Abromiškių kaimas

Abromiškių kaimas

Nuo seniausių laikų vietovė, kurioje dabar įsikūrusios Abromiškės, mena į Vilnių ir Trakus žygiuojančius kryžiuočius. Senasis vietovės pavadinimas – Kurmiškės.
Iki dvaro įkūrimo 1571 m. žemės priklausė Mūro Strėvininkų dvarui, kurį valdė kunigaikščiai Oginskiai. Yra žinoma, kad 16 a. viduryje prie kelio stovėjo karčiama, kurios nuomininkui Strėvininkų dvaro savininkas buvo suteikęs teisę rinkti mokestį už prekių vežimą per dvaro žemes. Įkūrus Abromiškių dvarą, šios teisės ir privilegijos atiteko Abromiškių dvaro savininkams.
Apie 1524 – 1531 m. Ona Hriniūtė Janavičienė iš Strėvininkų dvaro savininko Oginskio nupirko didelį žemės sklypą, vėliau prijungė turėtą vyro žemę, po vyro mirties antrą kartą ištekėjusi už Abrahamo Poniatovskio perleido vyrui visą savo ūkio reikalų tvarkymą, todėl Poniatovskis yra laikomas dvaro įkūrėju. Jo vardu buvo pradėta vadinti ne tik dvarą, bet ir šalia dvaro buvusį Kurmiškių kaimą.

1571 m. Poniatovskis Abromiškių dvarą su žemėmis, miškais ir Mindžio, Arvio, Domblio, Sedmio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio ir Vilkokalnio ežerais bei prie kelio stovėjusia karčema pardavė Trakų tijūnui M. Bychovcui.
Apie 1600 m. buvo įkurta kalvinų bažnyčia, kiek vėliau – socijonų bendruomenė. Tai evangelikų tikėjimo atšaka, buvusi labai populiari tarp labiausiai išsilavinusių Lietuvos bajorų XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Senosios maldyklos vieta nėra nustatyta, bet spėjama, kad kalvinų ir socijonų kapinės yra buvusios toje vietoje, kur dabartinėse Sabališkių kapinėse stovi Klevinskių (Volminskių), Raesų ir Pliaterių koplyčia. Senesniuose žemėlapiuose dar pasitaiko, kad vietovė už Sabališkių kapinių yra pažymėta kaip bažnyčiavietė. Tą patvirtina ir senesniųjų apylinkių gyventojų teiginiai.

