Alvydas Šumskas: pakilus į viršų, visi rūpesčiai lieka ant žemės

Alvydas Šumskas: pakilus į viršų, visi rūpesčiai lieka ant žemės

Virginija Jacinavičiūtė

Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas
Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas

Rašydami publikacijas projektui „Šimtmečio portretai“ aplankėme didžiąją dalį savivaldybės kaimelių ir mieste­lių, o šį kartą pokalbis vyko Vilniuje, visai šalia oro uosto, kuriame kasdien daugybę kartų kyla ir lei­džiasi lėktuvai. Tokia oro uosto idilė puikiai pažįstama ir sava lakūnui, Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojui Alvydui Šumskui, augusiam Sabališkėse, lėktuvais apskridusiam pusę pasaulio.

Seneliai
Alvydo senelis iš tėvo pusės buvo Romualdas Šumskas. Išlikę dokumentai rodo, kad R. Šumskas 1930 m. ir vėlesniais metais buvo Kietaviškių valsčiaus Sabališkių seniūnijos seniūnas. Seniūnijai priklausė Sabališkių, Alynkos, Šarkinės kaimai, Salos, Mažyklės vienkiemiai, Kakliniškių ir Raistinės kaimai. Iš knygos „Kietaviškės“ galima atsekti, kad R. Šumskas gimė 1896 metais. Jis 1917–1918 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kovėsi su bolševikais, buvo sužeistas ties Gaižiūnais. Grįžęs iš karo, Romualdas Šumskas apsigyveno Sabališkėse.
R. Šumskas vedė Teklę Kanapkaitę iš Sabališkių, sutuoktiniai susilaukė 6 vaikų: Broniaus (Alvydo Šumsko tėčio), Vaclovo, Juozo, Vytauto, Onos ir Emilijos, gyveno Vievyje.
Kai Alvydas Šumskas gimė, senelis jau buvo miręs, todėl pri­siminimų apie senelį liko tik tiek, kiek tėvai papasakojo. Iš tėčio Alvydas yra girdėjęs, kad senelis buvęs labai raštingas, apsiskaitęs žmogus, tikras eruditas, galbūt todėl ir buvo išrinktas kaimo seniūnu. Senelis buvo sukaupęs didelę biblioteką, tačiau per karą sukrovė knygas į skrynias ir užkasė netoli kluono. Sūnūs bandė vėliau šias skrynias surasti, tačiau nepavyko.
Pokariu seniūno pareigos tapo R. Šumsko ligos priežastis, mano A. Šumskas. Bijodamas sovietų persekio­jimo ir tremties R. Šumskas pasiligojo ir numirė būdamas gana jaunas.
Senelė Teklė, pamena Alvydas, buvusi daug vyresnė už senelį, po vyro mirties ji gyvenusi kartu su Alvydo tėvais Sabališkėse. Alvydas pamena padėdavęs senelei daržą ravėti, tuo pačiu ir daržoves išraudavęs, nes buvo vos trejų, ketverių metų. Daugiau pisiminimų apie senelę Alvydui neišliko, nes mirė ji 1957 m., kai Alvydas buvo dar visai mažas.
Sabališkių seniūno Romualdo Šumsko tėvai Juozas ir Ona Šums­kai gyveno Sabališkių kaime. Jie vertėsi žemdirbyste, tačiau žemės turėjo nedaug, gal todėl sūnus Andrius ir patraukė į Ameriką. Čia jis vedė žmoną lietuvaitę ir visą gyvenimą nugyveno JAV. Vaikų neturėjo, padėdavo giminaičiams sunkiuoju pokario laikotarpiu siųsdamas siuntinius iš JAV.

Mamos pusė

Janina Šumskienė su dukterėčia Daiva
Janina Šumskienė su dukterėčia Daiva

Alvydo seneliai iš mamos pusės – Jonas Pupalaigis ir Scholastika Bušinskaitė. Apie mamos tėvus išsiklausinėti Alvydas nespėjo, todėl daugybė giminės istorijos faktų iškeliavo Amžinybėn kartu su mama Janina. Alvydas žino, kad seneliai gyveno Lapaikos kaime, ūkininkavo. Senelių namas stovėjo netoli geležinkelio ir dėl šios priežasties senelis Jonas karo metu negalėdavo nakvoti namuose, taip saugojo save ir šeimą nuo nelaimės. Raudonieji partizanai eidami geležinkelių sprogdinti, pirmiausia mobilizuodavo vietinius gyventojus, kad jie išžvalgytų teritoriją, įsitikintų, kad nėra vokiečių sargybinių ir tik vėliau eidavo minuo­ti bėgių.
Jonas ir Scholastika turėjo dvi dukras ir tris sūnus. Vyriausias brolis Juozas dirbo geležinkelyje, Motiejus gyvena Dūsmenyse, buvo pedagogas, Česlovas dirbo vadybinį darbą Vievio malūne ir šiuo metu gyvena Vievyje, viena iš dukterų anksti mirė, o Alvydo mama Janina Amžinybėn iškeliavo šių metų pavasarį, būdama 92 m.

