Lietuvos diabeto asociacijos konferencijoje Vilniuje. Šalia A. Sodonio Druskininkų „Atgajos“ diabeto klubo pirmininkė Jelena Šimonienė
Janina Girsė
Elektrėnų savivaldybės senjorai bei neįgalieji kultūrinių veiklų nestokoja. Kai kurie jau nebespėja, pasirinkę kelias, visur dalyvauti. Eina ten, kur įdomiau. Sako, kad malonu lankytis miesto bibliotekoje penktadieniais, kur organizuojama spaudos apžvalga. Ne tik menas ar politika rūpi, bet kasdieniai rūpesčiai dažnai kamuoja, naktimis neleidžia užmigti. Ir apie tai norisi pasipasakoti, patarimų išgirsti. O čia dažniausiai akys krypsta į tuos draugijų pirmininkus, kurie patikimi, gebantys užjausti, patarti ir padėti.
„Elektrėnų kronika“, vykdydama projektą „Laikmečių mozaika“, daug dėmesio skiria pasakojimams apie nusipelniusius Elektrėnų savivaldybės asmenis, jų svarbius darbus, pasiektus rezultatus ir laimėjimus. Aplink mus apstu tokių žmonių ir dar daugiau jų istorijų – paprastų nepaprastumu, prasmingų ir pamokančių. Patirtis ir išmintis svarbi ne tik jaunimui. Visiems. Kai žmogus sąžiningai Lietuvos elektrinėje išdirba 42 metus ir iki dabar, jau 22-eji metai, savanoriškai vadovauja Elektrėnų diabeto klubui, yra vertas pagarbos. Toks yra Alfonsas Sodonis. Pasak jo, ateina laikas, kai nuveikti negali daugiau, nei įmanoma. Bet veikti privalai.
Šis garbus asmuo jau trečią dešimtmetį yra Elektrėnų diabeto klubo siela ir Lietuvos diabeto asociacijos komiteto narys. Jo paties žodžiais konstatavus, kad metai jau šias pareigas daro per daug sunkias, konferencijos metu pasiprašė būti atleidžiamas. Ilgametę patirtį šiame bare sukaupęs, paprašytas bendrijos narių, lieka tarybos narių sudėtyje.
Kas rūpi šiandien Alfonsui?
Man dabar pirmiausia sveikata rūpi, kojos dreba, Parkinsono liga. Politika domiuosi, įdomu, kas darosi šiame laike, neseniai ukrainiečiai susprogdino elektros pastotę, išleido aušinimo skystį Kaliningrado srityje, liko žmonės be elektros. Ten kažkoks karinis pramoninis kompleksas, gamykla kažkokia. Dar šeima labai rūpi, mane palaiko, rūpinasi. Man neramu dėl atsakomųjų padarinių, nes dukros namai visai šalia Kaliningrado sienos, tik per upelį. Kartais pajuokauju, jei bevedžiojant šunį, šis bando plaukti upele, už kurios jau Kaliningrado sritis, tai „liepiu“ neplaukti į kitą pusę upės, nes bus užfiksuotas pažeidimas.
Jei žiūrėtumėte iš savo amžiaus pozicijos, kas dera Jūsų amžiaus žmogui, o kas ignoruotina?
Na, kas viskuo domisi jaunystėje, tai ir dabar nepaliauja: skaito laikraščius, lanko paskaitas, domisi įvairiausia žiniasklaida. Jei nesidomėtų, tai būtų neįdomu gyventi, be to, juk viskuo besidomintis žmogus tampa patrauklus pašnekovas, atranda nemažai bendraminčių. Šviesios atminties mano sutuoktinei Elenai labai patiko koncertai, visuomet lankydavomės. Taigi, kokią veiklą žmogus bepasirinktų, pasirinkimas turi būti sąmoningas. Kai domiesi, viskas tampa labai artima.
Algimanta Žukauskienė veda laidą „Mano pasas meluoja“. Netyčia sužinojau, kad ir Jūsų pasas meluoja. Tiesa?
Šiek tiek meluoja. Esu gimęs kovo 17 dieną, o kadangi mažulėlis susirgau, nuvežė į ligoninę, tuomet dar neregistruotą – pokaris buvo, tai įrašė datą vėliau, kai krikštijo. Tai oficialiai švenčiu savo gimtadienį per krikštynas.
