Savanorystė – padėti kitam ir pačiam sau. Jeigu paklaustume jaunų žmonių, ar jie yra kada nors savanoriavę, atsirastų ir tokių, kurie net nežinotų šio žodžio turinio ir reikšmės. Išties gaila, nes savanorystė – tai kažkas įdomaus ir nepatirto. Juk darai gera, padedi kitiems, neprašydamas už tai jokio atlygio.
Eglė ŽILINSKAITĖ, 2 klasė „Versmės“ gimnazija
Savanoriaudamas ne tik įgyji neįkainojamos patirties, bet ir praplėti savo akiratį ir pasaulėžiūrą. Vis daugiau jaunuolių eina savanoriauti į masinius renginius, senelių ar globos namus. Ten jie pamato ir supranta tikrąją savanorystės idėją. Jauni žmonės pradeda kitaip žiūrėti į gyvenimą, jo teikiamus malonumus ir išbandymus. Juk pamatyti realiąją gyvenimo situaciją kasdienybėje, kur nėra jokių pagražinimų, yra gyvenimo pažinimas.
Pati lankau neįgalius vaikus. Manau, jog tai yra mano savanorystė. Kiekviena akimirka, praleista su vaikais, man yra kažkas aukščiau nei aš pati, nei mano norai ar malonumai. Su jais aš jaučiuosi tikra, be jokios kasdieninės rutinos, kaukių ar paikų tikslų. Pabuvusi su tais vaikais aš jaučiuosi geresnė, nes iš jų pasisemiu gerumo ir tyrumo. Tie vaikai yra tokie tikri, dar nepaliesti kvailos gyvenimo realybės.
Jaunam žmogui tikrai reikia išbandyti savanorystę. Tai galimybė peržvelgti savo vertybes, iš naujo susidėlioti prioritetus, pradėti galvoti kitaip, nei lig šiol. Savanoriaudamas jaunuolis nebebando įtilpti į rėmus, kurie varžo jo tikrąją asmenybę. Iš jo veido ima sklisti šiluma, kuri tiesiog traukia žmones.
Džiaugiuosi matydama jaunus savanoriaujančius žmones ir viliuosi, jog ateityje atsiras vis daugiau jaunuolių, kurie supras, jog gerus darbus daryti tikrai malonu, ir už tai nereikia jokio atlygio. Juk tokios patirties jie daugiau negaus.