Daiva Červokienė
2023-ieji paskelbti ir Dzūkijos (Dainavos) atmintinais metais. Tai padaryta siekiant pažymėti Dainavos vardo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 770 metų jubiliejų. Dainavos žemė (lot. terra Deynowe) pirmą kartą paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Paskelbus Dzūkijos (Dainavos) atmintinus metus, siekiama atkreipti dėmesį į savitas Dzūkijos (Dainavos) tradicijas (patarmes, sakytinį ir muzikinį folklorą, kulinarinį paveldą, tradicinius amatus ir verslus, kalendorinius ir kitus papročius), aktualizuoti jų išsaugojimą, pasidžiaugti stipria šio krašto žmonių etnoregionine savimone.
Mažas ir širdingas
Pirmasis Dzūkijos (Dainavos) atmintinų metų darbas – šių metų logotipas. Jame vaizduojamas vieno dzūkams itin brangaus ir svarbaus augalo – grikio – sėkla.
„Šis simbolis kalba apie mažume slypinčią stiprybę, kartu – apie gebėjimą išlikti visokiomis sąlygomis. Dzūkijos metų ženkle grikio sėkla primena širdelę, o joje – Lietuvos, Dzūkijos ir Dainavos girios kontūrai. Tai simbolizuoja, kad dzūkai – itin jautrūs, širdingi ir vaišingi, o kiekvieno iš jų širdyje užtenka vietos ir Dzūkijos miškams, ir visai Lietuvai. Ženklo simboliai susidėlioja į figūrą, kuri įgauna Dzūkijos (Dainavos) etnografinio regiono herbo svarbios detalės – kario (krašto gynėjo) laikomos alebardos – formą. Tai nusilenkimas protėviams, gynusiems Dainavos žemę. O tai, kad alebardos kotas palaipsniui virsta juostos raštu, primena apie ypatingą dzūkų kūrybingumą.
Ženklo detalių smulkumas, pastelinės spalvos kalba apie Dzūkijos (Dainavos) žmonėms būdingą subtilumą“, – rašoma Dzūkijos metų ženklo pristatyme Etninės kultūros globos tarybos tinklalapyje.
Kalbėjomės su viena iš šio ženklo sumanytojų Dzūkijos (Dainavos) regioninės etninės kultūros globos tarybos nare, ilgamete Dzūkijos (Dainavos) regioninio parko etnografe Onute Drobeliene ir jo autore, kita Dzūkijos (Dainavos) regioninės etninės kultūros globos tarybos nare, dailininke, Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininke Gintare Markevičiene.
Gal pradėkime nuo susipažinimo. Esate „cikrinės“ dzūkės – šiame regione gimusios ir užaugusios?
Onutė Drobelienė:
– Esu gimusi Sibire, o auginta Anykščiuose, tik vasarodavau Dzūkijoje. Gyvenu Dzūkijoje jau 40 metų, daugiau negu pusę savo amžiaus. Juk dzūkai – nebūtinai tik tie, kurie čia gimė. Gyvenimas žmones perkrausto, vieni atsikėlę greit įauga naujame regione, kiti abejingiau, bet vėliau įsitraukia. Aš tvirtai įaugau.
Gintarė Markevičienė:
– „Cikrinis“ dzūkas yra mano vyras ir dukros – „cikrinės“ dzūkutės. Na, o aš – „svetimšalė“, įaugusi, pamilusi šiuos kraštus ir sakyčiau svajingai išsikerojusi tiek Dzūkijos samanose, tiek šiluose. O užaugau šalies sostinėje, kasmet vasarodavau Žemaitijos vienkiemyje pas senelius. Gyvenau 6 metus Lietuvos miškų motinos glėbyje Punios šile, vienkiemyje prie Nemuno, o dabar 22 metus Dzūkijos sostinėje Alytuje – su vyru buvom vieni pirmųjų miesto žmonių, kurie kardinaliai pakeitė savo gyvenamąją vietą. Dabar dar vieną „sostinę“ į kolekciją įsitraukiau – treti metai vasarojame Dzūkijos nacionalinio parko širdyje – Marcinkonyse. Mokausi pieskose išlikt…
Ar buvo daug svarstymų ir pasiūlymų, kas galėtų būti pavaizduota Dzūkijos (Dainavos) metų ženkle?
