Atsisveikinimas su litais

Atsisveikinimas su litais

2014 metus palydėjome atsisveikindami su litais. Vieni su litais atsisveikino juos padovanodami sukčiams, kurie žmogų moka geriau įtikinti pervesti jiems pinigus, nei kaimynai, neleisdami to daryti ir liepdami pranešti policijai. Kiti prisipirko įvairių daiktų, kurie gal eurais kainuos brangiau, o jaunoji Elektrėnų savivaldybės gyventoja ir laikraščio bendradarbė Ineta parašė klasikos vertą kūrinį apie sentimentus litui:

Sentimentai litui

G.-LUKOŠEVIČIAUS-nuotr.2Nenumaldomai artėjant lietuvių litinio gyvenimo žlugimui, aš, kaip tikra melancholikė lietuvė, kaip ir dėl Lietuvos žemelės, kurią jau baigė išgraibstyti išpūstakišeniai užsieniečiai, taip ir dėl jevriko, kuris susuks visiems galvas ir sužlugdys laisvą Lietuvą, užsimaniau paverkti. Kokie sentimentai užplūsta pagalvojus apie litą?

Seniai, seniai, gal prieš 18 metų, po bulviakasio vyrai gėrė pilstuką, o moterys pjaustė lašinius ir svogūnus. Gėrė rūsyje, kurį visi vadindavom podvalu. Čia tada buvo namų gyvenimo centras: baba čia teliukams virdavo piolą ir kartu ant tos pačios plytos gamindavo maistą namiškiams. Namų virtuvė nebuvo naudojama. Tad ir baliai po bulviakasių, skerstuvių ar kitų talkų čia vykdavo: negi nešiosi dabar tą maistą iš podvalo į namus? Aprūkusios, kažkada kalkėmis baltintos sienos ir pusšimtį metų skaičiuojantis stalas tik suteikdavo jaukumo. O kiek ten to jaukumo ir reikia – pilstukas greit akis užsemia, ir viskas aplinkui taip gražu…

Kadangi bulviakasis visada būdavo per mano gimtadienį ir jaučiausi svarbiausia to vakaro persona, sugalvojau pasinaudoti palankia situacija. Už stalo tarp vyrų lingavo ir mano tėvas. Jis visada buvo skūpus, tik pilstukui negailėdavo. Kokį kartą per metus nupirkdavo man mašinytę ar transformerį, bet lito niekada neduodavo. Šįkart nusprendžiau pabandyti laimę: mano gimtadienis, tėvas jau pakaušęs, o gal ir gėda bus prie kitų vyrų dukrai pinigo neduoti.

– Tėėėt, duok litą, – šaukiau iš kito stalo galo, kad girdėtų visi.

– Ko tu nori? – apsimetė neišgirdęs tėvas.

– Nu gi vieno lito, – atsakiau jau tyliau, suprasdama, kad nieko gero tikriausiai nepešiu.

– Ir ką tu pirksi už tą litą? – išsišiepė.

Kramtūškių.

– Cha! Kramtūškių jinai užsimanė!

Supratau, kad pokalbis baigtas. Nuleidau galvą ir susigėdusi jau ketinau kiūtinti iš prirūkyto podvalo, bet vienas iš užstalės stikliuko kilnotojų, labai gaila, bet neprisimenu, kas toks, tiesė man pinigą. Tai buvo aplankstyta, pamurzinta, lipnia juosta suklijuota, kažkada lygiai per pusę plyšusi Žemaitė! Gavau litą!

Stvėrusi pinigą, nežinau, ar padėkojusi, puoliau pro duris į lauką. Dar spėjau išgirsti pasipiktinusį tėvo balsą, kad nereikėjo man pinigo duoti, kad vis tiek parduotuvėje nepriims lipniaške suklijuotos Žemaitės.

Lauke buvo tamsu. Nežinojau, kiek tada buvo valandų, o gal dar laikrodžio nepažinojau, bet nujausdama, kad parduotuvė gali būti uždaryta, kelią trumpinau per Rosliakienės daržą. Kojos smigo į išpurentą žemę, jos prisėmiau pilnus batus, bet nestabdoma bėgau, nors akys nenukrypo nuo Žemaitės. Tvirtai spaudžiau ją rankoje, kad tik nepamesčiau ir svarsčiau, o jeigu tikrai parduotuvėje nepriims, kas tada… ?

Vakaras buvo liūdnas. Parduotuvės duris radau užrakintas, mama rėkė, kad pilnus batus žemių prisėmiau ir namo dar pusę parnešiau, tėvas vos apsiverčiančiu liežuviu aiškino, kas mane mokė taip bjauriai elgtis prie stalo, o aš vis nerimavau, ar rytoj priims mano litą į parduotuvę: čiupinėjau, tiesinau, lyginau jį. O gal pardavėja nepastebės, kad suklijuotas?

Kitą rytą atsikėliau neįtikėtinai anksti, gal 9 (visada buvau pelėda) ir tik apsirengusi nubėgau iki parduotuvės. Šiandien kelio netiesinau, lėkiau asfaltu. Uždususi pardavėjai padaviau savo nuglostytą litą.

– Duokit man 10 kramtūškių.

Pardavėja pakraipė litą, pažiūrėjo į mane, atidarė kasą, įdėjo ten mano Žemaitę ir atskaičiavo man 10 kramtomosios gumos gabalėlių. Namo ėjau lėtai. Vieną po kitos lupau gumas ir kišau į burną. Kol atėjau namo, 8 gabalėliai jau buvo mano burnoje. Nebesugebėjau užsičiaupti, todėl 2 pasilikau vėlesniam laikui. Mama vėl rėkė, kad tiek gumos į burną prisikišau ir pusryčių nevalgiau. Sakė, kad skaudės skrandį. Aš tik atsakiau, kad neskaudės, nuėjau į savo kambarį ir suklijavau lipdukus iš gumų ant vidinės spintelės durų pusės. Vėliau labai skaudėjo skrandį. Bet mamai nesakiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų