Asmenybę formuoti padeda meno mokykla ir geri pavyzdžiai

Asmenybę formuoti padeda  meno mokykla ir geri pavyzdžiai

Virginija Jacinavičiūtė

Žmogaus intelektas, mentalitetas pradeda formuotis dar ankstyvoje vaikystėje, todėl labai svarbu vaiko gebėjimus pastebėti ir stiprinti nuo mažų dienų. Tam pasitarnauja meno mokyklos, siūlančios įvairias meno kryptis, tinkančias skirtingų poreikių vaikams. Asmenybės formavimuisi labai svarbios šeimos vertybės, nes būtent šeima formuoja prioritetus. Dar geriau, kai ne tik šeima, bet ir artimiausi šeimos draugai yra tie gerieji pavyzdžiai, kuriais verta sekti. Būtent tokioje aplinkoje, kur buvo vertinama muzika, menas, skaitymas, istorija augo ir dabartinis Elektrėnų meno mokyklos direktorius Evaldas Petkevičius.

menmPasirinko klarnetą

E. Petkevičius į Vievio muzikos mokyklą įstojo sekdamas draugo Romualdo pavyzdžiu. Draugą į mokyklą užrašė mama Genovaitė Mačiulienė, Muzikos mokykloje dirbusi sekretore. E. Petkevičius prisimena, per mokslo metų pradžios koncertą direktorė Aldona Pulauskienė perskaitė įstojusiųjų pavardes, deja, jo pavardės sąraše nebuvo. Berniukas apsiverkė, todėl mamai teko taisyti padėtį. Tas ryžtas, turbūt, neliko be pasekmių, tad 1967-aisiais E. Petkevičius ėmė lankyti muzikos mokyklą.

E. Petkevičius prisimena, kad tuomet Vievyje buvo laikas, kai, rodos, visi dainavo ar grojo. Mieste per šventes grojo pučiamųjų ansamblis, kuriam vadovavo A. Sielskis. Vievyje veikė stiprus vyrų oktetas, kurį, kaip pamena E. Petkevičius, sudarė Justinas Rinkevičius, broliai mokytojai Pranas ir Antanas Vasiliauskai, Jonas Leonavičius, Kazimieras Mažylis ir kt. Taip pat aktyviai veikė Trakų rajono kapela „Galvė“, kuriai ilgus metus vadovavo kompozitorius Jurgis Gaižauskas, chorai.

Pirmasis instrumentas, kuriuo pradėjo mokytis pūsti, buvo altas. Kodėl jis pasirinko altą, klausiau pašnekovo. Atsakymas trumpas: „Tokio reikėjo – tokį davė“. Orkestrui trūko žmogaus, grojančio šiuo muzikos instrumentu, tad tikėtasi užsiauginti altininką, o vienuolikmetis berniukas dar neturėjo pajautimo, koks instrumentas labiausiai patiktų. Po metų E. Petkevičius turėjo galimybę pasirinkti kitą instrumentą. Mokytojas išdėliojo keletą dūdų ir liepė rinktis: trimito nesirinko, nes per daug blizgėjo, saksofoną atmetė, nes buvo per didelis, galiausiai pasirinko klarnetą, kaip ir jo draugas Romualdas. Pramokę groti berniukai, kartu grojo duetu, vienas pirmųjų jų atliktų kūrinių buvo daina iš nuotykių meninio kino filmo „Nesugaunamieji keršytojai“, kurią klarnetams pritaikė jų mokytojas A. Sielskis.

Pareigos ir pamokos

Dauguma vaikų, lankančių meno mokyklą, savo gyvenime patiria lūžius, kai norisi mesti meno mokyklą dėl didelio krūvio. Ar buvo toks metas E. Petkevičiaus gyvenime? Tokių dienų, kai praleisdavo pamokas, direktoriaus gyvenime buvo, tačiau ne iš piktos valios. E. Petkevičius, pasinėręs į vaikystės metą, prisimena smagų ir aktyvų gyvenimą, kai didelė dalis laisvalaikio praeidavo ežere, šiltuoju metu – pasiplaukiojimai valtimi ar savadarbe jachta, žiemą – pačiūžos, slidės, ledo ritulys. Vaikai po pamokų skubėdavo valtimis irstytis po ežerą. „Plaukiu valtimi, A. Pulauskienė šaukia nuo kranto „Evaldai, į pamoką“. Na, ir tekdavo švartuoti valtį ir eiti į pamokas“, – šypsosi E. Petkevičius. Kad vaikai noriai lankė pučiamųjų pamokas, labiausiai lėmė mokytojas A. Sielskis, kuris buvo itin atsidavęs savo profesijai, jis tiesiog gyveno mokykloje. Valandų neskaičiavo. Jo klasėje vaikai ne tik grodavo, bet ir, pavargę, galėjo pažaisti stalo žaidimus ir vėl groti. „Apie mokytoją išliko patys šilčiausi prisiminimai. Jis tas mokytojas iš didžiosios raidės, visų draugas, švelnus žmogus. Mokytojas mokėjo groti bene visais instrumentais, nors buvo klarnetistas. Išsiskyrė mokytojas tuo, kad visada gebėdavo suformuoti orkestrą iš tų mokinių, kokių turėjo, nors jie grojo įvairiais instrumentais, kas gitara, kas akordeonu, kas pučiamaisiais. Dirbo jis taip, kad vaikai tiesiog nenorėdavo skirstytis. Parinkdavo tokius kūrinius, kuriuos jie norėdavo groti, nes buvo pritaikyti vaikams pagal amžių“, – prisiminimais apie mokytoją dalinosi E. Petkevičius.

Prisiminimai

Praeities kloduose glūdi daugybė prisiminimų, kurie verčia dėkoti likimui už sutiktus žmones, už įgytą patirtį, ar tiesiog nusišypsoti, prisiminus, tai, kas buvo smagu. Įsivaizduokite, vyksta daugiadienės dviračių varžybos. Ant šaligatvio, šalia Vievio bažnyčios, susikaupęs stovi pučiamųjų instrumentų orkestras. Sutinkant dviratininkus, pasiruošęs groti linksmą kūrinį. Jie jau pasirodo, vaikai pradeda groti, tačiau nuo dviračių kilęs vėjo gūsis išsklaido visas natas, kurias gaudyti pabyra apstulbę vaikai. Tiek pasirodymas ir truko, nes dviratininkai per keletą minučių visi prašvilpė pro šalį.

E. Petkevičiaus atmintyje išliko laikas, kai jie, būdami paaugliai, grojo Vievio vidurinės mokyklos šokiuose, kiek paaugę grodavo ir Vievio kultūros namuose vykstančiuose jaunimo šokiuose. „Ką mokėjom, tą grojom, tik dainuojančių žmonių visada sunku buvo rasti“, – prisimena E. Petkevičius. Tuomet buvo populiari „The Beatles“ muzika, grupės „Christie“ daina „Yellow River“, vengrų grupės „Omega“ daina „Mergaitė baltais perlo plaukais“. Tai buvo tas metas, kurį dabar jaunajai kartai sunku įsivaizduoti – visa muzika skambėjo gyvai, įrašai tebuvo – ateitis, apie kurią niekas nenumanė.

Pokalbyje E. Petkevičius kelis kartus paminėjo esąs laimingas, kad jo šeimos draugai buvo inteligentai, kurie taip pat padėjo formuotis jaunai asmenybei. Draugo Romualdo tėtis, gerbiamas mokytojas Vaclovas Mačiulis, buvo tas žmogus, kuris gyveno sau ir savo šeimai aukštai iškėlęs kartelę, jų namuose visada buvo skaitoma intelektuali spauda, didelis dėmesys skirtas išsilavinimui. Ta kultūra, vertybės, gyvenimo stilius E. Petkevičiui įsiminė iki šių dienų kaip etalonas, kurio verta siekti. E. Petkevičius ne ką mažiau nei muzika ir menu domisi istorija. Šis pomėgis atsirado natūraliai, stebint kaip dirba tėtis. Petras Petkevičius buvo architektas – tyrinėtojas. Jis išnaršė žymiausius Lietuvos pastatus, pasakojančius Lietuvos istoriją – Vilniaus arkikatedrą, šv. Onos, šv. Jonų, Bernardinų, šv. Dvasios, Kauno Karmelitų, Pažaislio ir kitas bažnyčias, Kauno IX fortą, Pakruojo dvarą, Biržų, Trakų pilis. Teko dirbti net Tolminkiemyje ir kituose žinomuose, Respublikai svarbiuose objektuose. Dažnai su savimi pasiimdavo ir sūnų, kuris padėdavo matuoti ir rašyti į brėžinius įvairius pastatų matmenis. Kai tėvui trūkdavo laiko, tekdavo ir sūnui prisėsti prie braižymo lentos su reišina, aišku ties paprastesniais braižymais. Tada kompiuterių nebuvo. Kopijavimo aparatai buvo dideli, per pusę kambario, o žmonės dirbantys su jais visada buvo išsisuodinę.