Gyventojų pasakojimai

Apie vietovės senovę pasakoja Aldona Skorupskienė:
Už tvarto žemai bala, kupstai, kemsynai, ten durpyne radau sudeginto ąžuolo liekanas ir ąžuolinę kuoką. Kotas ir galva tokia kaip puodas, nutašyta kirviu, gal sena. Kažkur nusimėtė, patys dabar nerandam, sūnus vis ieško.
Čia ant kalniuko iškasė didelį akmenį. Sako, vėjo malūnas čia buvęs, vieta ir vadinasi Malūnėliai. Žmonės čia gyvenę senais laikais.
Apie kapines pasakoja Aleksas Račkauskas:
Grafas, dar seniai, norėjo pastatyti bažnyčią ir ieškojo tinkamos vietos. Apžiūrėjo gražų kalnelį, suvežė akmenis, pasamdė darbininkus. Suvažavo visi arbininkai ir klausia: ,,Ant ko gi statysim bažnyčią?“ Grafas klausia: ,,Tai ant ko gi?“ Darbininkai jam: ,,Reikia ant galvos.“ Grafas susimąstė: ,,Gerai. Kas eis pirmas, jos keliu pro šalį, tą ir paaukosim po pamatu.“ Kaimiečiai tuoj sužinojo. Niekas niekur nevaikšto, net gyvulių negirdo, užsidarę trobose sėdi, nieks nenori po pamatais pakliūti. P o trijų dienų atjoja grafas ir klausia: „Ar radot ką nors?“
Darbininkai: „Na, grafe, būsi pirmas.“ Išsigando mažumėlę grafas, bet nepasimetė: „Tai tada nereikia, aptverkit akmenis tvora, tegu bus kapinės.“ Taip ir atsirado Sabališkių kapinės, o koplyčioje tai grafai laidojos.
Stasys Šareika pasakoja:
Senų Abromiškių kiemavietė ėja lygiai su plentu, čia pro mana namus iki Sabonia ėja gatvė, namai iš abiejų pusių galais stovėja.
Visais laikais čia buva karų. Baba pasakoja, kad čia ėja prancūzai, jie buva labai žiaurūs. Labai kentė moterys, jom net krūtis nupjaudava, už kojų pakabindava, vyrus tai kardava. Čia palei šaltinėlį daug jų buva prikavota. Saka, čia vyka susirėmimai , daug jų čia žuva.
Link Auseniškių, kap darė keliu, tai iškasė labai daug žmonių kaulų, seni žmonės pasakoja. Seniau nebuva ekskavatorių, kasi rankom, žemes veži su vežimais, vari visus žmones tan darban, tai pasakoja radį labai daug žmonių kaulų.
Per mumį ėja karai, frontas, buva baisu, mes su mama sėdėjam sklepe. Kap šaudėsi rūsai su vokiečiais, tai mūsų kieme augį jaunus kriaušiukės visos lika suvarpytos kułkų. Paskui usidegė Grėželia namai, tai tėvas saka, lipkim iš sklepa, ba kap usidegsim, tai gyvi iškepsim. Lėktuvai kap užėja, mėtė bombas, tai dar dabar an krantelių yra duobių žymės.
Po kara vaikščioja partizanai. Pro mumį dažnai praeidava, čia gyvena tokios Olubaitės, tai vis pas jas ateidinėja. Paskui jas paėmi rūsai ir išveži. Saka, jos ryšininkės buva, su partizanais turėja ryšių.
Tėva brolis buva eigulys Kazokiškėse, tai rūsai kap nusivarė iš girininkijos, tai jį rada miške po savaitės. Visas buva subadytas, tik batuose kojos lika sveikos, visas štikais suvarstytas. Motinos brolį tai nušovė palei Semeliškes. Gułėja turguj an žemės. Nėja rūsų kariuomenėn.
Pasakoja Ona Urbonaitė Kazlauskienė:
Abromiškių kaimas buva didelis. Seniau visus vadina visokiom pravardėm, reta katro tikrą pavardę žinojam. Kapačiauskas buva Navikas, Strasevičius – Biskelis, Kitas Kapačiauskas – Barliukas, Greželiai – Janeliai, Dubosas – Bibas, Dubosienė – Meška, kiti Dubosai – Dzindzirai, dar kiti Dubosai – Mackai, buva daug Dubosų, daugiausiai juos vadina senelių vardais. Mana diedukas iš Sabališkių kaima, Urbonas, paskui čia jau, Abromiškių kaime davė 10 ha žemės. Jis turėja 5 vaikus, visiem padalina po du.
Mana tėvas pardavė žemę Pliskauskam ir nuo 14 metų išėja tarnaut’ Pilypiškin pas Slavinską. Paskui prie cara išėja kariuomenėn. Tarnava 6 metus, paskui perversmas, revoliucija, baina, kad ty iš sandėlių viską pavogė, išnešė visus ginklus, kariava kas su kuo, o paskui jau ir valgyt’ neužteka, labai prastai maitina. Saka, prie cara gerai maitina, o paskui tik supuvusia žuvim, sugriovė viską. Tada jis ėja namo pėsčias. Užėja Latvijon, tenai 3 metus tarnava pas ūkininku, paskui per Žemaitiją parėja Suvalkijon, ir parėja namo. Čia ką daryt’? Nuvėja savanoriu, kariava su lenkais, 3 metus išbuva, tada gava 8 hektarus žemės, va šitu sklypu, kur dabar gyvenam. Ir iškart apsiženija, jau vyresnis buva, apie 40 metų. Mama buva iš Kaukinia kilus.
Tada tėvas pradėja statytis. Pirmiausiai iškasė tokią žeminę, ir joj 3 metus gyvena. Pinigų nebuva, sunkiai vertėsi, tai pirmiausiai statėsi tvartus, kad gałėtų gyvulius laikyt’, paskui kluonus, tik tada pradėja statyt’ namelį. Toj žeminėj gyvent’ negerai – saka, nuo lubų žemės byra, duris žiemu sniegas užpusta, atidaryt’ negalima, kai lyja – vanduo per duris sunkaisi, a… Ale aš jau gimiau namuose, tik seseris gimė toj žeminėj.
Paskui vėl’ visoki karai, pergyvenimai, irgi sunku buva. Buva namie ir blusų, ir blakių sienos plyšiuose buva, vopnos ir tos nebuva, grindų nebuva, tik plūktas molis. Seniau kaime prastai gyvena. Nu lovos buva medinės, lentos ir šiaudų pritiesta, užklota marškom. Tai net vištu, kai jau reikia kiaušinius, nu viščiukus perėt’, tai pasodina lovos galan šiauduosna ir peri, kol išperi. Tada jau išima viščiukus, išneša.
Apie vokiečių laikus pasakoja Česlovas Ševelis:
Vokiečiai buvo labai žiaurūs, žydus kai šaudė, tai atveža mašiną ir liepia patiem duobę isikast’. Vyrai kasa, o moterys su vaikais verkia, riksmas didžiausias.
Žmogus isikasė duobę kieme ir joj slėpėsi nuo kulkų. Daug kas karo metu taip darė, kas likdavo namie frontui ainant’. Užėja vokiečiai, žmogus iškiša galvu iš tos sava duobės, tai jį ir nušovė. Lapinskas turėjo daug žemės, jo žemė nederlinga, raistai, vaikų daug, nedideli, tai jis laiku neatidavė duoklės. Atvažiava vokiečiai, nesiaiškina, jį ir nušovė. An atšlaima, prie visos šeimynos.
Vokiečiai paimdava iš gyventojų gyvulius ir kažkur varė. Ganiau karves pas Pakucką, tai mačiau. Dvaran privarė gyvulių, karvių, avelių pulkus, gyvuliai neėdę, nusilpę, gaišta, gal varė in stotį, vežė kur tai, nežinau.

