį. O ten augo juodieji serbentai, kurių uogos buvo didelės kaip vyšnios. Vaikai valgydavo tas uogas ir dar namo parnešdavo. Net ir dabar pašnekovė stebisi: „Iš kur tos uogos, ir tokios didelės?“.
Jau vėliau, po Stalino mirties, kai tremtiniai galėjo laisviau judėti, Valatkų vaikai eidavo rinkti tų uogų, o mama jas parduodavo vietiniame turgelyje, o kartais važiuodavo parduoti į Irkutską, taip šeimai uždirbdama pinigų. Atlyginimai buvo maži, išgyventi sunku, bet tėvai kaip įmanydami stengdavosi dėl vaikų. Kartą Irkutske Valatkienė nupirko vaikams obuolių. „Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai tremtyje, kuri tęsėsi 9 metus, valgiau obuolius. Jie buvo tokie skanūs, jog prikąsdavom duonos“,– pasakoja Elena. Pasikeitus politinei situacijai, šiek tiek palengvėjo ir tremtinių dalia: nebeliko gyvenvietėje prižiūrėtojo, leista laisviau judėti. Buvo galima nuvykti į Irkutską, iš ten žmonės parsiveždavo maisto. Tremtyje Valatkos 1951 m. susilaukė sūnaus Povilo. Darbščių lietuvių gyvenimas šiek tiek pagerėjo, šeima nusipirko karvutę, įsigijo vištų, kad nesušaltų, jas laikydavo tame pačiame kambaryje, kuriame ir gyveno. Karvutė šeimai labai gerai, tik kur jai šieno gauti. Ten nebuvo šienaujamų pievų, todėl tėvai vaikus siųsdavo į kalnus, ten šie rankomis raudavo žoles, kimšdavo į maišus, juos nuridendavo nuo kalno, o paskui tą žolę džiovindavo ir nešdavo namo. Po tokių dienos darbų vaikams skaudėdavo rankos, bet žolės reikėjo prirauti, kad šieno užtektų visai žiemai, todėl teko dirbti. Kartais padėdavo mama, bet ji turėjo ir kitų rūpesčių. Tėvas buvo sukasęs daržą, ten mama augindavo bulves, morkas. Kartais ateidavo iš Lietuvos siuntinys, tai būdavo netikėta ir brangi parama šeimai. Tėvai vis svajojo apie grįžimą namo. Ta svajonė priartėjo, kai pradėjo žmonėms leisti grįžti. Valatkoms teko palaukti, nes reikėjo, kad kažkokie dokumentai ateitų iš Lietuvos. Kol suvaikščiojo popieriai, praėjo nemažai laiko. Tas lauktasis momentas atėjo 1957 m., kai šeimai buvo leista grįžti. Susikrovė jie visus drabužius, nes nieko daugiau neleido pasiimti. Paliko viską, ką buvo uždirbę, svarbiausia – vyksta namo! Sunkvežimiu juos nuvežė iki Irkutsko ir paliko, traukinio teko laukti dvi paras, o paskui traukiniu bendrame vagone 7–8 paras. Tiek šįkart kelionė truko. Kai įvažiavo į Latviją, buvo saulėta kovo mėnesio pavakarė. Mažasis tremtinys Poviliukas, pamatęs besileidžiančią saulę, paklausė, ar čia jau Lietuva, nes saulytė labai graži. Tokios ten nebuvo“. Suaugusieji patarė jam dar truputį palaukti, Lietuva ne už kalnų.