Tėtis
Alvydo tėvas Bronius per Antrąjį pasaulinį karą, kai grįžo sovietų armija, buvo mobilizuotas ir nukreiptas į 16 lietuviškąją diviziją. Kai vokiečiai surengė kontrpuolimą, prie Kelmės jis buvo sužeistas į koją. Kariavo B. Šumskas tik kelis mėnesius. Iš tėvo pasakojimų Alvydas prisimena, kad per karą jo tėtis buvo paskirtas tiesti plentą Vilnius–Kaunas. Plentas buvo grindžiamas iš akmenų, ku­riuos reikėjo skaldyti. Dar dabar važiuojant nuo Rykantų link Lazdėnų yra išlikusi seno kelio atkarpa, kurioje ne vieną akmenį savo rankomis yra įspraudęs B. Šumskas. Tiesti kelią buvo alinantis darbas, todėl 18-metis jaunuo­lis pasiprašė savanoriauti baltaraiščiu, saugoti karo belaisvius Vievyje. Tačiau šis darbas ilgai netruko. B. Šums­kui saugojant prie Neries besidarbuojančius sovietų kariškius, du iš jų pasiprašė pasimaudyti. Savanoris lei­do jiems įbristi upėn, o belaisviai pasileido upės vaga ir paspruko, todėl B. Šumskas buvo atleistas iš tarnybos.
Antrajame pasauliniame kare dalyvavo ir vyriausias R. ir T. Šumskų sūnus Vaclovas. Jis taip pat priklausė 16 lietuviškajai divizijai ir kariavo vaduojant Klaipėdą.
Alvydo atmintyje išliko dar viena istorija apie karo laikų įvykį, kuris galėjo skaudžiai pasibaigti ne tik Šumskams, bet ir kitiems Sabališkių jaunuoliams. Kai grupė bendraamžių kažkurioje Sabališkių sodyboje susirinko pasilinksmint, kažkas pranešė vokiečiams, kad tarybiniai partizanai susirinko. Jaunimui bevakarojant, vokiečiai atvyko ir pradėjo šaudyti. Kas spėjo, per langus išsilakstė, pasislėpė bulvių vagose. Tėvas Alvydui pasakojo, kad jam tarp bulvių gulint, palei galvą skrido kulkos ir krito pakirsti bulvių daigai. Vokiečiai, tuos, ką rado, susistatė prie kluono. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei tėvo jauniausias brolis Juozas nebūtų mokėjęs kalbėti vokiškai. Jis atvykęs išaiškino kareiviams, kad tai ne partizanų susirinkimas.

Atsikėlė į Sabališkes

Romualdo ir Teklės Šumskų vaikai: viršuje - Vytautas, Juozas, Bronius, Vaclovas Šumskai, Ona Šumskaitė Janulevičienė ir Emilija Šumskaitė Levickienė
Romualdo ir Teklės Šumskų vaikai: viršuje – Vytautas, Juozas, Bronius, Vaclovas Šumskai,
Ona Šumskaitė Janulevičienė ir Emilija Šumskaitė Levickienė