Abromiškių dvaras
ir kaimas

Sabališkės, k.
Pasakoja Pranė Kučinskaitė Greželienė:
Kol dar nebuva Elektrėnų, tai gyvenam Sabališkių kaime. Kap maža buvau, kaimas dar buva gatvinis, aja nuog plenta, iki kur dabar gyvena Antanavičiai. Žemiau aja kelias nuog dvara ligi kapinių, kitoj vietoj negu dabar, palei mūs namus sukasi an kapinių. Pakriokšnia upelis aja, toliau jau Kakliniškės.
Apie Sabališkes pasakoja Vaclovas Kanapka:
Seniau Sabališkėse gyveno Šumskai, Mastauskai, Kučinskai. Dubosai buva jau kitoj pusėj. Kanapkai gyvena pačiam gale kaima. Sabališkij buva ir Sabonių.
Ant kalna buva tokia didelė stora kriaušė, labai sena, o paskui ją nupjovė, tai mes keturi susėsdavam ant to kelma. O kai sėdi ant Aukštašilia kalna aukštai, tai ty palčiai matosi, matai kur tavo karvės nuvėja.
Kur kelia žiedas – Jackevičių trobesiai stovėja, dar stovi seni kaštonai. Paskui Čižauskai, ilgas sklypas ėja, pieva poliumas, daug gero šieno tenai buva galima pasipjaut’, paskui gyvena Urbonai, visi isilakstė. Gyvena siuvėjas, ty Daržinėlėj dideli ąžuolai auga, juos išvežė Sibiran, žmona buva nėščia, tai paskui saka gimė negyva mergaitė, kur, tokie pergyvenimai… Grįžę jie kitus namus statėsi. Lika laisvos žemės, pasiūlė Kučinskui tenai ait’ gyvent’.
Pasakoja Pranutė Kučinskaitė Greželienė:
Kara metu mūsų krašte buva rūsų partizanų. Kap jau vokiečius vija, frontas aja, tai mes visi buvom pasikavojį Varnakampių miške. Vienųkart varėm gyvulius, žiūrim, aina penki – keturi vyrai ir viena moteris. Tai isigandam, ale jiej laida mumį pareit’, nieka nesaki. Miške stovėja Pučių kluonas, tai jiej suveja ir ty buva.
Jei ateina koks kaimynas, tai jį sulaika ir nelaidžia namo. Paskui kas tai paskūndi ar vokiečiai patys pastebėja, tai atėja dvidešimt vokiečių kareivių ir uždegi tų kluonu. Ale partizanai jau spėja pabėgt’. Žinai, miškas. Vienu tik nušovi, saka, žydu, kiti pabėga. Vokiečiai, jei turi koki intarimu, tai ateina pas koki nors žmogu ir jam insaka: „Vesk.“ O, Dieve…
Rūsai kap užeja, tai visku labai vogi, neši ir batus, ir lašinius. Jiej buva labai suvargį, ale ir laukiniai. Sumuši boba sviestu ir pakavot’ nespėja – jau pilna pirkia kareivių. Kur gi dėsies, pastati jiem tų bliūdu an stala, atneši duonos, žiūri ir nesupranta – kareiviai ima šaukštus ir kabina kap kokiu sriubu, gal jiej ir sviesta nebuva matį.
Po kara irgi buva sunku gyvent’. Buva labai didełės duokłės. Ir pienu, ir sviestu, ir grūdus reikėja pridavinėt’, net kiaułės skūras. Tai papjauni paršu ir lupk skūru, va kap. Paskui aja savi partizanai, vėl’ buva neramu.
Mes jauni būdami vis tiek noriejam susiveit’ kur nor, kap tik ramiau, tai ir susirenkam. O tėvai barasi, ale kur tu ty jų klausysi… Vienųkart mum būnant’ jaunime, atėja Kučinskieni ir saka: „Aikit namo, aikit graičiau, vaikšta po kaimu partizanai.“ Išejam, ainam, o naktis graži, o mėnuo! O tuo laiku jiej, tiej partizanai, ateja pas mumį. Mana tėvas pamati juos ir pasikavoja, kad nelieptų kur nor vest’, ale jiej papraši lopetos ir išeja. Po kiek laika atneši tų lopetu, pastati palei duris , kap tik ir aš pareinu, tai tėvas labai barisi – nežinia, ką pagalvot ar padaryt, jei būt pamatį manį pareinant’. Gałėja ir manį, ir tėvu nušaut’.
Pas Šumsku vienųkart ateja. Mana tėvas nemati ir aja in juos, ale Šumskieni iš priemenės jam ranka pamojava – roda, neik. Tai jis palei juos taku ir nuveja kalnan. Pamatį tėvu nuveinant’ klausia, kas čia toks, kur nuveja, ale Šumskieni pasaki, kad kaimynas taku aina, tai nesivija. Baisu buva. Jei ateisi, tai sėdėsi pernakt’, nelaidžia išeit’.

Medžiagą spausdinimui
paruošė Ona Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų