Atverkime širdis gerumui…

Tikriausiai žmogui taip lemta, jog patekęs į bėdą geriau ir nuoširdžiau supranta kitą, esantį panašioje būsenoje.
Ištisą parą į skyrių vežami ligoniai, ištikti įvairių nelaimingų atsitikimų, susižeisti ir traumuoti. Gydytojai, traumatologai, anesteziologai, medicinos seserys, slaugės, kaip kokie gerieji angelai, kvalifikuotai pasirūpina nelaimės ištiktaisiais. Iš kur semiamasi tiek ištvermės, sutelkto dėmesio ir tolerancijos? Tai Jie – labai geri ir sumanūs specialistai, teikiantys kiekvienam pasimetusiam ligoniui TIKĖJIMO, VILTIES ir MEILĖS.    
Operacinė paruošta , aš – ligonis. Padaromi visi reikalingi tyrimai. Nuskausmina, viską girdi ir matai, iš jaudulio krečia drebulys, kojos nebeskauda, medicinos seselė paima už rankos, paguodžia. Jaučiuosi patikimose rankose. Operacija vyksta sklandžiai. Girdžiu chirurgas ištaria: „rentgenas“. Įranga operatyviai pristatoma. Negaištama nei minutės. Pooperacinės palatos lovoje jaučiuosi kaip danguje… Skausmo nejaučiu, palata švari ir tvarkinga, jokio nemalonaus kvapo, dėmesinga personalo priežiūra. Per savaitę neišgirdau jokio griežtesnio nurodymo ligoniui. Nors jų esama iš įvairių apylinkės kaimų ir kaimelių, su įvairiais žalingais įpročiais. Maistas labai geras ir skanus, kiekvienam ligoniui pagal jam paskirtą dietą.
Medicinos seselės, slaugutės švelniai apkabina ir glostydamos paaiškina, kaip reikia elgtis po operacijos, kaip pasiversti ar atsisėsti. Slaugutės yra vertos didelio pagyrimo.
Palatoje esame trijų kartų močiutės. Vyriausia močiutė būtų mano motutės amžiaus, kurios netekau būdama vienuolikos metų. Prieina, paglosto mano galvą ištardama „mano dukrele, ar neskauda?“ Kaip sulaikyti gerumo ašaras? Po tiek metų vėl pavadina dukrele…
Atverkime širdis vieni kitų gerumui.
Dėkoju ligoninės administracijai ir visam personalui. Būkite tokie, kokie esate. Jūs mums tokie reikalingi…