12 metų „Trimite“

Kai E. Petkevičius baigė aštuonias klases, atėjo apsisprendimo metas. Susėdęs kartu su tėvais prie bendro stalo, vaikinas nusprendė tęsti mokslus Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Šį apsisprendimą lėmė ketveri metai, praleisti Vievio muzikos mokykloje. J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje greta tiksliųjų ir humanitarinių mokslų vaikinas tobulino grojimą klarnetu, mokėsi fortepijono, muzikos istorijos, solfedžio, harmonijos, dirigavimo ir kitų disciplinų. Dabartinė J. Gruodžio konservatorija anuomet buvo orientuota į muzikos mokyklų mokytojų ir kultūros namų darbuotojų paruošimą. Po ketverių mokslo metų, E. Petkevičius nutarė tęsti muziko kelią, įstojo į Muzikos akademiją, kurioje studijavo penkerius metus. Stojo vaikinas į neakivaizdinį skyrių, nes į stacionarą buvo ribotas vietų skaičius, tačiau per stojamuosius egzaminus komisija, įvertinusi gerą grojimą, iš karto pasiūlė studijuoti stacionare.

1980-ųjų metų vasario 14-ąją E. Petkevičius pradėjo dirbti valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“. Kaip šiandien direktorius prisimena pirmąjį grojimą. Orkestras akompanavo Vilniaus sporto rūmuose vykusiame pramoginių šokių konkurse „Gintarinė pora“ šokusiems dalyviams. Tada orkestrui dirigavo kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas. Su orkestru E. Petkevičius išmaišė didžiąją dalį tuometinės Sovietų Sąjungos, daug Europos šalių, bet Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teko ieškotis darbo arčiau namų. „Paskutinė alga, kurią gavau orkestre, buvo trylika monetų po 10 litų. Vien mėnesinis bilietas kelionei traukiniu iš Vievio į Vilnių tuo metu kainavo 80 litų, tad reikėjo apsukti bures ir ieškoti darbo arčiau namų, nes kartu su mano gražesniąja puse (šypsosi. Red. past.) žmona Dijana auginome aštuonerių metų dukrą Justiną. Reikėjo išlaikyti šeimą“, – pasakojo E. Petkevičius. Tuo metu jis jau porą metų dirbo antraeilininku pareigose Elektrėnų muzikos mokykloje, mokė vaikus groti pučiamaisiais instrumentais.

Meno mokyklos direktorius

Kai Muzikos mokyklos direktorius Vilhelmas Jonas Pupius dėl sveikatos problemų ketino išeiti iš Elektrėnų muzikos mokyklos direktoriaus pareigų, tuometinis Trakų rajono valdytojas Kęstutis Vaitukaitis pasiūlė šias pareigas eiti Evaldui Petkevičiui. Direktorius pamena, kad apsispręsti eiti tokias atsakingas pareigas nebuvo paprasta, tačiau kolegų padrąsintas ištarė teigiamą atsakymą. Direktorius šias pareigas eina jau 24 metus ir svarsto, kad tokį sėslumą bus paveldėjęs iš mamos Janinos, kuri ilgus metus dirbo buhaltere vienoje įmonėje.

Direktorius matė, kaip Muzikos mokyklą baigia dešimtys laidų, per išleistuves rankas spaudė vaikams, kurie vėliau, tapę tėvais, atvedė savo vaikus mokytis į mokyklą. E. Petkevičius dalyvavo mokyklos dabartinio pastato renovacijos procese, įsteigė mokykloje Dailės skyrių, pučiamųjų orkestrą ir kitų instrumentų specialybes. Jau dešimt metų direktoriaus iniciatyva vyksta Respublikinis lengvosios-džiazo muzikos festivalis „Elektrėnų žiburiukai“. Direktorius, mokydamas vaikus, naudojosi savo gerbiamo mokytojo A. Sielskio perteikta išmintimi, kad jėga vaiko niekada nepavyks išmokyti. Žinoma, kartais reikia būti griežtesniam, tačiau svarbiausia atrasti tą kalbą, kurią vaikas supranta.

Per ilgametę darbo mokykloje patirtį E. Petkevičius pastebėjo, kad vaikų muzikinės žinios sumenko. Lietuvišką identitetą į antrą planą stumia popsas, o į Meno mokyklą ateina vaikai, nežinantys net paprasčiausių vaikiškų liaudies dainų ir žaidimų. Direktorius mano, kad norint išsaugoti tai, kas tikrai lietuviška, liaudiška, turėtų stengtis darželių auklėtojos, pradinių mokyklų mokytojai, o labiausiai tėvai, kurie turi didžiausią įtaką vaikų vertybių formavimui. O liaudies ir klasikinis menas yra menininko pagrindų pagrindas. Nėra tautų be kultūros, pasaulyje tokios tautos neegzistuoja…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link