Paskutinių darbo dienų neskaičiavau – išeiti iš vietos, kur palikta tiek širdies ir pastangų, negali būti lengva. Elektrėnų vaikų lopšelis-darželis „Drugelis“ man tapo ne tik darbo vieta, bet ir antraisiais namais – čia mačiau kiekvieną vaiką, pažinojau daugelį jų šeimų, čia vizijos virto realybe, o iššūkiai – svarbiomis gyvenimo pamokomis. Prieš penkerius metus, 2020 m. vasario 1 d., pradėjau darbą šiame darželyje. Laikas prabėgo greitai, nes nuo pat pirmųjų dienų jaučiausi priimta šilto ir nuoširdaus kolektyvo, su kuriuo atsisveikinti – sunkiausia. Vaikai visuomet buvo ir liks pagrindine mano darbo kryptimi. Eidama direktorės pareigas, išsikėliau tikslą – visapusiškai gerinti ugdymo kokybę: nuo aplinkos iki paslaugų, iki kiekvienos smulkmenos, darančios kasdienybę gražesnę.
Dėkoju visiems darželio pedagogams, švietimo pagalbos specialistams, darbuotojams, kurie kartu su manimi ėjo tuo keliu – įveikėme daugybę iššūkių: nuo programų atnaujinimo, įtraukiojo ugdymo diegimo iki kasdienės kokybės paieškų. Didžiuojuosi mūsų kartu nuveiktais darbais. Didžiulė padėka darželio administracijos komandai – jūsų indėlis ne visada matomas iš šalies, tačiau be galo reikšmingas. Kartu su jumis įgyvendinome ne vieną pokytį, rengėme dokumentus, tvarkas, kūrėme sistemas ir viską darėme su pasitikėjimu ir bendryste, su didele kantrybe ir pagarba vieni kitiems. Kartais juokavome, kad galėtume atidaryti teisinių konsultacijų biurą – tokie platūs buvo mūsų veiklos horizontai.
Nuoširdžiai dėkoju ir visiems rėmėjams bei partneriams – jūsų pagalba ir parama įstaigai prisidėjo prie matomų pokyčių: vidaus ir lauko erdvių atnaujinimo, sporto aikštelės, terasos įrengimo, sensorinės erdvės kūrimo, naujų baldų, aktų salės bei virtuvės modernizacijos. Ačiū Elektrėnų seniūnijai, SEB bankui, „Ekobazei“ ir visiems, kas prisidėjo bet kokia parama ir pagalba – be jūsų daugelis idėjų būtų likusios tik svajonėmis. Vienas iš reikšmingiausių momentų buvo ir tarptautinė konferencija, skirta darželio 55-mečiui – tai parodė, jog mūsų darbas svarbus ne tik Elektrėnų bendruomenei, bet ir plačiau. Per šiuos metus tapome kaip šeima. Buvo visko – ir džiugių akimirkų, ir diskusijų, ir kompromisų. Tačiau viską lydėjo bendrystė ir noras siekti geriausio vaikams. Tai man – didžiausias įvertinimas.
Sprendimas palikti darbą nebuvo lengvas. Nors kai kurie išoriniai veiksniai darė įtaką šiam žingsniui, savo viduje išsaugau tik šviesius prisiminimus ir viltį, kad švietimo bendruomenė ir toliau kurs vaikams saugią, įkvepiančią aplinką. Tikiu, kad bet kuri patirtis – net ir sudėtinga – veda į augimą ir naujas galimybes. Savivaldos rinkimai atnešė naujų vėjų, kurie turėjo įtakos ir mano asmeniniams apsisprendimams. Pasikeitusi politinė aplinka, sustiprėjęs išorinis poveikis bei sprendimų priėmimo procesai, kurie vis dažniau nuleidžiami iš viršaus, paskatino mane permąstyti savo profesinę kryptį.
Vertinimai apie pastarųjų metų vadovybę ir sprendimų priėmimo kultūrą galėtų būti atskiro pokalbio ar net išsamesnės analizės tema. Tai – subjektyvi mano patirtis, su kuria ramiai atsisveikinu ir palieku praeityje. Tikiu, kad ateityje gyventojai, pasinaudodami savo teise rinktis, prisidės prie teigiamų pokyčių mieste. Linkiu, kad Elektrėnai žengtų į priekį, atsisakydami senamadiško valdymo modelio, kuris, mano akimis, vis dar juntamas. Nors išeidama nesitikiu greitų permainų, žinau viena – Elektrėnai man visada rūpės. Šis darželis visada liks mano širdyje kaip pirmoji ir labai svarbi patirtis vadovaujant švietimo įstaigai.
Pradedu naują etapą – dirbsiu Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazijoje, kur tikiuosi pritaikyti sukauptą patirtį, mokytis ir augti kartu su nauja bendruomene. Švietimas – tai ne tik profesija, tai pašaukimas, todėl tikiu, kad kiekvienas vaikas – svarbus, o kiekvienas bendras darbas veda prie reikšmingų pokyčių. Esu dėkinga visiems, kurie tikėjo, palaikė, ėjo kartu. Taip pat ir tiems, kurie kėlė iššūkius – juk būtent jie padeda augti. Išeinu ne su liūdesiu, o su dėkingumu ir viltimi, kad mūsų keliai dar susikirs. Esu dėkinga Elektrėnų švietimo įstaigų vadovams už palaikymą ir bendradarbiavimą, tikiu, kad mūsų ryšiai nenutrūks, o gal net sustiprės dirbant skirtingose savivaldybėse, juk „Tinklaveika“ – vienas iš „Tūkstantmečio mokyklų“ principų bei uždavinių, kuriuo skatinamas mokyklų jungimasis į tinklus, kuriant naujus mokyklų tarpusavio ryšius.
Dėkoju kiekvienam, kuris padėjo mano sparnams skleistis. Dėkoju ir tiems, kas tuos sparnus bandė apkirti – juk kiekviena nesėkmė ir išmokta pamoka paskatina didesnei sėkmei.
Justina Zaleckienė