Derėtų priminti visoms draugijoms, besiruošiančioms sveikinti Alfonsą Sodonį aštuoniasdešimtmečio proga, naujieną, kad jubiliejus paskubėjęs, teks gėlių teikti per krikštynas.
Viskas gerai, gimtadienis pagal pasą dar ateis.
Kur Jūsų gimtinė? Gal paminėtumėte keletą šios vietovės istorijų?
Gimiau Žydeikiškėse, netoli Kruonio (apie 10 km). Kaimo šiaurėje teka Limšius, šalia šio driekiasi Palimšio miškas. Minima, kad XVII amžiaus pradžioje Ivanas ir Aleksandras Oginskiai jiems priklausiusią kaimo dalį pardavė savo motinai, o ši (Regina Oginskienė) po dvejų metų padovanojo Žydeikiškių kaimą Kruonio unitų vienuolynui. Minėto amžiaus pabaigoje Žydeikiškėse buvo palivarkas ir šešios sodybos. XVIII a. pradžioje palivarkas priklausė Vilniaus šv. Dvasios vienuolynui, vėliau jį nuomojo dvasininkas Slomskis. Tada jau minima, kad kaime gyveno 12 šeimų. Buvo išvardintos pavardės: Dainių, Zenevičių, Belevičių ir kt. Paminėti ir Sodoniai. XX a. pradžioje jau minimos trys gyvenvietės Žydeikiškių vardu: kaimas, palivarkas ir viensėdis. Didžiausio sklypo savininkas buvo Jonas Sodonis. Kaime tuo metu buvo paplitusios Dainių ir Sodonių pavardės. Žydeikiškių vaikai lankė čia esančią pradinę mokyklą. Joje 22 metus išdirbo mokytojas Mykolas Pirštelis. Dar derėtų paminėti, kad Žydiškėse yra gimęs kunigas Juozapas Pužickis (g. 1874). Baigęs Peterburgo kunigų seminariją, vėliau dirbęs Viliūnuose, Punioje, Kruonyje.
Tėtis Augustas Sodonis turėjo 9 hektarus žemės, buvo ne iš tų turtingiausių. Jis ūkininkavo, motina Elžbieta šeimininkui talkino, prižiūrėjo vaikus: tris sūnus Alfonsą, Algį, Albiną ir dukterį Janiną. Gimtuosius namus palikau 14 metų. Iki to laiko baigiau Žideikiškių pradinę mokyklą. Man teko garbė būti Mykolo Pirštelio mokiniu. Geras buvo mokytojas. Tuomet vienoje patalpoje būdavo 4 klasės: vienai klasei jis užduoda skaityti, kitai – skaičiuoti, kitiems – rašyti, dar kitus klausinėja. Viena pamoka tęsdavosi pusantros valandos, kartais – dvi. Ir buvo tvarka. Visus išmokė dailyraščio: jei rašai „A“ raidę netaisyklingai, mokytojas gali liepti ir visą sąsiuvinį prirašyti, kol pavyksta. Kad mano raštas dailus, padėka mokytojui. Sportavome ant turniko, žiemą su slidėmis. Baigęs pirmą klasę jau skaičiau ir gerai skaičiavau, o prieš mokslo metus nieko nemokėjau. Antroje klasėje geriausiai iš dviejų klasių parašiau diktantą. Vėliau mokiausi Surgantiškių septynmetėje mokykloje.
Ar mokslai Jus lydėjo ir vėliau?
Jauno žmogaus gyvenimo kelias vedė į Fredos technikumą Kaune. Pakliuvau į laidą, kur buvo nauja specialybė – miestų ir gyvenviečių želdinimas. Praktiką atlikau Žiežmarių medelyne. Penki praktikos mėnesiai prabėgo įdomiai, užsirekomendavau. Čia ir vairuotojo pažymėjimą gavau. Parašęs gerą praktikos įvertinimą, medelyno direktorius po mokslų pasiūlė atvykti čia darbuotis. Baigęs Fredą, tik vienerius metus dirbau Žiežmariuose, nes buvau paimtas į sovietinę kariuomenę. Ištarnavau trejus metus kariniame laivyne. Pirmaisiais metais buvau išsiųstas į Anapą (netoli Juodosios jūros, už Novorosijsko 30 km) mokytis elektros aparatūros valdymo kariniuose laivuose specialybės. Vėliau buvo pasiūlyta pasirinkti tarnybos vietą. Arčiausia buvo Jūrmala, ten ir tarnavau. Apsaugos laivai buvo be pavadinimų, tik su numeriais. Tačiau numeriai buvo netikri, tik vadovybė žinojo tikruosius. Taigi, kad šiuos mokslus baigiau, žinias pritaikiau dirbdamas ne tik laive, bet ir Lietuvos elektrinėje bei buityje.