Sugrįžimas
Sugrįžę Valatkos negalėjo apsistoti savo namuose, nes ten buvo įsikūrę nauji šeimininkai. Juos, benamius, priglaudė tėvo sesuo. Apsigyvenę kaime, Valatkos neužkliuvo valdžiai, o kai įsidarbino kolūkyje, tapo šiek tiek ramiau. Visi žinojo, jog buvo ir tokių tremtinių, kuriems nebuvo leista grįžti į savo kraštą, net neregistruodavo Lietuvoje. Jie kūrėsi Latvijoje. Šiuo požiūriu Valatkoms pasisekė: apsigyveno, kad ir ne savoj troboj, bet savam krašte. Gal sunkiausia buvo vaikams. Jiems reikėjo eiti į mokyklą, o lietuvių kalbos žinios, ypač terminai, šlubavo. Elena prisiminė, kad mokykloje jai liepė išspręsti uždavinį, o ji nesuprato, kas parašyta. Tada mokytojas išvertė jai užduotį, ir mokinukė puikiai išsprendė uždavinį. Kalbos barjeras buvo greitai įveiktas, nes visi kalbėjo lietuviškai, o jei kas užkliūdavo, vertėju pabūdavo mokytojas. Elena sėkmingai baigė Palangos vidurinę mokyklą. Besimokant ne kartą buvo reikalaujama stoti į komjaunimą, bet vis pavykdavo išsisukti. Kai pradėjo dirbti, Elena buvo priversta stoti į komjaunimą, nors jos pažiūros buvo kardinaliai skirtingos nei tikro komjaunuolio. Apie tolimesnes studijas nesvajojo, gerai suvokė, kad tėvai nepajėgs jos į mokslus išleisti. Niekam niekada nepasakojo, kad yra buvusi tremtyje, nes į tokius žmones dar ilgai buvo žiūrima įtariai. Nuslėpti tiesą nuo svetimų padėjo ir tai, kad jai pasas buvo išduotas Lietuvoje, gimimo vieta – Lietuva, o ištekėjusi, kaip buvo įprasta, pakeitė pavardę. Pasikeitė ir Elenos gyvenimas. 1965 m. gimus sūnui, ji gyvena pas tėvus. Jie, tremtyje praradę sveikatą, žento Stanislovo manymu, mirė per anksti (1975 m., 1980 m.). Kai vyras gavo butą, atvyko pas jį į Elektrėnus ir apsigyveno šeimai skirtame bute. Jauna šeima greit susilaukia antro vaikelio, gimė dukrytė Danutė. Šeimoje įsigali tokia tvarka. Elena žiūri vaikus, rūpinasi namais, o vyras Stanislovas pasineria į darbą ir aprūpina šeimą. Elena talkindavo vyrui. Tai ji ruošdavo vaišes vyro svečiams, atvykusiems iš Maskvos. Stanislovas, kiek galėdamas padėdavo žmonai, stebindamas savo sugebėjimais. Nusipirkęs siuvimo mašiną pasisiuvo kostiumą ir papuošė žmoną nauja savo siūta suknele. Barkai kartu dirbo nedideliame sode Geibonyse, kartu auklėjo vaikus. Stanislovas eidavo į susirinkimus mokykloje, kur matematikos mokytojas Pranas Vaičiulis jų sūnui prognozavo matematiko ateitį. Tai jis kalbėjosi su mokytoju, kai sūnus išsižadėjo matematikos ir nutarė sukti mediko keliu. Šeima gyveno darniai, kaip prisimena Elena, linksma pas mus būdavo, kai susirinkdavo kaimynai ar atvykdavo giminės. Visi buvom jauni, netrūko kalbų, dainų, nes turėjom savo muzikantą ir savo fotografą. Maisto, kiek turėjom, tiek ir užteko. Barkai užaugino ir į žmones išleido du vaikus. Abu jie, baigę mokslus, darbuojasi visų mūsų gerovei. Arūnas baigė VU Medicinos fakultetą, apgynė medicinos mokslų daktaro laipsnį ir dirba docentu VU Medicinos fakultete. Duktė Danutė baigė Kauno profesinį technikumą ir įgijusi siuvėjos–sukirpėjos specialybę dirbo Elektrėnų organizacijose. Inteligentiškoje Barkų šeimoje ir dabar tebevyrauja nuo jaunystės laikų priimta tvarka: jiedu visur ir visada būna kartu.
Pasak Elenos, prisiminimai apie tremtį jaunystėje lyg ir buvo pasitraukę užmarštin, o dabar vis dažniau tarsi gyvus mato ten sutiktus žmones, ir didelės juodųjų serbentų uogos stovi akyse. Senelių praeitimi domisi anūkas, dabar jau studentas, o mums, skaitytojams, Barkai, visą gyvenimą atidavę Elektrėnams, dar liudija svarbius Lietuvos istorijos momentus ir pagal galimybes švenčia valstybines šventes. Dabar, kai sveikata diktuoja gyvenimo tempą, dažnai valstybines šventes pamini namuose, įsijungia televizorių, stebi transliuojamas laidas, klausosi šventinių koncertų. Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, jie visada sveikina Elenos sūnėną Rimvydą Valatką, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, ir linki kūrybinės sėkmės, atsidavimo savam kraštui.