O. Drobelienė:
– Buvo daug svarstyta, ar regionas nori švęsti šią krašto paminėjimo datą. Tačiau kai nutarėm, kad norim, jog tai puiki proga giliau pasidomėti šio regiono istorija, savo šaknimis, įvairiais kanalais, įvairiuose renginiuose pakalbėti, kuo dzūkai gyvena, kuo džiaugiasi, kad daugiau žmonių imtų didžiuotis, kad yra dzūkais gimę. O nutarus kreiptis dėl atmintinų Dzūkijos (Dainavos) metų paskelbimo, kilo klausimas, kaip prasmingiau tuos metus pažymėti. Visos regiono savivaldybės mąstė, kokiais renginiais galėtų prisidėti, iš visų dzūkiškų kampelių, jų kolektyvų ėmėm rinkti duomenis, kaip Dzūkija švęs, ką organizuos. Kas kaip gali – po šapelį, grūdelį sunešėm tą Dzūkijos (Dainavos) metų programą, kad geriau pajustume patys ir kitiems parodytume šio regiono dvasią ir savitumą. Vieni tai suvokia ir tuo gyvena, kiti – gal dar įsitrauks. Galvojam, kad mūsų tapatybei šie metai bus svarbūs. O grikio sėkla greitai išsirutuliojo kaip metų ženklas. Juk dažnai sakom, visa dzūko stiprybė iš grikelio.
G. Markevičienė:
– Regioninei etninės kultūros globos tarybai svarstant šį klausimą vieni siūlė vienokį simbolį, kiti – kitokį. Aš siūliau akcentuoti ne šiaip įdomų, gražų, pavienį atsitiktinį simbolį, bet pagalvoti, ką norim pasakyti apie save, kaip norim identifikuotis, ką prikelti, ką sustiprinti, o tik tada eiti prie simbolių konkretizavimo.
Gal galite papasakoti, būtent kaip kūrėte Dzūkijos (Dainavos) atmintinų metų logotipą?
G. Markevičienė:
– Domėjausi, kaip tokius ženklus kūrė kiti regionai – žemaičiai ir suvalkiečiai. Jie visgi rėmėsi savo herbo motyvu, istoriškumo detalėmis. Ir Alytaus kraštotyros muziejaus istorikai gvildenant Dzūkijos (Dainavos) metų renginio atidarymo koncepciją, scenarijų prašė remtis ne vien tik etnografiniais XIX –XX a. reiškiniais, aspektais, 770 metų data, bet ir šios datos prasme. Vis dar vyksta diskusija apie Dzūkijos herbo šūkį, kuriame jis užrašytas lotyniškai. Svarstoma keisti lietuvišku vertimu, kad šis šūkis pasiektų kuo daugiau žmonių. Gal tai lėmė, kad logotipe ir tai užkoduočiau – kitais vaizdiniais, bet apie tą patį.
Dzūkijos (Dainavos) herbe pavaizduotas šarvuotas karys, dešinėje rankoje laikantis auksinę alebardą, o šių metų ženkle pavaizduota ietis (alebarda), kurios kotas palaipsniui virsta juostos raštu – tarsi praeities ir šiandienos jungtis bei nusilenkimas protėviams, gynusiems Dainavos žemę, ką labai norėjome perkelti ir į šių metų ženklą.