Kokios knygos Jums paliko didžiausią įspūdį?
Jaunystėje labai daug skaitydavau, mėgau „Drąsiųjų kelius“. Aišku, vaikystėje labiausiai skaičiau pasakas, ypač Šarlio Pero, brolių Grimų. Vėliau sekiau kultūrinio gyvenimo naujienas iš „Nemuno“, „Jaunimo gretų“, „Švyturio“. Dabar, kai dukra Vilma yra lituanistė, jos namuose knygų gausa. Dažnai parekomenduoja, žinodama, kas mane domina, vieną ar kitą knygą. Teko šiek tiek susirūpinti dėl sutrikusio regėjimo. Dabar viskas gerai, kai sutvarkė akis, galiu mėgautis skaitymu.
Kaip jautėtės, kai apie save ir kitus žymius Elektrėnų krašto žmones perskaitėte Onos Gražinos Maleravičienės knygoje „Iš visos širdies“?
Aišku, nebuvo netikėta, nes iš anksto žinojau apie tai. Tą knygelę ir šiandien turiu – bus anūkėlei Unei prisiminimas. Knygos autorė ypač domėjosi mano Elektrėnų žaliojo rūbo, t. y. ekologinės apsauginės juostos želdinių sodinimo, darbais. Iš pradžių pradėjęs dirbti Komunalinio ūkio skyriuje, vėliau perėjau į Lietuvos elektrinę. Užėmiau statybos remonto baro apželdinimo skyriuje techniko pareigas. Kadangi elektrinės kuras buvo įvairus, medžiai Elektrėnų miesto ir apylinkių gyventojus turėjo ne tik apsaugoti nuo taršos, bet ir padėti atgauti dvasios pusiausvyrą, įveikti negalias, stimuliuoti žmogaus kūrybines galias.
Žymusis Antikos filosofas Seneka yra pasakęs: „Lemtis paklusnųjį veda, o priešgyniaujantį priverčia“. Kuri šio posakio dalis Jums artimesnė?
Čia kaip pažiūrėsi. Kai man buvo pasiūlyta tapti Elektrėnų diabeto klubo pirmininku, ilgai atsikalbinėjau (šypsosi žiūrėdamas į pašnekovę). Pradžioje buvo gana sunku. Vėliau šios pareigos pradėjo patikti: daug ko išmokau, supratau, kad ši veikla reikalinga žmonėms. Mokslas tobulėja, atsiranda naujų diabeto gydymo būdų ir priemonių. Džiugu matyti, kaip Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė aktyviai kovoja už sergančiųjų diabetu ligonių teises, skatina kitus domėtis naujovėmis. Taigi, negaliu pasirinkti pusės Antikos filosofo frazės, visuma tinkamiausia.
Kaip sekėsi apželdinimo darbuose?
Šioje sferoje išdirbau ketverius metus. Iš prigimties esu gamtos žmogus. Tą meilę gamtai nuo mažumės įskiepijo tėvas ir motina. Net mano elektroninio pašto adresas ne vardas ir pavardė, o lietuviškas medis, prie kurio mergelė liūdėdavusi, kai laukdavo savo bernelio. Miestelio medžiai – mano augintiniai, jie kaip nuosavas sodas. Artimi. Liūdna, jei pastebiu vieną ar kitą išpjautą. Džiaugiuosi sodinamu jaunuolynu. Jei sovietmečiu pasigesdavau didesnių gėlynų, šiandien akys džiaugiasi, kiek jų įvairiausių, gražiausių, spalvingų. Žvelgdamas į juos, prisimenu Unės močiutę Eleną, ypatingai mylėjusią gėles – tulpes, narcizus, kardelius, gražiai komponavusią jas į puokštes.