Bronius Šumskas šeimą sukūrė 1947 m., vedė Janiną Pupalaigytę iš Lapaikos kaimo. Šeima susilaukė dviejų sūnų – Romualdo ir Alvydo. Alvydas gimė Bačkonyse, tėvas tuo metu dirbo Žiežmariuose, rodos, buvo valdininkas. Į tėviškę Šums­kai su dviem atžalomis grįžo, kai buvo pradėta Lietuvos elektrinės statyba. Alvydas pamena, kad sekančiais metais jam suėjo 6 metai ir tėvai nusprendė leisti sūnų į Mažyklės pradinę mokyklą. Mokykla buvo įrengta name, kuris buvo atimtas iš Sajetų šei­mos. Viename dideliame kambaryje, kartu mokėsi 4 klasių mokiniai, kuriuos mokė tik viena mokytoja. Alvydas, vieną vėlyvo rudens dieną išėjo į mokyklą, o tądien daug lijo, kelias buvo purvinas, o Alvydas keliavo su vyresnio brolio batais, tie batai pakeliui pasirodė jam negražūs, nepatiko, kad jie per dideli, tad berniukas apsisuko ir grįžo namo. Į mokyklą Alvydas sugrįžo jau būdamas septynerių. Į namą, kuriame veikė Mažyklės mokykla, sugrįžo senieji savininkai, o pradinė mokykla buvo įsteigta Draugystės g. 4 name. Alvydą mokė viena pirmųjų Elektrėnų mokytojų Aldona Obolevičienė. Mokytoją prisiminęs, Alvydas iki šiol ja žavisi. Kažkurioje klasėje vaikai ruošėsi karnavalui, kuriame Alvydas turėjo vaidinti žirnį. Alvydo mama Janina buvo siuvėja, todėl jis iš mokytojos pasiėmė knygą su kostiumų pavyzdžiais, o mama pagal tuos pavyzdžius pasiuvo išskirtinį kostiumą. Alvydas sako negalintis atsistebėti, kokią išlavintą atmintį iki šiol turi jo mokytoja – po daugelio metų susitikusi Alvydą ji jam pasakė, kad žirnio kostiumas buvęs pats gražiausias. Baigęs pradinę mokyklą, Alvydas mokėsi Elektrėnų vidurinėje mokykloje, o pradėjęs mokytis lakūno amato, vis rečiau grįždavo į Sabališkes.

Giminėje 4 lakūnai

„Alvydas, mano pusbrolis, gerai mokėsi, buvo geras vaikas. Jau vaikystėje svajojo apie lėktuvus. Prisimenu, kai jie su pusbroliu žaidžia kieme, tai pusbrolis vaizduoja vairuotoją ir ūždamas sukioja vairą, bėgioja aplinkui ratais, o Alvydas įlipa į medį, ir ūždamas skrenda lėktuvu. Tai jo svajonė ir išsipildė“, – yra pasakojusi Alvydo pusseserė Vida Meyer. Alvydas neabejoja, kad stiprus noras tapti lakūnu atėjo dar vaikystėje, ir yra tikras, kad tam didelės įtakos turėjo faktas, kad tuo metu artimoje aplinkoje jau buvo du la­kūnai. Dėdės Vaclovo žmonos­ Onos Umbražiūnaitės brolio du sūnūs – Alvydas ir Linas – buvo lakūnai. Linas Umbražiūnas buvo civilinis, Alvydas – karo lakūnas. Dėdė Vaclovas gyveno Žiežmariuose, A. Šumskas svečiavosi dėdės namuose, kai šalia Žiežmarių nusileido lėktuvas. Visi vaikai, susižavėję, puolė prie uniforma apsivilkusio lakūno. Pamačius tą susižavėjimą, noras tapti lakūnu dar labiau sustiprėjo. Alvydo šeima jau gyveno Sabališkėse, kai vaikai nugirdo, kad ties Žasliais skraido lėktuvas, kuris barsto trąšas. Alvydas su grupe vaikų šoko ant dviračių ir pasileido Žaslių link, kad pamatytų iš arčiau tą lėktuvą. Deja, jėgos greitai išseko ir lėktuvo, žinoma, pavyti vaikams nepavyko. Svajonės tapti lakūnu Alvydas niekada nepamiršo ir baigęs 12 klasę žinojo, kad taps pilotu. Abejojo Alvydas tik tuomet, kai reikėjo rinktis, civiliniu ar karo lakūnu tapti. Iš pradžių matė save karo lakūnu, vėliau pabendravęs su kitais lakūnais išgirdo nuomonę, kad norint skraidyti, geriau būti civiliniu lakūnu, o norint uniformos – karo lakūnu. Alvydas norėjo skraidyti, todėl kariniam komisariatui teko pranešti, kad pasirinko civilinio lakūno poziciją. Nuo karinės tarnybos atgrasė ir tai, kad būtų tekę kariuomenėje tarnauti 25 m., o tokie pančiai atrodė per stiprūs.
Po kurio laiko A. Šumsko pavyzdžiu pasekė ir pusbrolis Marius Pupalaigis. Jis jau 15 metų yra pilotas ir ketvirtasis lakūnas tarp giminių.