Alebardos kotas, lyg ir atskira ietis, gija, riba tarp šios išskirtinės 770 metų Dainavos paminėjimo datos ir praeities, ji kalba apie praeities ir dabarties, apie istorijos ir etnografijos, apie dviejų pavadinimų buvusio (Dainava) ir esamo (Dzūkija) jungtį. O grikio sėkla – apie dzūkų kaip žmonių, jų žemės savitumą. Tas mažutis, širdelės formos Grikutis turėjo prisitaikyti prie šių nederlingų žemių, šio klimato, išlikti smėlynuose, įveikti, savaip nugalėti savo smailom briaunelėm visas negandas ir augti, išmaitinti šio krašto žmones – tai irgi buvo tarsi ginklas, išlikimo laidas. O jame pavaizduota ir dzūkų meilė savo žemei ir girioms, visai šaliai. Pabandžiau šias prasmes sujungti, gavosi logotipas logotipe, gal ir netipinis, gal kažkiek per smulkus, bet Dzūkijos (Dainavos) regioninė etninės kultūros globos taryba, jos visi nariai jame pamatė prasmę ir visas prasmes.
Dzūkijos (Dainavos) atmintinų metų logotipas sulaukė palaikymo?
G. Markevičienė:
– Jaučiausi pataikiusi į žmonių lūkesčius. Ir Etninės kultūros globos tarybos pastabose buvo vieningas pritarimas, net sakyčiau tikras šio krašto draugiškas kovingumas. Pritarė visi: „…taip tai mes, tai apie mus, mes tokie – smulkūs, subtilūs, gilūs, karingi, dainingi, kūrybiški, mes ne tik ginklai, išlikimas, mes ir smėlynai, didžiosios girios, pušynai. Man didžiausia dovana Dzūkijos (Dainavos) atmintinų metų logotipo kūrimo procese buvo per šį logotipą užmegztas ryšys su šio krašto žmonėmis, kažkokia atgijusi gija, subtiliai pulsuojanti Grikucio širdis žmonėse.
O. Drobelienė:
– Grikis labai svarbus augalas dzūkams, tinka mūsų pieskoms. Ir išskirtinis savo išvaizda, stotu – nenulenkiantis galvos. Rugio varpa svyruoja nuleidusi galvą, o grikelis visada stovi tvirtas, parausta, žiedais apsipila, paskui subrandina grūdus, o stovi galvą iškėlęs. Tad grikis puikiai tinka dzūko išlikimo simboliu būti, kad grikių sėklų maišelis ir kaip suvenyras gali būti, linkėjimas sėti, pjauti ir išlikti stipriems savo dvasia.
Etninės kultūros globos taryba kartu su Dzūkijos (Dainavos) regionine etninės kultūros globos taryba kviečia visus šiemet Dzūkijos (Dainavos) metų ženklą kuo plačiau naudoti: leidiniuose, renginių atributikoje, interneto svetainėse, susirašinėjimo dokumentuose, ant suvenyrų ir t. t. Ženklą galima atsisiųsti iš Etninės kultūros globos tarybos svetainės www.ekgt.lt. Šis ženklas turi kelis variantus: vertikalųjį ir horizontalųjį bei sutrumpintas versijas, pagal poreikį galima pasirinkti.
Kovo 29 d. Dzūkijos sostinėje Alytuje vyksiančiame iškilmingame Dzūkijos (Dainavos) metų atidaryme nuskambės ir Grikucio sakmė. Kaip ji skamba, ką simbolizuoja?
O. Drobelienė:
– Mūsų renginys vadinsis Dainavos sakmė, kuriame daug kalbėsim per grikį kaip apie Dainavos simbolį. Ta mūsų Grikucio sakmė prasideda taip. Kai Dzievulis sukūrė pasaulį, rado kišenėj grūdelį, panašų į širdelį, ir ėmė mislyt, kam atiduot. Glestelė žemelėn, pamatė žmonelius, pieskelėse paskendusius, ir numetė grūdelį jiems žemėn.
G. Markevičienė:
Ši O. Drobelienės sukurta sakmė apie Dzūkijos atsiradimą yra tarsi senųjų pasakų, pasakojimų, sakmių stilistikos tąsa su atpažįstamais jaukiais šio regiono kultūros, gamtos simboliais. Ji primena, kas mes esame, ką turime įdomaus, išskirtinio ir sakralaus šiame krašte, ką turime išsaugoti, tęsti. Tai yra daugiau nei sakmė. Manau, atėjo laikas apie savo krašto etninius-identiteto dalykus kalbėti su gyvu ir kūrybišku pajautimu. Atsimenu, diskutavom su Onute, ar galima kurti sakmes, ar tai nėra nusižengimas? Prisiminus tai norisi tik nusišypsoti …
O ką manote apie plačiai žinomą posakį, apibūdinantį, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos, jei ne grikiai ir ne lyšiai (suprask lęšiai) dzūkų bernai būt nuplyšę?