Tai ir Anapoje vyko mokslai. Išmokote navigacijos elementų, elektrotechnikos pagrindų, puikiai baigėte metų kursą, o grįžus po kariuomenės ar dar teko mokytis?
Žiemą, po Naujųjų metų, gavau netikėtą pasiūlymą iš kadrų skyriaus. Pradėjau dirbti Lietuvos elektrinės turbinų ceche. Mokslai vyko darbo vietoje. Direktorius Pranas Noreika nė vieno darbuotojo nepriimdavo nepatikrinęs žinių ir įgūdžių. Bandomojo laikotarpio metu pasimokiau, išlaikiau egzaminus. Mano viršininkas Algimantas Levickas mokė darbo metu įvairių praktinių dalykų, dirbau pamainomis: keturios pamainos po aštuonias valandas. Po pamaininio darbo kariniame laive nebuvo sunku prisitaikyti. Vėliau diabeto pagrindų reikėjo išmokti, Renė Galiauskienė įpiršo man tas pareigas, nors labai nenorėjau. Tai kol sveikata leido, dirbau. Keturiasdešimt dvejus metus išdirbau turbinų ceche. Kildamas karjeros laiptais nuolat gaudavau garbės raštus, premijas. Buvo sovietmečiu ir daiktiniai apdovanojimai. Prisimenu, gavau diplomatą (tais laikais – madingą portfelį). Kai susirgau diabetu 1988 m., dirbdamas elektrinėje įsitraukiau į Elektrėnų diabeto klubo veiklą ir vėliau buvau išrinktas pirmininku. 2007 metais išėjau į pensiją ir dar dirbau dvejus metus. 2009 metais Lietuvos elektrinės vadovybės buvo paskelbta, kad atleis 100 žmonių. Apsimokėjo išeiti, nes žadėjo išmokėti aštuonis atlyginimus, dar atostoginius. Taigi, pasiliko tik diabetas. Darbas atsakingas ir įdomus. Aplinka maloni, žmonės supratingi.
Svarbiausi dalykai dažniausiai lieka nepasakyti. Ką galėtumėte patarti jaunimui, o ką susirgusiems diabetu?
Pirmiausia, kad nereikia nusiminti. Jei kalbama apie darbą, tai jis turėtų traukti asmenį. Jei dirbi per prievartą, tai ne darbas. Man dirbti visur patiko, net, kai pakeičiau specialybę, savaitgaliais analizuodavau naujoves, viską išmokdavau. Kai mašinistu dirbau, buvo taip įdomu, tiesiog tai mane traukė. Todėl ir sekėsi. O sergantiems diabetu patarčiau iš savo praktikos. Iš pradžių žmogus galvoja, kad diabetas – tai niekis: nėra temperatūros, lyg ir jautiesi sveikas, bet tai grėsminga liga, vis labiau plintanti ir, kaip benorėtum, išgydyti jos nepavyksta, vaistai taip pat neatrasti, nors įvairiausių hipotezių teigiama. Todėl, kas nori ilgiau be komplikacijų išgyventi, turėtų labiau susirūpinti.
