Gerbiama
SILVA LENGVINIENE,
esu Jūsų vienmandatės rinkiminės apygardos rinkėjas. Rašau Jums dėl kelių iniciatyvų, kurias rengiamasi priimti Seime. Dėl vienpusės propagandos, daromo spaudimo kitokiai nuomonei, net dėl kunigų įsitikinimo puolimo. Turime nedaug galimybių išreikšti savo nuomonę viešai.
Esu sunerimęs dėl ketinimų Seime ratifikuoti Stambulo konvenciją. Nors ši konvencija deklaruoja tikslą – kovoti su smurtu prieš moteris, ją perskaičius kyla klausimas, ar tikrai vien šiam tikslui ši konvencija buvo parengta. Pirmiausia susidaro nuomonė, kad ši konvencija nukreipta prieš vyrus, kaip totalius smurtautojus. Be to, ši konvencija įtvirtina mums svetimą socialinės lyties sampratą, kurią turėsime įgyvendinti savo teisės aktuose, kas reikštų gender ideologijos skverbimąsi į Lietuvą. Ji prieštarauja gamtos mokslų supratimui apie žmogaus lytį, o kone pagrindine smurto priežastimi laiko vyrus, tuo neatsižvelgiant į kitas svarbias smurto prieš moteris priežastis. Konvencijoje numatoma naikinti „vyrų ir moterų elgesio stereotipus“, ignoruojant, kad vyrai ir moterys skiriasi ir papildo vienas kitą. Joje numatoma nediskriminavimo dėl žmogaus susigalvotos socialinės lyties tapatybės pareiga, taip pat pareiga mokyti mokyklose apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“. Galiausiai, beveik visas konvencijos nuostatas, kurios reikalingos kovai su realiu smurtu prieš moteris, turime savo teisės aktuose. Todėl raginčiau imtis būtent nacionalinių kovos su smurtu artimoje aplinkoje priemonių įgyvendinimo, ypač prevencinių, kurios galėtų užkirsti kelią smurto artimoje aplinkoje pasireiškimui, o nesiimti ratifikuoti konvencijos, kuri žymiai visuomenės daliai yra nepriimtina.
Taip pat nepritariu dėl ketinimų įteisinti lyčiai neutralią partnerystę. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta samprata, kad santuoka sudaroma vyro ir moters sutarimu, reiškia, kad šeima Lietuvoje pripažįstama būtent vyro ir moters sąjunga. Tai yra mūsų šalies pamatas. Šeimos pagrindinis tikslas pratęsti tautos gyvastį. Partnerystės pripažinimas leistų tos pačios lyties asmenims įgyti visas šeimos nario teises, įskaitant teisę įsivaikinti, teisę į dirbtinį apvaisinimą bei visas garantijas, valstybės teikiamas vyro ir moters šeimai. Tos pačios lyties asmenų sąjungos yra labai nepastovios, jų dalyviai patiria daug sveikatos rizikų, vaikai augantys tokioje šeimoje turi daugiau psichologinių problemų. Vaikui harmoningam vystymuisi reikia mamos moters ir tėčio vyro. Partnerystės įteisinimas neabejotinai dar labiau paaštrins demografinę krizę, nes nestabilioje partnerystėje gimsta mažiau vaikų. Manau, kad esant tokiai prastai demografinei situacijai Lietuvoje, Seimas turėtų spręsti būtent prigimtinės šeimos stiprinimo klausimus, o ne imtis priemonių, kurios aktualios tik nedidelei visuomenės daliai, ir dar toliau paspartintų prigimtinės šeimos instituto eroziją. Be to, toks santykių normalizavimas darytų didelę įtaką jaunimui, nes tokia „šeimos” samprata bus diegiama mokyklose ir skatintų rinktis tokius santykius.
Homoseksualių asmenų santykių praktinius aspektus galima sureguliuoti Susitarimu dėl bendro gyvenimo, kurio projektas yra jau pateiktas Seime. Šis sprendimas nekeistų šeimos sampratos Lietuvoje.
Labai tikiuosi, kad priimdami tokius svarbius šeimos politikai sprendimus, atsižvelgsite į mano ir daugumos LIETUVOS žmonių nuomonę.
Pagarbiai,
Bronius Pargaliauskas