Atviri Kernavės bažnyčios archyvai

Atviri Kernavės bažnyčios archyvai

Janina Girsė

Gyvybės ratas tolygiai sukasi – nūdiena ryt taps praeitimi, svarbiausi faktai įeis į istoriją ir bus užfiksuoti skaitmeninėje erdvėje.

Archyvinės skaitmenos
Ketvirtas mėnuo Lietuva mini jubiliejinius Archyvų metus. Šiandien po suvaržymų jau plačiau pravėrė duris įvairios erdvės: bibliotekos, archyvai ir dalis kitų institucijų. Tik dažnam asmeniui, ypač jaunesnio amžiaus, paskendusiam įvairių veiklų apsuptyje, rečiau rūpi senoji archyvinė medžiaga, dažniau, įvairioms aplinkybėms susiklosčius, prireikia susirasti rūpimą faktą ar jo paaiškinimą. Ir tuomet geriausias pagalbininkas ne artimas draugas ar giminaitis, o archyvinės skaitmenos. Tobulėjant technologijoms pakeistas Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas. Pakeitimų esmę sudaro dokumentų apskaitos supaprastinimas bei sudaromos teisinės galimybės valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms, valstybės įgaliotiems asmenims, nevalstybinėms organizacijoms ir privatiems juridiniams asmenims popierinius veiklos dokumentus saugoti elektronine forma, nesaugant dokumento originalo (išskyrus nuolat saugomus dokumentus).
Kas geriausi: popieriniai ar skaitmeniniai archyvai
Popierinių dokumentų išsaugojimo elektronine forma tvarkos aprašo projektas prieinamas Teisės aktų informacinėje sistemoje. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba pateikia atsakymus pagal pateiktos tematikos skyrius: dėl dokumentų paieškos ir informacijos gavimo, dėl dokumentų ir archyvų bei dėl elektroninių dokumentų valdymo. Nemažai klausimų visuomenė pateikia dėl elektroninių dokumentų valdymo, kadangi ši tema ypač aktuali. Vienas iš dažniausiai užduodamų yra toks: ar tais atvejais, kai dokumento sudarytojas yra ne vienas, dokumentas gali būti pasirašomas skirtingais būdais: vienas sudarytojas do­kumentą pasirašo ranka, o kitas – elektroniniu parašu? Tai ypač svarbu pasirašant sutartis.
Parašas tikras – tik popieriniuose archyvuose
Atsakymas pateikiamas toks: „Tam, kad vienos sutarties šalies ranka pasirašytą dokumentą kitos sutarties šalies atstovas galėtų pasirašyti elektroniniu parašu, dokumentas turi būti suskaitmenintas, t. y. turi būti padaryta dokumento skaitmeninė kopija. Svarbu žinoti, jog skaitmeninė kopija nelaikytina originaliu dokumentu, be to, tokiu atveju, pasirašius suskaitmenintą dokumentą kvalifikuotu elektroniniu parašu, tikrinant šį dokumentą būtų galima įvertinti tik elektroninio parašo, kuriuo pasirašė viena sutarties šalis, autentiškumą.
Prireikus įrodyti (pvz., teisme), kad sutartį pasirašė ir kita šalis, tik kitu būdu (ranka), turėtų būti pateiktas ir dokumento originalas – popierinis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduojama dokumentą sudaryti ir pasirašyti ta pačia forma – popierine arba elektronine“. Populiarus ir toks klausimas, ar rašytinio parašo planšetės ekrane teisinė galia galėtų būti lygiaverte pasirašytam parašui popieriniame dokumente? Čia atsakymas – komentaras gana plačiai išdėstytas – esmė ta, kad rašytinio parašo planšetės ekrane teisinė galia galėtų būti lygiavertė ranka pasirašytam parašui popieriniame dokumente, jei būtų užtikrinti konkrečiai aprašyti pasirašymui planšetės ekrane keliami reikalavimai, tinkami rašysenos ekspertiniam tyrimui atlikti, bei patikima sąsaja tarp parašo ir dokumentinio turinio. Pacituoti keli pavyzdžiai leidžia įvertinti didžiulę archyvinių dokumentų naudą. Kiekvienas pilietis gali rasti atsakymus į jį dominančius klausimus, juolab kad prieiga laisva, nereikia pateikti jokių tapatybės duomenų.
Archyvuose išliks ir pandemija
Kaip buvo minėta, gyvybės ratas sukasi. Pandemijos varžtai laisvėja, tačiau prabėgę metai kiekvienos šeimos gyvenimą kreipė sava vaga. Televizija, radijas, telefonai, internetas, spauda – pagrindiniai bendravimo ir informacijos šaltiniai – vienaip ar kitaip turtino dvasinį pasaulį. Tikintieji Dievo žodžio galėjo klausytis per radiją bei stebėti mišias televizijos bei internetinėse erdvėse. Be iš Vatikano ir Lietuvos sostinės vykusių apeigų transliacijų pagarbiai virtualioje erdvėje buvo stebimos savų bei aplinkinių parapijų dvasininkų aukojamos mišios. Visuomenės susidomėjimo sulaukė kunigo Mariaus Talučio internetu iš Žiežmarių (čia po tarnystės Punsko parapijoje vyskupo dekretu jis buvo paskirtas rezidentu ir triūsė prie pagrindinės veiklos Kaišiadoryse, rūpindamasis palaimintojo Teofiliaus Matulionio šventumo sklaida), vėliau – iš Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bei Musninkų Švč. Trejybės bažnyčių skelbiamos religinės tiesos. Kunigo Mariaus Talučio tarnystės laikmetį, jo malonų balso tembrą ir aiškia taisyklinga gimtąja kalba sakomus pamokslus Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje lig šiolei prisimena mūsų miestelio gyventojai. Kur bebūtų, savo buvusių tarnystės vietų Dievo žodžio skelbėjas niekada neužmiršta – pakviestas aukoja mišias per atlaidus, laimina keliones Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais, atvyksta į jubiliejines šventes. Ir visuomet yra laukiamas. Laisvėjančio karantino metu šių metų balandžio mėnesio 18 dieną teko garbė apsilankyti Musninkų Švč. Trejybės ir Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčiose, kur klebonas Marius Talutis aukojo mišias, ir po jų klebonijoje pabendrauti su kunigu bei vienuolėmis bei aptarti bažnyčių archyvų tematiką, kadangi Kernavės bažnyčios archyvų duo­menys suskaitmeninti ir prieinami kiekvienam.
Musninkų bažnyčia – praeities liudytoja
Vykstant iš Kernavės Širvintų kryptimi, dar gerokai neprivažiavus Musninkų suboluoja ant kalno neogotikos stiliaus Švč. Trejybės bažnyčios statinys ir rausvi jo bokštai. Bažnyčia gyvuoja nuo XVI a. vidurio: ne vieną kartą perstatyta. Dabartinę bažnyčią pastatė 1855–1861 m. Musninkų dvarininkas Mykolas Podbereskis su parapijiečiais. Ši per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusi, bet 1930–1933 m. vėl suremontuota. 1928 m. bažnyčios šventoriuje palaidotas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis, jam pastatytas paminklas. Bažnyčia stačiakampio plano, turi neogotikos bruožų, šventorių juosia akmenų mūro tvora su stulpiniais vartais. Medinė varpinė stūkso 30 metrų už statinio. Įėjus į vidų ir apakintam netikėtai sukelto 3 navų, atskirtų 4 poromis kolonų ir skliautų įspūdžio, kyla didžiulis gėdos jausmas, kad ne vieną kartą pravažiuota pro šalį ir nesugebėta pamatyti šios šventovės grožio ir didingumo, išsaugoto per pandemijas, karus, valdžių perversmus.
Trečiojo tūkstantmečio Velykos
Sekmadienį 11 val. bažnyčio­je buvo aukojamos mišios – švenčiamas trečiasis Velykų sekmadienis. Prieš mišias, visų tikinčiųjų džiaugsmui, buvo pasveikintas žymus parapijietis Česlovas Dikčius, sulaukęs garbingo jubiliejaus. Klebonas palinkėjo jam Dievo palaimos. Po tikinčiųjų apšlakstymo šventintu vandeniu ir skaitinių iš sakyklos buvo skaitoma ištrauka iš evangelijos pagal Luką, komentuo­jamos evangelijos tiesos ir pamokslo metu prisiminta didžio­ji Velykų prisikėlimo šventė, jos prasmė. Po mišių maldos žodžiais prisiminti parapijos Amžinybėn iškeliavusieji. Gera stebėti, kaip naujasis klebonas, nepraėjus tarnystės šioje parapijoje nė metams, po mišių žmonių apsuptyje bendravo su žmonėmis. Jei Musninkų bažnyčioje mišioms darniai talkino choras, tai Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės maldos namuose akompanavo ir giedojo Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seselė (diakonė) Antanina Irena Valaitytė, o jai pritarė tikintieji. Pagarba ir supratingumas skelbiant Dievo žodį lydi kleboną Marių Talutį – po antrųjų mišių ligonių Patepimo Sakramento (apeigos, kai bažnyčia prašo Viešpaties, kad su­stiprintų sunkiai sergančio ligonio kūną ir dvasią) suteikti atlydėta jauna moteris po gero pusvalandžio išėjo iš bažnyčios tarsi įgavusi naujos šviesos. Šių (kaip ir ankstesnių) pamaldų galėjo klausytis visi norintieji ir virtualioje erdvėje. Saulėtas ir šiltas oras skatino Kernavės parapijos žmones neskubėti į namus, čia, ant šventoriaus, dar buvo aptarinėjami bažnyčios aplinkos puošimo darbai. Malonu klausytis žmonių siūlymų, o kunigo atsakymas linksmas: „Aš visuomet už grožį“.