Kelias

Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubo nariai stebi varžybas, 1983 m. Alvydas Šumskas - trečias iš dešinės
Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubo nariai stebi varžybas, 1983 m. Alvydas Šumskas – trečias iš dešinės

Stojant į prestižiškiausią Sasovo lakūnų mokyklą, Alvydas turėjo pristatyti pažymą iš karinio komisariato. Administracijos atstovai jam tada pasakę, jei neįstosi į lakūnų mokyklą, tarnausi Kamčiatkoje, atokiame Rusijos krašte. Tada Alvydas suprato, kad buvo reikalingas kariuomenei ir sudaužė komisariato karininkų viltis.
Alvydas sako, kad įstojimas į lakūnų mokyklą prilygo kone stebuklui, nes vien medicininė apžiūra didžiajai daliai pakišdavo koją. Jei neuropatologas pamatydavo drėgnus delnus – įstoti jokių šansų. Belaukdami eilėje pretendentai į lakūnus vis skubėdavo plauti rankų, kad gink dieve, jos nesuprakaituotų, neišduotų jaudulio. O Alvydui Šumskui likimas išdaigą pakišo vizito pas okulistę išvakarėse. Tą vakarą jis maudėsi mariose ir grįžtant nuo Mažyklės jam į tarpuakį įgėlė bitė. Regėjimas buvo puikus, tačiau sunku buvo įtikinti okulistę, kad akys užtinusios dėl bitės įkandimo, pasirašyti ji sutiko tik atslūgus patinimui. Išbandymų pateikė ir paskutinis vizitas pas terapeutę. Tądien buvo itin karšta diena, todėl pavalgius pietus, padažnėjo Alvydo pulsas, spaudimas buvo per aukš­tas. Kaip sako Alvydas, nežinia kuo kaimo berniokas įtiko gydytojai, bet ši nesužlugdė jo vilčių tapti lakūnu, tiesa, paskyrė atlikti visą aibę papildomų tyrimų, kurie užtruko tris dienas.
Per stojamuosius egzaminus irgi buvo pavojus susikirsti, tačiau pačiu laiku laimė atėjo į pagalbą. Spręsdamas matematikos uždavinius, Alvydas užstrigo ties trečia užduotimi ir niekaip negalėjo rasti atsakymo, jau buvo praradęs viltį. Tačiau vos atėjęs atsakinėti, jis tarsi praregėjo ir įveikė tą užduotį. Alvydas Sasovo lakūnų mokyklą baigė su pagyrimu, taip vadinamu Raudonu diplomu. Nors ir pats buvo kruopštus, jis dėkingas likimui, kad šis nepagailėjo sėkmės.

Kaune
Baigęs mokslus, Alvydas buvo paskirtas į Kauno jungtinį aviacijos būrį. Tuomet Alvydas nežinojo, kad Kaunas – tikra prapultis pilotui, kad visi jauni pilotai svajoja tik apie Vilnių. Kaune vienas vadas turėdavo po du antrus pilotus, todėl sunku būdavo praskristi privalomą valandų skaičių. Tačiau netrukus situacija apsivertė aukštyn kojomis, ir Alvydas net neprikaupęs būtino skraidytų valandų bagažo, tapo vadu. Jis barstė laukuose trąšas, skraidindavo gydytojų brigadas, konsultantus pas ligonius.
Alvydas gerai pamena savo pirmąjį gamybinį reisą į Druskininkus. Lėktuvo komanda per treniruotę gavo skubų įsakymą tūpti ir nuskraidinti gydytoją į Druskininkus. Oras tądien buvo labai prastas, vienas pilotas laikė šturvalą, kitas dairėsi, kada priskris Nemuno kilpą, tuomet bus metas tūpti. Nutūpus, gydytojai išskubėjo pas ligonį, o grįžę pasakė „Nebėra Antano“. Pasirodo, tuo metu kurorte ilsėjosi ilgalaikis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, o medikai skubėjo gelbėti būtent jo gyvybės, tačiau išgelbėti politiko nepavyko. Kitą dieną lėktuvo komandą tardė KGB, jie norėjo išsiaiškinti, ar viskas buvo padaryta laiku ir tinkamai.