O. Drobelienė:
– Manau, kad šį posakį patys dzūkai ir sugalvojo vienu sakiniu šmaikščiai pasakyti, kokie jie yra. Taip pasakius nėra šaipomasi, nes „čysta prauda“ pasakyta. Tas gamtos gėrybių surinkimas buvo labai svarbus, mokėjo tas gėrybes pasiimt iš gamtos jos neniokodami, nesužalodami, saikingai – „nikdzi nekirto šakos, už kurios pacys laikės“.
G. Markevičienė:
– O aš manau, kad šis posakis dar ir apie tai, kas ir šiais laikais labai aktualu. Tai mokėjimas tam tikrus nepriteklius, trūkumas paversti savastim, jų nesmerkti, nekritikuoti, neatmesti pirmiausia patiems sau. Šis posakis apie savivertę: paties žmogaus ir viso krašto. Taip, mes kitų regionų žmonių akimis šiuose smėlynuose „basi, apiplyšę…“, bet užtat turbūt esame darbščiausi, kūrybiškiausi, jautriausi, subtiliausi, šmaikštūs ir dar visokie kitokie. Ir mes išlikom, turėdami visiškai kitokias patirtis, pamokas. Norėčiau pamatyti, kokiais rūbais pasirėdę būtų šių pieskų pievose ir miškuose kitų regionų atstovai.
Kaip apibūdintumėte dzūkų charakterį?
O. Drobelienė:
– Apie išskirtinę dzūkų gamtojautą ir miško, gamtos pažinimą jau minėjau. Dažnai kalbama apie dzūkų svetingumą, draugiškumą ir tam tikrą artistiškumą. Jų nereikia prašyt, maldaut, kad padainuotų – dzūkas ilgai neprašomas ką nors paporins, nusišypsos, papasakos, greitai ir ašarą nubrauks ir vėl nusišypsos. Prisimenu, kaip dirbdama Dzūkijos nacionaliniame parke vaikštinėjau po kaimus – kuo bebūtų bobulė užsiėmus, jei sulaukė svečių, viską meta ir skuba vaišint kuo turi. Dažnai girdžiu posakį: „Svečias kieman, dzievulis namopi“, negalvojo, kad reikia nors guruliuką sau pasilikt. Esu klaususi, ar visus taip sutinka. Atsakydavo maždaug taip: „Nė nežinau. Visus vaišinu, visiems duodu, o man visad sugrįžta. Nebuvo taip, kad neturėčiau duonos kąsnelio ir ko skanesnio“.
Ar kada kas prašė Dzūkijos kaime ateit į krikštynas, vestuves. Gimė vaikelis, tuoj moteriškės subėgs pasižiūrėti, kuri audinio gabalėlį atrėžė, kuri pyragą iškepė. O jei vestuvės, suėjo visas kaimas: „Su savo bandu visur landu“. Ir vienišą senuką visas kaimas išslaugys.
Tas draugiškumas, bendruomeniškumas iki šiol gyvas?
– Taip, gyvas. Aš atsikrausčiau į Margionių kaimą spalio mėnesį, kaimynai manimi labai rūpinosi. Jie suprato, kad neturėjau daržo, nieko neužsiauginau, tai nešė kas bulvių, kas svogūnų. Ir vienišam senukui skerdžiui kaime pastatė pirkutį. Kai tas visai atsigulė ant patalo, kaimo moterys pasidalino dienomis, valgyt nešė ir prižiūrėjo, išslaugė iki mirties, su bažnytėle palaidojo ir po kelių dešimtmečių kaimas jo kapelį prižiūri.