Vienuolių veiklos istorijos
Bažnyčios durys ir po mišių atviros lankytojams – iki vėlumos skamba sakralinė muzika, o klebonas supažindina su klebonijos aplinka ir čia triūsiančiomis vienuolėmis, visapusiškai girdamas jų veiklą, vadindamas jas sesėmis. O seserys, kunigo pagalbininkės, Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos vienuolės. Ši kongregacija buvo įkurta 1957 metais, kad padėtų dvasininkams skelbti Dievo žodį parapijose, nes sovietmečiu kunigų tarnystė buvo griežtai ribojama, ne vienas dvasininkas buvo ištremtas ar kalėjo čia, Lietuvoje. Tuomet Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kūrėsi kitokio pobūdžio išsilavinusių merginų vienuolija, kurios tikslas – savo gyvenimą paaukoti Dievui ir žmonėms, savo gyvenimo pavyzdžiais liudyti Dievą ir skleisti tikėjimą. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonui Česlovui Krivaičiui (mūsų kraštiečiui, gimusiam Žebertonių kaime) pritarus, o istorijos mokslų daktarui Juozui Stakauskui parašius naujai vienuolijai Konstituciją ir Regulą, Birštone vyskupas Teofilius Matulio­nis, supratęs idėjos reikalingumą, pritarė idėjos reikalingumui, patvirtino ir palaimino Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregaciją. 1964 metais mons. Česlovas Krivaitis Vatikano II susirinkime pagarsino kongregacijos egzistavimo faktą ir gavo jai popiežiaus Pauliaus VI palaiminimą. Kongregacijos narėmis galėjo tapti merginos, baigusios ar besimokančios aukštosiose bei specialiosiose vidurinėse mo­kyklose, siekiančios dvasinio tobulumo pagal regulą, savo asmeniniu gyvenimu skleidžiančios meilę darbo bei gyvenamojoje aplinkoje, padedančios kunigams pastoracinėje veikloje, prisidedančios prie krikščioniškos kultūros ugdymo ir kitų bažnyčiai rūpimų darbų pagal vietos Ordinaro potvarkius. Aktyvi seserų veikla sovietmečiu buvo sekama: prasidėjo tardymai, gąsdinimai ir grasinimai. Dėl to, norint išvengti skaudžių pasekmių, vienuolės buvo išsklaidytos.
Archyvų saugotoja sesuo Irena
Atšilimo laikais vienos seserys išėjo į kitus vienuolynus, kitos tęsė darbą toliau. Atsirado naujai susiformavusi vienuolija „Kristaus Karaliaus seserys“ Vilniuje, Trinapolyje. Seserų diakonių veikla tapo aktyvesnė, kai 1979 metais mons. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas Kernavės klebonu. Tuomet prasidėjo Irenos ir kitų seserų aktyvi veikla. Jos talkino klebonui tiek dvasinio, tiek kultūrinio atstatymo bei atgaivinimo darbuose. Statant naujuosius parapijos namus – kleboniją – teko rūpintis statybinėmis medžiagomis. Dabar pagrindinė veikla – pastoracinis darbas, dokumentacijos tvarkymas, bažnyčios ir aplinkos priežiūra.
Sesuo Irena, pasak klebono Mariaus Talučio, yra tas asmuo, kuris puikiausiai išmano archyvų tvarkymo darbo subtilybes, jos darbas šio­je srityje vertinamas vadovybės. Minėta, kad Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažny­čios archyvas nėra įspūdingas (netgi Mus­ninkų bažnyčios gausesnis, o ką be­kalbėti apie Žiežmarių?) tačiau pa­rodysiąs labai branginamą seniausią knygą, puikiai Antaninos Irenos Valaitytės sutvarkytą archyvo sąvadą, pagal kurį reikalingą informaciją gali tuoj pat surasti.
Kernavės bažnyčios archyvai
Prisimenant internetinėje erd­vėje matytas Kernavės bažnyčios senųjų knygų, užrašytų lotyniškai, lenkiškai ir slavų kalbomis, laikmenas, labai knietėjo pamatyti seniausiąją knygą. Atsargiai, kaip didžiausia brangenybė, buvo vartomi knygos puslapiai ir skaitomi įrašai. Kaip akcentavo diakonė Irena, svarbiausias darbas – archyvo sąvado sudarymas. I. Valaitytės sudaryto Kernavės bažnyčios archyvo sąvadas apima 1804–2006 metus. Tai gaunami ir siunčiami raštai nuo 1862 m., aplinkraščiai nuo 1887 m., išpažinčių ir komunijų knygos nuo 1852 m., santuokų registravimo knygos nuo 1833 m. ir kiti. Pagal svarbą, jos manymu, daugiausia informacijos pateikia santuokos knygos, nes čia daugiausia informacijos: užrašyta jaunųjų ir jų tėvų vardai ir pavardės, iš kur kilę, kuo užsiima, kada ir kur krikštyti.

This slideshow requires JavaScript.

Archyvų puoselėtojas – kraštietis Česlovas Krivaitis
Kaip vieną iškiliausių kunigų, prisidėjusių prie Kernavės bažnyčios puoselėjimo ir archyvų išsaugojimo, vienuolė Irena mini Česlovą Krivaitį. Elektrėnų savivaldybės senieji gyventojai gerai pamena šią asmenybę, tik dažniausiai jį įvardija ne Krivaičio, o Krivkos pavarde. Besidomintys gali pagerbti Sabališkių kapinėse rytinėje koplyčios pusėje kunigo motinos kapą, o pats monsinjoras palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje. Česlovas Krivaitis (Krivka) gimė 1921 metų liepos 18 dieną Žebertonių kaime. Nuo 1928 metų nepilnus ketverius metus mokėsi Žebertonių pradžios mokykloje, vėliau – 1933 m. pabaigė Gilučių pradžios mokyklos kursą. Tais pačiais metais įstojo į Kaišiadorių valstybinę gimnaziją, baigęs šešias klases 1939 metais tapo tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos studentu, po metų sėkmingų studijų grįžo į Kaišiadorių gimnazijos aštuntą klasę. Besimokydamas Kaišiadoryse priklausė skautų organizacijai. 1941 metais baigęs aštuonių klasių gimnazijos kursą, Krivkos pavardę pasikeitė į Krivaičio. Tuomet po Trakuose lankytų pedagoginių kursų įgijo mokytojo cenzą ir tų pačių metų rudenį įstojo į VDU Teologijos fakultetą, kurį baigė 1945 metais. Kaišiadorių katedroje birželio 10 dieną vys­kupas Teofilius Matulionis Česlovą Krivaitį įšventino kunigu. Iš pradžių jis buvo paskirtas Žiežmarių vikaru ir mokyklų kapelionu (iki 1946 m.), paskui Žilinų parapijos klebonu. 1950–1957 m. tapo Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje, su pertraukomis ir Panevėžio vyskupijos, kurijų kancleriu, o iki 1961 m. Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebonu. Čia pastatydino parapijos namus, savo lėšomis pastatydino Šv. Kristoforo (Vilniaus miesto globėjo) granito skulptūrą. Nuo 1959 m. Kaišiadorių katedros kapitulos garbės kanauninkas. 1961 m. Metropolinė Vilniaus kapitula išrinko Česlovą Krivaitį Vilniaus archivyskupijos kapituliniu vikaru. Šiai tarnystei aukojo energiją aštuoniolika metų. 1962–1965 m. stebėtojo teisėmis dalyvavo Vatikano II susirinkimo sesijose, po jų tapo Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretoriumi, Liturginės komisijos pirmininku. Rūpinosi Vatikano II nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjo prie bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagrindinių dalių parengimo.