Skrydžiai Boeing‘u

A. Šumskas po skrydžio į Afriką
A. Šumskas po skrydžio į Afriką

Šių metų birželio 18 d. Alvydui Šumskui sukako 65 metai. Šis amžius yra riba, kurią peržengus nebegalima valdyti komercinių keleivinių lėktuvų. Didelius lėktuvus, talpinančius vidutiniškai 150 keleivių, A. Šumskas pilotavo 10 metų. Per šį laiką aplankė kone visas Europos šalis, nesusiklostė nuvykti tik į Kiprą ir Andorą. Turistus daugybę kartu Alvydas skraidino į pamėgtus Tuniso, Egipto, Bulgarijos, Maroko miestus. Skraidindamas jūrininkus dažnai lankėsi Afrikoje, per poilsio valandas maudydavosi vandenyne, rasdavo laiko pamatyti egzotišką laukinę gamtą. Tačiau labiausiai jį sužavėjo grožis, atrastas daug arčiau, Islandijoje. Alvydas sako, kad būtent šios šalies laukinė gamta, samanomis padengti akmenys, lagūnos, geizeriai bei kriokliai atima žadą ir ilgam išlieka atmintyje.
Atliekant užsakomuosius skrydžius Alvydui ne kartą teko skraidinti žinomus asmenis: smuiko virtuozę Vanesą Mae, Tibeto dvasinį ir politinį valdovą Dalai Lamą, politiką Česlovą Juršėną, prezidentą Algirdą Brazauską ir kt. A. Brazauskas Alvydui palikęs labai gerą įspūdį. Jis visuomet buvęs paprastas, neįlipdavo į kortežą, nepadėkojęs ir neatsisveikinęs su pilotais. Alvydas prisimena komišką įvykį, kai A. Brazausko žmona Kristina pajuo­kavusi, kad tokį didelį žmogų toks mažas lėktuvas skraidina. A. Brazauskas, su jam įprastu kuklumu atsakęs: „Geras tas lėktuvas“.

Šeima

Sūnus Darius Šumskas
Sūnus Darius Šumskas

A. Šumską su pirmąja žmona suvedė ta pati aistra – ne tik Alvydas, bet ir pirmoji žmona norėjo skraidyti. Kai Alvydas mokėsi Sasove, tėvai atsiuntė jam laikraštį, kuriame buvo išspausdinta merginos nuotrauka ir parašyta, kad merginos lanko Vilniaus aeroklubą, netrukus sės už šturvalo ir raižys mėlyną dangų. Alvydas buvo įsitikinęs, kad skraidyti gali tie, kas baigia lakūnų mokyklą ir pasipiktino, kad kažkokios merginos iš aeroklubo turi tokių didelių užmojų. Alvydas parašė į redakciją ir paprašė tos merginos adreso. Pirmajame laiške Alvydas išdėstė, ką jis galvoja apie tokias lakūnes, tačiau dar neįtarė, kad šis laiškas būsimos draugystės pradžia. Grįžęs iš Sasovo, po metų draugystės, Alvydas vedė lakūne svajojusią tapti Ireną ir susilaukė sūnaus Dariaus.
Su antrąja žmona Violeta Alvydas susipažino prieš 15 metų. Draugystė užsimezgė darbe. Tuo­met, kaip ir dabar, Alvydas Šums­kas ėjo Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Su antrąja žmona Alvydas susilaukė dukros Gretos. Dukra eina į penktą klasę, o sūnus Darius baigė Žurnalistikos institutą, ilgą laiką dirbo laikraštyje „Respublika“.

A. Šumskas su žmona Violeta
A. Šumskas su žmona Violeta

Maži būdami vaikai dažnai turi svajonių profesijas, tačiau užaugę dažniausiai pasirenka visai kitus kelius. Alvydas Šumskas savo svajonės niekada neišmainė į jokią kitą. Atkakliai tos svajonės siekė ir spalio mėnesį skaičiuos 45-uosius metus aviacijoje. Sakoma, kad pasirinkus sau skirtąją profesiją, darbas tampa poilsiu. Šis pastebėjimas puikiai tinka mūsų kalbintam pilotui. „Kai sirguliuodavau, blogai jausdavaus, po skrydžio visada pasijusdavau geriau… Pakilus į viršų, rodos, visi rūpesčiai lieka ant žemės, todėl prieš skrydį visuomet sakydavau, kai pakilsiu, tai pailsėsiu“, – pasakojo A. Šumskas.
Plati ir savo kraštui prasmingus darbus atliekanti Šumskų giminė išsisklaidė po Lietuvą ir dėl darbų gausos nedažnai susitinka. Alvydo tėvo brolis Juozas apie giminės istoriją yra išleidęs knygą, bet ji neužsiliko šeimos bibliotekose. Alvydo senelio, Sabališkių seniūno Romualdo nuotraukos taip pat nesuradome, per vėlai sužinojome, kad ją surasti galėtume pas Kaune gyvenantį dėdę Juozą, kuris knygą išleido. Dar viena giminės atžala – profesorius, medicinos mokslų daktaras Linas Šumskas – dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete, yra vyr. mokslinis darbuotojas.

Komentarai:

Komentuoti: Darius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69