Dzūkams padeda tradicijos. Kaip mat atsakys: „Taip darė mūsų diedai (suprask, protėviai)“, vadinasi, tai patikimas dalykas. Dzūkų konservatyvumas padėjo jiems išlikti, išsaugoti ir tarmes, ir tradicijas. Kokio užsispyrimo reikėjo ant tų pieskų išgyventi, pirkutes pasistatyti ir sugebėti tiek šimtmečių gyventi. Juk kai kur pieskose net kumelaitės klimpdavo iki pilvo…
G. Markevičienė:
– Atvykusi į Dzūkiją pasijutau kiek kitoje planetoje. Ilgai negalėdavau ir dabar nelabai galiu nuspėti žmonių žingsnių į priekį – jie ne tokie, kokių tikiuosi, prie kokių buvau įpratusi. Dzūkai labai subtilūs savo kalba, švelnesni, jų humoras užslėptas. Atsimenu, vyro brolio žmona pirmąkart atvažiavo pas mus į vienkiemį, po kiemą sukasi, į vidų neina. Nesupratau, kodėl. Vyras paaiškino: „Tu turi pakviesti, ji neužeis nepaprašyta“. Žodžiu, nors Lietuva yra maža, regionų skirtumai egzistuoja, dzūkų ir žemaičių charakteriai tikrai yra skirtingi, tuo puikiai įsitikinau.
Grikiai elektrėniškių akimis
Elektrėnų savivaldybė yra Dzūkijos regiono pakraštys. Tad pasidomėkime, kaip Dzūkijos (Dainavos) metų ženklą – grikio grūdą – vertina šio krašto žmonės.
Elektrėnų savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas Donatas Matijoška:
Elektrėnų savivaldybėje grikiai nėra vyraujanti kultūra, bet yra auginami. Pernai ūkininkai deklaravo 426 ha grikių, tai sudarė 3,6 proc. iš visų auginamų javų. Pastaraisiais metais grikių plotai Elektrėnų savivaldybėje didėja. 2021 m. jų buvo auginama 289, 2020 m. – 257, 2019 m. – 219 ha.
Anksčiau grikiai taip pat buvo kiek populiaresni – 2018 m. savivaldybėje jų buvo auginami 423 ha, beveik tiek pat, kiek ir pernai, po to trejus metus ūkininkai jų augino mažiau, dabar vėl grįžta prie šios kultūros. Tad Elektrėnų savivaldybėje ji yra sava.
Ekologinio ūkio savininkė Rita Marcinkevičienė:
– Pradėję ūkininkauti auginom įvairesnių kultūrų, taip pat ir grikių. Tačiau čia jie nelabai augo, juos labai vėlai reikia nukulti, džiovinti. Tad dabar ūkyje grikių neauginam. Tačiau sutinku, kad grikio sėklyte labai tinka kaip Dzūkijos simbolis – šiame regione tai tradicinis ir išskirtinai mėgstamas augalas, tikrosios – miškų ir pieskų – Dzūkijos žmonių išganymas. Jų dabar daug kas augina ir naudoja labai įvairiai. Ne tik kruopoms gaminti ir košei virti, bet ir pyragams kepti, įvairioms edukacijoms. Grikiai ir maitina, ir garsina dzūkus.
Mokytoja, tautodailininkė ir audėja Ona Patronaitienė:
Dzūkija yra smėlingas kalnelių kraštas, čia grikiai yra geriausiai derantis javas, tarsi šio etnoregiono simbolis, kuris maitino žmones nuo senų senovės. Aš užaugau Suvalkijos pakraštyje, galima sakyti ties riba su Dzūkija. Ten jau prasideda ir kalniukai. Ant vieno netolimo kalniuko ten sėjo grikius, mums jie buvo išskirtinai gražūs – mergaitės eidavom žiūrėti, kaip žydi, medumi kvepia. Labai gražus augalas. Neabejoju, kad labai tinka kaip Dzūkijos (Dainavos) atmintinų metų ženklas. O dabar, regis, grikiai ir žemės ūkyje išpopuliarėjo, plačiau auginami – juk labai vertingi.