Per du dešimtmečius atidavęs visuomeninei veiklai, Alfonsas Sodonis ne kartą buvo pažymėtas aukšteniųjų institucijų. Šia proga Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė sutiko pasidalinti savo įžvalgomis: „Elektrėnų diabeto klubo vadovas Alfonsas Sodonis, kaip Lietuvos diabeto asociacijos tarybos narys, aktyviai dalyvauja jos veikloje. Jis nuoširdžiai rūpinasi savo klubo nariais, organizuoja sergančiųjų diabetu mokymą, Pasaulinės diabeto dienos renginius, profilaktinius kraujo gliukozės tyrimus, švietėjišką veiklą Elektrėnų savivaldybės žmonėms. Kaip Elektrėnų savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narys, aktyvus visuomenininkas, prisidedantis prie sveikesnės visuomenės kūrimo, 2017 m. pagerbtas „Metų žmonių“ apdovanojimu. Jam įteikta tautodailininkės Rasos Rakauskienės specialiai sukurta „Elektrėnų žiburio“ statulėlė. Jo malonus bendravimas, pagarba žmonėms neliko nepastebėta. Lietuvos diabeto asociacijos VIII suvažiavime 2011 m. gruodžio 16 d. A. Sodonis patvirtinamas Lietuvos diabeto asociacijos valdybos nariu, atsakingu už bendravimą su kitomis diabeto organizacijomis narystės klausimais. 2015 m., 2019 m. ir 2023 m. vykusiuose IX–XI suvažiavimuose A. Sodonis pakartotinai tampa valdybos nariu ir sėkmingai dirba iki šiol. Alfonsas Sodonis aktyviai organizuoja veiklą ne tik Elektrėnų savivaldybės diabetu sergantiems žmonėms. 2006 m. liepos 29 d., 2012 m. gegužės 8 d., 2016 m. gegužės 17 d., 2020 m. liepos 14 d. Elektrėnuose organizavo respublikinius mokymo renginius „Gera cukrinio diabeto kontrolė – komplikacijų prevencija“. Juose kasmet dalyvauja per 100 diabetu sergančių žmonių iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Renginius palaiko Elektrėnų savivaldybės, gydymo įstaigų atstovai. Nuotaiką pakelia organizuojama ir kultūrinė programa. Be to, Elektrėnų diabeto klubo vadovas su savo nariais dalyvauja ir kituose respublikiniuose renginiuose Vilniuje, Druskininkuose, kituose rajonuose. Už aktyvią veiklą Lietuvoje 2012 m. Lietuvos diabeto asociacija pakvietė Alfonsą Sodonį kartu dalyvauti Briuselyje, Belgijoje, Europos Parlamente organizuotame VI Europos pacientų teisių dienos minėjime, o 2015 m. – dalyvauti Tarptautinės diabeto federacijos Generalinėje Asamblėjoje ir Pasaulio diabeto kongrese Vankuveryje, Kanadoje. Lietuvos diabeto asociacija nuoširdžiai dėkoja Alfonsui Sodoniui už malonų bendradarbiavimą diabetu sergančių žmonių labui.“
Linksma gaida baikime pokalbį. Kas šiandien Jus džiugina labiausiai?
Labiausiai mane žavi anūkė. Ji vardu Unė. Antras vardas – Ona. Suvalkijoje tokių vardų ne vienas, net toje pačioje grupėje yra dar viena. Mergaitė gražiai auga, viskuo domisi, dailiai piešia, dainuoja, šoka. Tuoj jai bus septyneri. Dukra Vilma, Kudirkos Naumiesčio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, ne tik savo švietimo įstaigoje aktyvi. Vykdo įvairius projektus. Šiuo metu su 20 mokinių grupe buvo išvykusi į stažuotę Varšuvoje. Žentas – taip pat padagogas. Taigi, artimieji – mano gyvenimo atgaiva.
Paprašyta keliomis frazėmis apibūdinti savo tėtį, dukra Vilma Sodonytė Jurkšaitienė parašė: „Labiausiai įstrigę prisiminimai iš vaikystės ir paauglystės, kai leisdavome laiką kartu. Jie man patys brangiausi. Tėtis mane išmokė važiuoti dviračiu, vairuoti automobilį, nebijoti klysti, būti sąžininga, darbščia ir mylėti gamtą. Niekada nebijojau papasakoti tėčiui savo sunkumų, nesėkmių, nes žinojau, kad nuramins, supras, padės, patars. Tėčio patarimai man viasada buvo ir yra svarbūs. Jis man padėjo tapti tokia, kokia esu dabar. Labai džiaugiuosi, kad mano dukra turi tokį nuostabų ir išmintingą senelį. Visada laukia susitikimų, pasiilgsta, mėgsta su seneliu kalbėtis, klausytis įvairių istorijų. Tėtis mano stiprybės šaltinis. Esu dėkinga jam už išmintį, kantrybę, supratingumą, palaikymą.“
Baigdama pokalbį su Alfonsu Sodoniu, laikraščio „Elektrėnų kronika“ vardu linkiu respondentui sveikatos, geros nuotaikos, gražaus bendravimo EDK taryboje. Kai aplinka tokia supratinga ir mylinti, smagu džiaugtis gyvenimu ir dalinti džiaugsmą. Susimąstykime, kiek pasaulyje padaugėtų laimingų vaikų, jei apie savo gerus tėčius nuoširdžiai, kaip Vilma, jie galėtų pasipasakoti.
Asmeninio albumo nuotr.