Garbingoji ir atsakingoji Kernavės klebono vieta
1979 metais Česlovas Krivaitis buvo paskirtas Kernavės klebonu. Monsinjorui atiteko tuo metu dvasiškai apleista ir materialiai atsilikusi parapija. „Bet už tai kokia garbinga vieta!“- yra pasakęs kunigas. Pilnas sumanymų ir gerų norų jis ėmėsi veiklos. Užvirė didžiuliai darbai: suremontuota bažnyčios vidus ir išorė, sumūryta nauja šventoriaus siena su įspūdingais gotikiniais vartais, 1987 m. monsinjoro iniciatyva buvo sukurtas unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kryžiaus kelio stotys, 1987 m. iš asmeninių kunigo santaupų bažnyčioje buvo sukurtas ąžuolinis altorius, taip pat dvi ąžuolinės, drožiniais papuoštos klausyklos, pastatyta klebonija, parapijos namai, senojoje klebonijoje įkurtas sakralinis muziejus, pastatyti religinės ir tautinės reikšmės paminklai („Mozė“, „Vytautas Didysis ir kt.), atlikta kitų bažnyčiai ir kultūrai reikšmingų darbų. Krivaitis rūpinosi Kernavės kraštovaizdžio išsaugojimu. Monsinjoras vadinamas Kernavės atgaivintoju ir jos išgarsintoju. 2000 metais jam suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas.
Diakonė Irena
Archivarė Irena, už kruopštumą ir taip ją galime vadinti, sako, kad Kernavės parapijoje žmonių ypač sumažėję. Jos manymu, likę apie ketvertą šimtų, vos ne kiekviena troba turinti emigrantų, o didžioji dalis senųjų Kernavės parapijos gyventojų, maždaug apie 600, jau išlaidota. Prieš keletą metų dar ir gyventojų sąrašus darydavusi, šiandien to nebereikia. Iki dabartinės klebonijos įkūrimo, t.y. iki 1990 m., archyvas buvęs bažnyčioje, vėliau, kruopščiai jį sutvarkius, Nepriklausomybės metais archyvinį turinį reikėjo dar kartą perdaryti ir suklasifikuoti, nes žmonės masiškai plūdo pažymų. O segtuvus pačiai reikėjo gaminti – jų nebuvo. Ir labai trūko lėšų. Klausant jaunatviško diakonės Irenos balso, neįtartum, kad klebono Mariaus Talučio padėjėja jau garbaus amžiaus. Jos biografija spalvinga – gimusi Kaune, mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, po studijų Vilniaus universitete iki pensijos dirbusi Vilniaus geologijos mokslinio tyrimo instituto cheminėje ir spektrinėje laboratorijose. Už bažnyčios lankymą nuolat buvo saugumo akiratyje, nes ruošdavo bažnytines procesijas, tvarkydavo procesijoms drabužius, puošdavo altorius, giedodavo chore, perrašinėdavo gaidas ir religinę literatūrą, nes tuomet dar nebuvo dauginimo aparatūros. Amžinuosius vienuoliškus įžadus davusi slapta Švenčionyse tik 1972 metais. Iki šios dienos visus bažnyčios patarnavimo darbus atliekanti savanorystės pagrindais. Džiaugiasi, kad turėjo galimybę, finansavus kelionę JAV gyvenančiai sesei, aplankyti Šventąją Žemę, stebuklų vietą Lurdą. Šiandien ji Širvintų dekanato Gyvojo Rožinio draugijos koordinatorė – palaiko ryšius su parapijomis, važinėja į renginius.
Bažnyčios turtai
Vienuolė Antanina Irena dar ne­kantravo papasakoti apie tai, kad maždaug prieš metus kunigą Virginijų Balnį iš Kernavės bažny­čios iškėlus į Butrimonis ir Dusmenis, didysis džiaugsmas aplankė parapijiečius sulaukusius kunigo Ma­riaus Talučio. Tai buvo visiems netikėta, nes jaunasis postulatorius neseniai buvo paskirtas į Žiežmarių parapiją ir visi nesitikėjo kunigo čia sulauksiant. Didžiuodamasi dėkojo Aukščiausiajam, kad dabartinis Musninkų Švč. Trejybės ir Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčių administratorius ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio bylos postulatorius Marius Talutis nuo pernai vasaros Kernavės bažnyčioje pasitiko ir priėmė Didįjį palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos relikvijorių. Tai didžiulis turtas – Kernavės bažnyčia stovi ant mūsų šalies istorijai svarbių piliakalnių, kur buvo ginama laisvė, o palaimintojo Teofiliaus gyvenimas taip pat yra ilgos mūsų laisvės kovų istorijos svarbi dalis.

Autorės nuotr.

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų